Aš – žemė

Visi, kas prie manęs meiliai prisiglaudę,
Ir tie, kam aš duoną nešu kasdieninę –
Visa ta margoji pasklidusi liaudis –
Ir skausmą, ir džiaugsmą many subrandina.

Bet būna klajūnų, kurie atitrūkę
Pakyla į dangų skraidyti pamėgę,
Aš juos apkabinus ar lietūs, ar rūkas –
Laikau ir į apačią traukiu per jėgą.

Tik jie užsispyrę, pakinkę metalą
Vis blaškos kaip vėtroje medžiai didieji –
Ir leidžias ant manojo kūno sušalę,
Ir jaučias kaip naujo kažko atradėjai.

Bet meilė manoji nuo to nemažėja –
Ji tampa stipresnė, ji tampa bekraštė.
Tik staigiai palūžęs nuo audrų ir vėjų
Tą manąją meilę pajėgia suprasti.

Savuosiuos delnuos aš nešu jų likimą –
Kaip motina rankom vaikus apkabinus.
Išskridę į erdvę iš manojo kiemo,
Sugrįžta nutilę karstų lagaminuos.

Ir šitie neramūs gyvybės kūrėjai
Save paaukoję Dievams nugalėti –
Tik mažos plaštakės į ugnį kur skrieja
Ant pasakos burtų kilimo gėlėto.