Iš dainos žodžių neišmesi

Mėta sušlapino skudurą ir užvyniojo ant šepečio, brūkštelėjo per grindis. Televizoriaus ekrane pranešėja skelbė dainų dainelės dalyvių vardus. Brūkštelėjo dar kartą, neskubėdama.
- Tu man graži kaip ta gėlė pilna medaus... - suskambo. Mergina stabtelėjo, padėjo šepetį ir sukluso.

Saulė tą rytą tekėjo kitaip nei visada. Mėta negalėjo sulaukti kada jos spindulys įsėlins į kambarį ir praneš, kad jau laikas. Laikas, kurio taip sunku sulaukti. Atrodo, kad jis jau niekada neateis.
Ji išskubėjo iš namų su džiugiu nerimu. Paukščiukų čirenimas, lapų šnaresys, viskas žadėjo gerą dieną ir taip norėjosi tuo tikėti.
Gatvės buvo pilnos skubančių žmonių. Mergina išlipo iš autobuso ir patraukė viešbučio link.
- Good morning. Did you have a good sleep? - ji paklausė savo būsimų keliautojų.
- Oh, yes. The night was good. Is your friend coming? - jie paklausė tuo metu, kai tarpduryje pasirodė Vėjas. Jo šypsena dar labiau nuskaidrino Mėtos dieną.
- Hello. Shall we go? - paklausė vis dar besišypsantis jaunuolis.
Jie visi patraukė durų link. Netoliese stovėjo Vėjo mašina. Tai nebuvo prabangus automobilis, bet švarus ir tvarkingas. Ilgai nelaukę, jie pajudėjo. Tikslas vedė į žymias šalies vietas. Juk užsieniečiams visada norisi parodyti kas geriausia ir gražiausia. Tyliai grojo radijo imtuvas, pro atdarą langą vėjas vėlė ilgus Mėtos plaukus. Važiavo tylėdami. Diena vis labiau kaito. Aplankę Kryžių kalną, keliautojai nusprendė aplankyti Šiaulius. Pagrindinėje gatvėje žmonių buvo nedaug. Vieni skubėjo, kiti tiesiog vaikščiojo, atrodė, be tikslo. Vėjas pasiūlė pasimėgauti ledais, nes karštis sunkė prakaito lašus. Netrukus jie jau sėdėjo jaukioje vėsioje kavinukėje ir mėgavosi šaltais kvapniais skanėstais.
- Tu man graži kaip ta gėlė, - pradėjo dainuoti Vėjas, kai Mėta išėjo iš kavinukės. Jų bendrakeleiviams tai nieko nesakė, bet mergina suprato kam tai buvo skirta. Ji norėjo išgirsti tos dainos tęsinį, bet ne ta buvo  vieta ir ne tas laikas.
Keliauninkai vėl riedėjo keliais šį kartą jau vedančiais prie jūros. Automobilyje vyravo tyla ir tik tyli muzika kartais pasigirsdavo tarp motoro burzgesio. Už lango lėkė laukai, kaimai, pakelės kavinės, kol jie pasuko į viešbučio aikštelę. Čia Vėjas ir Mėta paliko savo bendrakeleivius ir liko dviese. 
Keista buvo. Jie niekada nebuvo visai vieni, juos visada supo žmonės.
- Nueikime prie jūros, - paprašė mergina. Jis linktelėjo galvą. Ėjo vienas šalia kito nedrįsdami susikabinti rankomis. Kai nuo kopų pasimatė baltos putojančios jūros bangų keteros, jie sustojo ir ilgai tylėjo. Nežinia apie ką tuo metu mąstė du vienas kitam artimi žmonės, dvi viena kitai aistra degančios sielos. Tik jūra vis gynė bangas į krantą ir žuvėdros klykė tarsi suprasdamos kas vyksta.
- Laikas eiti. Jau greit leisis saulė, o kelias dar tolimas.
- Gerai. Tik užsukime „Pas grafą“ užkąsti. Aš labai išalkau.
Vėjas linktelėjo. Keliautojai surado žiemos sodą, kuriame buvo įsikūrusi jauki graži kavinukė „Pas grafą“. Sode kvepėjo įvairiausių augalų žiedais, tvenkinėlyje plaukiojo auksinės žuvelės, skambėjo Pavaroti daina.
- Ką galėčiau padaryti, kad pasijaustum tikra princese? - paklausė Vėjas.
Mėta sutriko. Ji nesitikėjo to iš šio vaikino. Ji ir taip jautėsi princese šalia nuostabaus princo.
- Eikime valgyti, - banaliai pralemeno mergina.
Kelionė namo buvo ilga, bet labai maloni. Pora klausė muzikos ir kalbėjo, atrodė, apie visai nereikšmingus dalykus. Kai automobilis sustojo prie Mėtos namų durų ir atėjo laikas atsisveikinti, jie neišdrįso paspausti vienas kitam rankos, pažvelgti į akis. Mergina išlipo iš mašinos ir žengė durų link, kai Vėjas pamojavęs nulėkė savo keliu.

Daina jau buvo pasibaigusi. Ji pakėlė šepetį, išjungė televizorių, bet vis dar skambėjo:
- Tu man graži kaip ta gėlė.
Pakilęs vėjas su trenksmu uždarė balkono duris.