Salamina

Grenlandijos gražuolė Salamina
iš Rokuelo Kento knygos
atėjo pas mane ir –
gėrė kavą. Daug kavos...
Paskui - atsigulė prie slenksčio
ant ką tik išplautų grindų
ir tyliai verkė...
Jos baltaveidis mylimas žmogus
seniai sugrįžo į jaukius namus.
Dabar jis valgo vakarienę
ir geria vyną.
O jo graži žmona -
lyg deivė -
ant palangės sėdi...

Ką man daryti, Salamina,
įkypų akių Grenlandijos mergaite?
Kam baltaveidį pamilai
ir patikėjai -
jis pasiliks per amžius su tavim
sniegynuose
ir valgys žalią žuvį,
užgerdamas šalta kava...

Padėjau pageltusią knygelę,
tą pačią, kurią skaičiau
gal kokį šimtą kartų...
Susižavėjusi tikėjau –
Grenlandija - tas kraštas,
kur gyventi gera...
Ir pavydėjau Salaminai...

O ji, gulėdama prie slenksčio
ant šaltų grindų,
vis verkė...
Paskui - taip tyliai uždainavo
ir, balta migla pavirtusi,
per speigą, per ledynus –
iškeliavo...
Daugiau į jokią knygą, nei į eilėraštį –
per amžius nebegrįš...