Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10613)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rankena buvo išklerusi, spyna sukama skaudžiai cypė, o durys prikepusios prie staktos. Rodėsi, į kambarį jau ilgokai niekas nebuvo įėjęs. Tik stiprėliau stumtelėjus pavyko atidaryti. Trojus su palengvėjimu peržengė slenkstį. Pastebėjęs, kad mergina nepajudėjo iš vietos, griebė ją už rankos. Per jėgą tempiama ji lyg šuns pabaidyta avelė mažais žingsniukais įtrepseno vidun. Drabužis plastelėjo iš paskos tarytum didžiulis sparnas, bet tuojau pat vėl prigludo prie kūno.
    Trinktelėjus durims abu paskendo į tamsą. Ore tvyrojo sausas, karščio prikepintų dulkių kvapas. Trojus lėtai nuleido nuo peties savo kelioninį krepšį. Pirma pasigirdo sunkus šlumštelėjimas, tada šaltas rankenos sagties caktelėjimas į grindis. Garsai buvo pažįstami, daug kartų girdėti, savi, prijaukinti. Kūnas palengvėjo, rodėsi, atsigavo ir vidus, nerimo replės pamažėle atsileido. Kambario juoduma apglėbė lyg raminantis apsiaustas. Norėjosi taip ir likti tamsoje, nieko nedaryti, nebegalvoti. Net pasirodė, kad pamiršo, kur esąs ir su kuo.
    Bandydamas įsitikinti, kad neliko vienas, kilstelėjo ranką ir užčiuopė plačią moteriško drabužio klostę. Pajutusi prisilietimą stovinčioji spigiai aiktelėjo, suvirpėjo. Tai nupūtė saugumo apsiaustą šalin. Jis vėl liko nuogas, toks apgailėtinai nuogas, kad reikėjo kuo greičiau į kažką įsikabinti, kuo greičiau susirasti, kas galėtų apsaugoti. Visas sumanymas staiga pakibo virš baisios prarajos, o jis pats greta, prirakintas prie savo tikslo, kurio apleisti nebegalėjo, nes – taip, vienas grįžti juk negalėjo.
    Ne, bet kokiu atveju jis grįžti nebegalėjo. Kad ir kaip, kad ir kada, kad ir su kuo parvažiuos iš šios beprotiškos kelionės – tai bus nebe jis. Jo – to, kuris buvo iki šiol, nebėra. Pats iškėlė į orą sunkų kalaviją ir nukirto sau galvą. Ar skaudėjo? Ne, neskaudėjo, nes nebuvo nei laiko, nei jėgų. Taip, skausmui pajusti reikia jėgų. Kai jų nebėra, kai jų nebėra... Viešpatie aukščiausias! Ne, tai tik laikina, skausmas tikrai grįš, dar tikrai skaudės, skaudės iki nukvaišimo, kaip ir pridera gyvam žmogui.
    Tik dabar viskas vyksta be galo greitai, pagal savo paties sugalvotas žaidimo taisykles. Vis dar bandė apgauti save, kad be vargo gali meluoti, bet iš tiesų nebedrįso garsiai ištarti nė žodžio, nes tai, ką sako, galėjo būti tik tiesa, pavojinga, savižudiška tiesa. Net su Marija nebekalbėjo. Nebesugebėjo. Jautė, kad darbas slysta iš nagų, šeima byra, it krauju išmegztos akys skaudžiai ỹra visas gyvenimas. O jis iš paskutiniųjų stengėsi apgauti save, įtikinti, kad sapnuoja tik neilgą berniokišką sapną – kaip su draugužiais kelkraščio dauboje žaidžia karą. Ir kai pralėks visi iš darbo grįžtantys automobiliai, kai parvažiuos tėvai ir pareis kaimynai, tada galės atsisveikinti su bičiuliais ir patenkintas skuosti namo. Reikia tik išpyškinti visus tuos pro šalį lekiančius priešus ir pasisaugoti, kad patys nebūtų nušauti.
    Sustingęs dabar klausė savo besikalenančios krūtinės, kuriai pritarė tankus greta esančiosios alsavimas, tas nervingas alsavimas tamsoje – lyg standus apsiaustas, lyg neperžengiama gynybinė siena. Vos pabandęs kilstelėti ranką, pajusdavo, kaip nepažįstamosios oda pasišiaušia, kūnas įsitempia, pasiruošęs daryti nežinia ką – gal pulti draskytis, gal klykti, gal atplėšus duris lėkti į gatvę. Ir ten pranykti.
    Viešpatie aukščiausias! Kaip gi man pavyko ją iki čia atsitįsti? – stebėjosi. Ir kas toliau? Jei taip paprastai iki čia atsigavome, kodėl dabar turi būti šitaip sudėtinga? Moterie, dar tik viskas prasideda. Susimildama, moterie, nedrumsk visko, negriauk mano smėlio pilių, jei jos iki šiol nesubyrėjo. Tavo sesė, tavo sesulė laukia, tad, susimildama, negadink viso reikalo.
    Apgrabaliojęs sieną pagaliau užčiuopė jungiklį. Paspaudus įsiplieskė visos šviesos: skudurinis gaubtas palubėje, dvi plastikinės, varpelio formos lemputės abipus plačios lovos ir prie lango stovintis šviestuvas ant paauksuoto koto. Šviesa plūstelėjo lyg galinga banga, ne paguodžianti ar apsauganti, o skausmingai atskleidžianti gąsdinantį nuogumą. Jis vėl pasijuto bestovįs saulės nuskrudintame svetimame mieste tarp nesuprantamų garsų, painių gatveliūkščių, keistų apdarų ir baugių nepažįstamųjų.
    Paskubom žingsniuodamas ratu ėmė spaudinėti jungiklius, kol liko šviesti tik vienišas varpelis virš pagalvės. Patalpą apgaubė prieblanda. Saugumas pamažėle vėl prisėlino artyn.
    Tada jis nedrąsiai grįžtelėjo ir nužvelgė storu audinių sluoksniu apgobtą figūrą. Nepažinojo jos. Dar net nebuvo matęs, kas ten, viduje, po tuo įvairiaspalviu paslapties kiautu. Per atstumą įsistebeilijo į mažytį veido lopinėlį, kuris švietė nepridengtas. Plyšelis buvo pernelyg siauras, kad kažką įžvelgtum – matė odos blizgesį, tamstelėjusią spalvą, juodas antakių linijas. Iš po audinio galėjai spėlioti apie nosies formą. Daugiau nieko.
    Kūną nutvilkė išgąstis, kad bus parsivedęs visai ne tą, gal net ne žmogų, tik statulą – nors prieš akimirką vis dar girdėjosi alsavimas, dabar figūra labiau panašėjo ne į moterį, o į paminklą jo apgailėtinoms viltims. Akys atrodė it suledėjusios, kūnas nekrutėjo. Net drabužis sustingo.
    Staiga statula sumirksėjo. Ne, ji nebuvo mirusi. Ir dar. Akys buvo pažįstamos. Dvi rudos, poliruotos sagos. Visai kaip Raminos. Taip, tai be abejonių buvo ji.
    Ketindamas pakviesti ją toliau, ištiesė ranką, bet nutvilkytas spigaus rėkimo tuojau pat atšoko. Rudi akių karoliai staiga sužibo lyg du įsiutę žvėrys, net iš po audinių ir apsiaustų galėjai matyti, kaip per visą jos kūną nuvilnija nežmoniškos galios pritvinkusi banga. Jis nebesuvokė, kas geriau: pulti prie jos, ar nuolankiai trauktis tolyn, o gal stovėti tylutėliai, nejudant – kad tik ji nurimtų.
    Nurimo. Tik šnopavimas dar tebevirpčiojo tyloje, ir buvo baisu, kad vos sukrutėjus tas tylus kvėpavimas dar kartą virs geliančiu, smegenis skrodžiančiu klyksmu. Nedrįsdamas pasijudinti jis tik atsargiai pakėlė žvilgsnį ir dirstelėjo į merginą. Akys vėl žvelgė tiesiai į jį. Kaip anos.
    – Ramina.
    Nieko kito pasakyti nebesugalvojo.
    Rudos rainelės stryktelėjo ir ėmė bėginėsi ratu apie kažką nesamą. Vėl nurimo, vyzdžiai taikiai susitraukė. Tai teikė vilties.
    – Tik palauk, – ištarė atstatęs delną.
    Akys žodžių nesuprato – tai buvo įrašyta merginos žvilgsnyje.
    Pakartojo angliškai. Vokiškai. Ispaniškai. Ne, akys žodžių neskaitė. Atatupstas jis prisiartino prie savo bagažo ir, virpančiais pirštais apgrabaliojęs krepšio dugną, ištraukė iš slėptuvės popierių gniutulą.
    – Ramina.
    Atkišęs nuotrauką pamažėle ėmė artintis.
    – Tavo.
    Jau buvo visai šalia. Mergina sustingusi sekė basiartinančią ranką. Laibi pirštai palietė, prigludo, slystelėjo per nuotraukos paviršių ir pajutę, kad jiems leidžia, suspaudė popieriaus kraštelį.
    – Tavo sesė. Ramina.
    Kalbėjo matydamas, kad ji nesupranta, ir žinodamas, kad kalbos šįsyk net nereikia. Bet kažką sakyti buvo lengviau nei tylėti.
    – Tu atsimeni Raminą.
    Rainelės lyg pamišusios strikinėjo po nuotrauką. Vyzdžiai vėl buvo išsiplėtę, virtę į du nepasotinamus šulinius.
    – Mes abu. Kartu.
    Šnekėjo kažkuria kalba – tai šią akimirką buvo visiškai nesvarbu.
    Merginos veide šmėžavo noras ir sutikimas, baimė ir atstūmimas, nerimas, abejonės – viskas kartu. Tai nė kiek nestebino.
    – Tu ir aš, – Trojus paeiliui bakstelėjo į abiejų krūtines, – tu ir aš, – pakartojo gestą, – pas Raminą. Važiuosim pas Raminą. Pas ją. Supranti?
    Ištraukęs nuotrauką merginai iš pirštų, pamojavo ore.
    Vėl pabandė artintis, ir vėl turėjo atšokti, gelbėdamas tylą, gelbėdamas save, gelbėdamas ją. Žvėriškas kauksmas. Nulis-šeši-nulis-ketvirtas dokumentas. Stebėtina, kad iki šiol tai pamena. Devyneri metai. Tik pagalvok, prabėgo tiek metų, – vos nesušuko. – Ir tavęs gyvenimas taip nieko ir neišmokino, moterie?
    Daugiau nedrįso kalbėti, tik svarstė. Traukė į save karštą, dulkių prisisunkusį orą. Virš galvos be garso sukosi ventiliatorius, bet jis tik pūtė tą patį karštį ir dulkes. Kilstelėjęs akis priešaky ant sienos sutiko keistą paveikslą: juodai pilka miesto panorama ir stambi žmogaus figūra pirmajame palne – smulkiai, iki mikroskopinių detalių išpiešti drabužiai, klostės audinio struktūra, plaukų sruogos. Rankoje vyras laikė balionėlį. Tik jis vienas buvo nudažytas ryškiai raudona spalva. Rėkiantis balionas. Nederantis nei prie žmogaus, nei prie miesto atvaizdo. Kaip ir jis pats. Raudonas balionėlis, galintis bet kurią akimirką susprogti ir tiesiog pradingti. Niekas net nepasigestų. O jei ir ieškotų, kurgi berasi susitraukusią, niekam nebetinkamą gumos draiskaną? Šiame mieste tuojau pat būtų sutryptas ir sunaikintas.
    Prisiartinęs prie lango kilstelėjo nudilusią rankeną ir šiek tiek pravėrė, tačiau pro plyšį plūstelėjus karščiui ir gatvės šurmuliui, suskubo kuo greičiau uždaryti.
    Šeima gyveno užmiestyje, tad merginą reikėjo iki čia atsitempti. Atvykdamas baiminosi, kad būtent tai ir bus sudėtingiausia, įsivaizdavo, kaip jėga reikės pergalėti besipriešinančią moterį. Todėl nusisamdė patikimą vairuotoją. Ne, ne nusisamdė... Papirko. Susirado patį niekšiškiausią chamą – toks ir jį patį apsisukęs galėtų nugalabyti ir be skrupulų po kaulelį išpardavinėti, jei tik kas bent skatiką sumokėtų. Pinigas buvo vienintelis tokių išverstaskūrių pasaulio matas, vienintelė žiūrėjimo perspektyva. Nors sutarė „už teisybę“, gerai žinojo, kad šito žmogystos teisybė visai kita, tik laimė, kad pinigai jam kainavo daugiau nei teisybė. Atsargumo dėlei susirado jį tolimame miestelyje – juk reikėjo užsitikrinti, kad niekas nieko nepažinos ir netyčia ar tyčia neprasitars. Gerai sumokėjo, jei geras sumokėjimas tokioje situacijoje apskritai egzituoja.
    Kelionė buvo ilga ir karšta. Pusiaudienyje vairuotojas sustojo, išsitraukė pilkšvą kilimėlį, patiesė jį kelio dulkėse ir atsiklaupęs įrėmė kaktą į žemę. Meldėsi. Žvelgdamas į tą susirietusį žmogystą Trojus spėliojo, ko gali žmogus šitaip karštai Dievo prašyti. Ar meldimasis turi prasmę, ar ne geriau pačiam kažką daryti, kad norai išsipildytų? Matyt, kiekvienas tikslo siekia savaip. Taip, jis pats gyvenimo sėkmę užsidirbo sava kalba: kartodamas dokumentų ir įstatymų numerius – tai buvo jo būdas. O štai dabar viskas apsivertė – jis iškeliavo prieš įstatymą. Kad įgyvendintų sumanymą, turėjo paminti taisykles ir įstatymus. Rizikavo be galo daug – jei būtų suimtas Afganistane už žmogaus pagrobimą, nežinia, kada grįžtų namo, ar apskritai grįžtų. Bet kito kelio nebuvo. Paskutinius mėnesius, po to, kai Ramina pasveiko, jis pats jautėsi tarytum ligonis. Ilgai kovojo savyje, bet tai buvo beprasmiška, pasveikti nepavyko. Buvo dienų, kai nė minutei nepajėgdavo išmesti iš galvos Raminos vardo, laikui bėgant tokių dienų daugėjo, kol galiausiai jos susijungė į ilgą, nepakeliamą ir niekada nebesibaigiantį šūksnį. Jautėsi prasiskolinęs, pavogęs iš jos gyvenimą. Kai prieš devynerius metus, atplėšęs žvilgsnį nuo rudų vaiko akių už restorano lango, surepetavo genialią kalbą ir kitą dieną teisme užsitikrino pergalę. Sau. Ir mergaičių tėvui. Po to jie visi dingo. Ir jis pamiršo. Metai ištrynė prisiminimus, vėliau sutikęs universitete studentę neatkreipė dėmesio į akis, net tada kai ji pateko į ligoninę ir tokiu būdu prirakino jį prie savęs. Kaip ilgai jis negirdėjo, ką jam sako.
    Tos rudos akys – ką jos sakė? Ką jos sakė tada, prieš devynerius metus? Taip, kiekvienas iš jų kalbėjo sava kalba ir net nebandė vienas kito suprasti. O jei?.. Nulis-šeši-nulis-ketvirtas dokumentas. Taip, žinoma, kad to nepamiršo. Žmogaus kalba, žmogaus, kuris niekada žmonių kalbos nemokėjo. Ar jis taip irgi sugebėtų prašnekti? Jei pamirštų – ne tik įstatymų ir dokumentų numerius, bet ir žodžius, frazes, sakinius – ar pajėgtų mykti ir kriokti lyg žvėris?
    – Mha. Hem-ha, – sustenėjo nedrąsiai mostelėdamas į merginą.
    Akys įdėmiai į jį sužiuro.
    Tai buvo ženklas, geras ženklas. Reikėjo tik nepasiduoti, nenutilti, neprabilti kita, sava kalba.
    – Hmem-ha.
    Toliau šnekėdamas ta kalba-nekalba, ištiesė ranką. Mergina nebesipriešino, rodosi, pritariamai linktelėjo. Pasiūlė jai prisėsti ant lovos. Ši darė kaip paliepta.
    Tada tuo pačiu būdu išdėstė jai, kad kitą rytą keliaus kartu, bet pirma reikia čia išmiegoti. Pats tikėjo, kad tais keistais, į žmogaus kalbą nepanašiais žodžiais, net ne žodžiais, o laukiniais garsais, įstengia išsakyti tai, kas būtina. O mergina supranta.
    Išklausiusi ji atsigulė ir daugiau nebesujudėjo. Gal tikrai buvo išvargusi. O gal tik apsimetė, kad miega. Turbūt apsimetė, nes toks nelauktas nusiraminimas buvo pernelyg neįprastas.
    Trojus atsisagstė ir praskėtė nuo prakaito sudrėkusius marškinius. Ištraukęs iš krepšio butelį susiruošė įsipilti, tačiau stabtelėjo. Prikišo prie nosies stiklinę ir pauostė. Rūgštus kvapas sukėlė šleikštulį. Šliūkštelėjo šiek tiek viskio, pateliūškavo, išpylė skystį į kitą stiklinę, o tada jau įsipylęs gurkštelėjo. Gėrimas sužadino dar daugiau pasišlykštėjimo, alkoholis tūkstančiais adatų badė liežuvį, dantenas; skonis, sumišęs su karščiu, nuovargiu, nerimu, ėmė pykinti. Rodėsi, viskas aplink skleidžia panašų rūgštų dvoką kaip stiklinė, kilo noras visą kambarį nuplauti alkoholiu. Bandydamas pergalėti instinktus, įsirėmė į stalą ir įsistebeilijo į balkšvą dryžį tamsiame paviršiuje.
    Vėliau iškraustė krepšį ir išdėliojo ant stalo drabužius rytdienai. Viskas buvo iš anksto paruošta ir suplanuota. Mergina turėjo būti apsivilkusi ir atrodyti taip, kad tiktų prie vakarietiško paso. Turėjo tapti kita, pavirsti į naują asmenybę, tą, kuri net neegzistuoja. Tik kaip pavyks kirsti sieną su moterimi, kuri mirtinai jo bijo ir net nemoka kalbėti? Kaip teks su ja elgtis?
    Išgąstis kaustė krūtinę. Kiek daug svarbių smulkmenų jis nebuvo apgalvojęs!
    Atsigręžė į lovą. Gulinčioji garsiai šnopavo. Lyg miegantis šuo. Taip, karčiai nusijuokė pats sau mintyse, parsivedžiau šunį, kurį kažkaip reikės pargabenti į mano šalį. Geruoju, ar bloguoju.
    – Gal ir gerai, kad nesupranti mano kalbos, – prašneko atsisukęs į miegančiąją ir prisėdo ant lovos kraštelio. – Nes ką gi aš tau pasakyčiau? Kaip paaiškinčiau, kodėl esu čia ir kodėl visa tai darau? Vėl tektų meluoti? Dėl Raminos – kad ji nusiramintų, kad ji galėtų toliau pati gyventi ir pagaliau su visam dingtų iš mano pasaulio? Privalau atsikratyti tų baisių akių. Ar pameni, kaip skaudžiai tada savo akimis įsikibai man į veidą? Žvilgsnis manęs iki šiol nepaleidžia, tik aš nenorėjau to pripažinti. Melavau, sau melavau. O kas būtų buvę, jei būčiau pripažinęs? Arba to nepadaręs?
    Viskas buvo padaryta pagal įstatymą. Įstatymas leido jus visus tėvui grąžinti. Arba, kitaip – nebuvo įstatymo, kuris tai uždraustų. Tada sugebėjau teismui įrodyti, kad tai vienintelis teisingas sprendimas. Bylą laimėjau. Net atšventėm – tai buvo didžiulė pergalė, gėrėm vyną. Už skerdynes, kurios laukė jūsų šeimos. Valstybė samdė advokatus, kad tai sustabdytų, kad įrodytų tai, ką žmonės matė plika akimi. Bet tai nepadėjo, nes mes, gynėjai, išplėšėm jiems iš rankų pergalę. Tik pamanyk! Ir štai – motinos nebėra, tu užaugai kaip žvėris, Ramina netenka proto. Ar man turėtų tai rūpėti? Bet ji laukia, po velniais! Ir tai man neduoda ramybės.
    Mergina sujudėjo. Staiga atsisukusi įsigręžė į jį savo akimis. Skaudžiai, nepakeliamai skaudžiai. Sugėlė iki pat gilumos. Rodėsi, iščiulps iki paskutinio lašo visą jo esybę.
    – Auūūa! – išsigandęs sustaugė žvėriškai ir griebėsi už galvos.

    Bandė pašokti, bet pajuto, kad jį stipriai spaudžia prie patalo. Nebepajėgė priešintis. Susmego atgal.
    – Rytas! – suspigo vaikas.
    – Labas, Matijau, – ištarė atbula ranka braukdamas per savo prakaituotą kaktą.
    – Dabar jau tu grįžęs, Tojau? – sučiauškėjo berniukas.
    – Grįžęs.
    – Ilgai būsi grįžęs?
    – Būsiu.
    Akys gyvai žiūrėjo į jį. Laimingos, šviežios, žydros vaiko akutės.
    – Gražios tavo akys, Matijau.
    – Viena.
    – Taip, viena.
    Gražiai vaiką sutvarkė, pamanė tyloje, net nepastebėsi, kad vienaakis.
    – Neskauda?
    Sūnus papurtė galvytę.
    – O tau?
    – Man? – nusistebėjo jis. – Ką man turi skaudėti?
    Berniukas stryktelėjo ir nuskuodė į savo kambarį. Trojus atsigrįžo į greta gulinčią žmoną. Atsiduso kaltai.
    – Kiek gali apie tas akis? – papriekaištavo Marija.
    – Gal...
    – Viskas juk baigta. Viskas susitvarkė. Matijas patenkintas. Ar negali ir tu pagaliau būti patenkintas? Ir viską pamirškim pagaliau.
    – Gal...
    Jis pakilo iš patalo ir, išsinėręs iš prakaitu persisunkusio naktinio drabužio, numetė ant grindų. Norėjosi nusiplėšti visą praeitį. Kita vertus, nebebuvo jau tos praeities, nes jis pats jau buvo kitas. Išsinėręs iš savęs.
    Upė teka, ir ateina rytas. Savuose namuose, savoje šeimoje, čia, kurios svetainė subyrėjo į šipulius, kai jis į ją įžengė. Tačiau tik iš šipulių tegalėjo statytis sau gyvenimą: rinkti nuolaužą po nuolaužos ir ręsti pamatą, sienas. Tik matydamas, kaip kyla jo naujas namas, galės pasijausti laimingas.
    Prisiartinęs prie lango praskleidė užuolaidą ir nusitaikė į tolį. Ties horizonto riba iš minkštučio rūko patalo kilo saulė. Kažkodėl šįryt ji atrodė lyg ovalas ir buvo ryškiai geltona. Kaip neprapjautas mangas.
    Na ir kas? Net ir mangus juk galima valgyti. Net po to, kai susižaloji visam gyvenimui, nebepagydomai.
    – Trojau! – šūktelėjo iš kito kambario.
    – Nesakyk Trojus! – subarė sūnų mama. – Čia tėtis. Kodėl negali jo žmoniškai vadinti?
    Jis atsigrįžo į žmoną ir šyptelėjo. Tiesiog nesuprantama, kodėl Marijai buvo taip svarbu, kad sūnus teisingai kreiptųsi į tėtį. Ir berniukui buvo svarbu – jis užsispyręs norėjo sakyti tik vardą. O kaip būtų pagal įstatymą? – pasvarstė jis. Vėl šyptelėjo.
    – Bet paklausyk, – prašneko atsisukęs į žmoną, – jis išmoko tarti r. Nebesako Tojus. Ar girdėjai?
    Dabar ir Marija nusišypsojo. Saulės spinduliai spigino jai į veidą. Geltoni, ryškiai geltoni, kaip prinokusio mango žievė.
2013-03-14 00:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-17 11:22
sesė_mėta
Jau seniai skaičiau apie Trojų ir Raminą. Et, turiu pasakyti, kad kaip Laukinės Obelies kūrybai tai man ši dalis pasirodė ne ypač pavykusi. Man visad patiko autorės aprašymų stilius, bet šį kart jis nebuvo toks poetiškas, vietomis, ypač pradžioje, net buvo pasidarę nuobodu. Galbūt net reikėtų vietom sutrumpinti? Tačiau nedrįstu vertinti mažiau nei 5 žmogaus, kuris rašo geriau už mane, tai pasilieku be vertinimo skaitine išraiška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-26 16:58
Balbina
Na, būsiu kaip einanti prieš vėją, bet man ši dalis patiko. Daug labiau, negu prieš tai, kurios buvo visuotinai išgirtos ir puikiai įvertintos. Pagaliau sulaukiau tos vidinės veikėjo makalynės, kurios man, kaip skaitytojai labai trūko. Man per daug buvo žirgliojimo, dairymosi, per mažai vidaus. Stilius, kampai, manau ne bėda, autorė, skaitydama visą tekstą po kurio tai laiko, viską sulygins ri nušlifuos.
Rašymo maniera asocijuojasi su L.S.Č.
Apie ankstesnę dalį. Labai užkliuvo siužetiniai taškai, tarsi išplaukę iš meksikietiško serialo, na tie apie vaisingas dienas ir orgazmą. Oi, kaip jie dažnai skamba moteriškuose serialuose, o jau meilės romanuose. Nors visiems patiko, bet manyčiau turėtute gerokai apgalvoti, ar tikrai reikalingos tokios klišės, ar neįmanoma sugalvoti ką nors originalesnio.
Neįsivaizduoju, kokio ilgio bus kūrinys, nes veikėjas man atrodo vis dar blankus, tarpusavio santykių tema irgi nėra išrutuliota. Kaltės tema, manyčiau pavojinga kaip ir meilės, nes liečiama dažname kūrinyje. Vis tiek puiku. Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-18 09:51
Erla
Palyginus su ankst. dalimis, ši silpnesnė.Loginis ryšis išplaukia, bandant maskuoti detalizavimu. Jei prašėt minčių. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-16 12:52
tictac_it
Begemoto pastaba - niekinė. Stilistika, taip , kampuota , kaip tą užglaistyti žinau/nežinau :) , nenoriu primetinėti savo suvokimo, bet su tekstu reikia dar dirbti. O kad tai, kas rašoma, yra grožinė literatūra - neginčijama ... 4-
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-14 19:41
begemotas_
spyną suko kažkoks ambalas. o juk jis galėjo ir su visa stakta pasukt duris.

pirmas sakinys ir trys stilistikos klaidos. toliau neskaičiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (6)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-14 15:38
Juozas Staputis
Puikiai ir nuostabiai parašytas kūrinys, nepaprastai jautrus ir žmoniškai meniškas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-14 00:53
Laukinė Obelis
Jaučiu, kad šiame gabale dar daug kas yra negerai, bet kol kas nepavyksta padaryti taip, kaip norėtųsi, todėl dabar publikuoju tokį, koks yra. Nepykit... Lauksiu minčių. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą