Pamąstymas

Aš esu pusautomatis. Kodėl taip save vadinu?
Jeigu aš nebūčiau pusautomatis, tai argi atsibudęs kelčiausi iš lovos net nesuvokdamas, kuria koja keliuosi? Ar aš nepasisveikinčiau su atėjusia vienintele diena- juk rytoj jos jau nebus, rytoj bus kita, o šiandieninė šiandien ir išeis amžiams, visam laikui: ar aš nepasistengčiau susitarti su ja gyventi gražiuoju, o ne pravilkt save per ją kaip išeis?
Jeigu aš nebūčiau pusautomatis, tai ar gerčiau ryte kavą, nejausdamas jos skonio ar beskonybės, nes mintyse jau rikiuotųsi darbai ir rūpesčiai?
Jei aš nebūčiau pusautomatis, tai juk prausdamasis pajusčiau, kaip vanduo, apliejantis mano kūną, sujungia mane su vientisa visatos energija, dabar gi jaučiu tik nepatogumą, skubotumą ir dėl laiko stokos negalvoju apie jokias visatos energijas.
Jeigu aš nebūčiau pusautomatis, tai ar aš dirbčiau šitaip nesusikaupęs, ir ar aš išvis dirbčiau tą darbą, kuris iš esmės nieko nekeičia nei mano, nei kitų gyvenime?
Ir taip toliau ir taip toliau... Esu pusautomatis, ir jau turiu lėkt, nelabai žinau kur, bet visa mano esybė persisunkusi begalinio lėkimo ir laiko neturėjimo, nors ir negalvoju, kad tai būtina, tik nemoku atsirinkt būtinų dalykų nuo nebūtinų, tad pasiduodu visuotinei tėkmei.
Ir niekas niekad nepasikeis iš esmės- mąstysiu aš ar ne.