Pavasaris ir dvi kūrybos alegorijos

Kranklio kranksėjimas ir ratų sukimas aukštai danguje
šaltą kovo vidurdienį lyg besitraukiančios žiemos trimitas,
pralaimėjus kovą pavasariui, kuris švelniai, bet užtikrintai
įžengia į gamtos metų laikų rūmus ir užima valdovo sostą.
Šalčio pulkai juda atgal, nenoriai užleisdami pozicijas šilumai,
ir aš, staiga  apsidairęs, pažvelgiu į pralinksmėjusį horizontą
ir parudavusias belapių medžių viršūnes – pirmuosius pavasario
ženklus, vildamasis išgirsti ir atgimstančios savo sielos balsus.

Saulė vis dažniau auksina sniegą, ir aš susimąstau
apie kitą Saulę, neregimą apčiuopiamybę įpratusioms
Lytėti akims (žmogaus viešpatavimo instinktams),
kuri paauksuoja mano Šviesos ištroškusią pavargusią sielą
ir į vidujybę atneša vilčių diademą - ilgai lauktą pavasarį,
kuris ištirpdo nuovargio ledus ir leidžia pražįsti sielgėlei,
atperkančiai sunkias švinines ir šaltas tamsos valandas,
kurias kenčiau apimtas siaubo ir deformuotų chimerų veidų.

Ir mano gyvenimas – tai noras būti Dvasios Saulės
Šviesoje, puoselėjant trapų ir pažeidžiamą sielos gėlyną,
kurio žiedai virsta eilėmis, ir aš, mažasis sielos sodininkas,
esu Didžiojo Pasaulio Sodininko pasišventęs mokinys,
besimokantis kurti savo pasaulių nužiestus valdų labirintus,
kurie liudija mano sunkiai laimėtą viltingąi puoselėjamą patirtį,
mažas, bet ne niekingas, vidujybės kovas dėl Šviesos pergalės
mano gyvenimo painiuose ir klaidžiuose iliuzijų labirintuose.

Pirmoji pavasario šviesa, subtili ir nesugriebiama,
plazda virš dar sniegu padengtų miegančių laukų,
ir gelsvas saulės atspalvis ją švelniai paverčia Šviesos
pergalės prieš tamsą ženklu, ir, nors vėjas pusto sniegą,
aš sveikinu artėjantį pavasarį vildamasis kad pavasaris
įsivyraus ir mano sieloje, ir savo vidujybės kalvėje kūrensiu
kūrybingumo ugnį, kaldamas kalbą iki ji įgaus tobulą formą,
atperkančią mano netikėjimus, nusivylimus ir nemeiles.