(Ne) ištremtas menas

Miesto meno galerija pasitiko laiptais, kurių viršutinę aikštelę juosė ekspozicija. Piešiniai ir paveikslai atlikti kukliomis priemonėmis, bet jų  kompozicija ir proporcijos išduoda autorių krimtusį profesionalumo paslaptis. Darbų specifika – tai tremtinės Jadvygos  Bieliauskienės kūriniai, užfiksuotos skurdžios buities detalės ir Sibiro gamta.
    Paveikslų apsupty, jaukioje šviesoje, skambant sveikinimams, dainai,  -  sukrėtė  trys moters gyvenimo epizodai. Pirmasis – tai  sūnaus Žilvino paaiškinimas, kad jo mamą piešti, tapyti mokė taip pat tremtinys, studijavęs  dailės mokslus Paryžiuje. Bandau įsivaizduoti to žmogaus jausmus: Paryžiaus linksmos spalvos ir mirtim spengianti Sibiro katorga.  Gal  perduodamas savo patirtį kitiems kaliniams, jis turėjo  prasmę gyventi. Iš Lietuvos buvo išvežti geriausi, mokyčiausi, tvirčiausi, didžioji dauguma sunaikinti. Nejučia kirba mintis, kas būtų, jei tie šviesuoliai ir drąsuoliai būtų likę tėvynėje, kokia ta tėvynė būtų šiandien.
  Antras įstrigęs epizodas iš atsiminimų  kaip Palangos saugume buvo mušami žmonės, moterys, tik įėjus pas tardytoją – smūgis į veidą. Nugriuvusią moterį – į krūvą kitų, pridaužytų. Ar šiandien dar gyvas tas,, narsuolis‘‘ tardytojas, jo vaikai, artimieji?  Gal taikiai vaikšto kurorto gatvėmis, sezono metu meilikauja poilsiautojams.
    Trečias vaizdas, kaip sunkiai  sergančią sinusitu ir nefritu moterį su automatais per sniegą veda du sargybiniai į pasimatymą su sūnumi, per sniegą šaltį du kariai su automatais ligonę...
    Tie trys  fragmentai, sukrečiančiai apnuoginti, man įstrigo kaip ryškiausi žmogaus ir kultūros naikinimo vaizdai.
    Atmintin įsirašė skaidrus  valingas Jadvygos  žvilgsnis iš fotografijos.
    Leidžiamės laiptais, per kuriuos suplaukia ekspozicijoms meno kūriniai, po to paplinta nevaržomi sienų, tam kad jų vietą galėtų užimti nauji.