Tiek pavasario šauksmo

Pilkas šlaitas saulėkaitos gurkšniu
apsvaigintas atmerks tuoj akis,
mėlynumais žibučių užburtas
juodas strazdas viršūnėj pragys.

Pliš į skiautes drobulė baltutė
upę gobusi ledo skara,
lyg atodūsiai šalčio bals plukės,
kiekviena tarsi snaigė lengva.

Saulės bučinius mėgdžios purienos,
vaivos juostą - neramūs tulžiai.
Jie pakrante po du ir po vieną -
kiek beskristų - to grožio mažai...

Vieversys į dangaus atkarpėlę
tiek pavasario šauksmo talpins,
kad pajusim - ir mes prisikėlę,
lyg šaltiniams taps ankšta širdims.