Juoda juostelė

Aš apie liūdesį, apie gyvenimą rašau,
Apie pačius jausmus - tuos prieštaringus,
Rašau tada kai liūdna, kai graudu, kai siela serga,
Rašau tik tam, kad nuraminti verdančią jausmų arbatą.

Matau, girdžiu, jaučiu širdim,
Kaip paskutiniai vėjo šuorai neša paskutinę laimę,
Kaip užsimerkia akys ir durys užsidaro,
Kaip miršta džiaugsmas, kaip gimsta baimė.

Aš vienišas žmogus šiam niekada nemiegančiam pasauly,
Aš siūliau tam pasauliui savo laimę.
Atidaviau visus, kuriuos mylėjau.
Bet tas pasaulis mano sielos negailėjo.

Uždažė langus sodriai mėlyna spalva,
Ir dureles į jį man užrakino.
Dabar, kai noriu savo laimę pasigaut,
Nebegaliu sėdėti vietoj.

Ar aš galiu atgauti tuos, kuriuos mylėjau?
Ne, negaliu. Baisių dalykų prišnekėjau.
Kodėl? Kad laimę savo atiduočiau,
Vien tam, kad patys džiaugtusi rytojum.

Išlieju širdį balto popieriaus lape,
Juodom raidėm tiesa rašyta. Ir antspaudu patvirtinta.
Aš mirštu tarp langų ir uždarytų durų,
Aš mirštu dėl vienatvės, ilgesio ir skausmo.

O pagal testamentą, aš palieku tau širdį,
Jos iš manęs pasaulis joks nesugeba atimti.
Aš dovanoju tau ją nuoširdžiai.
Brangink ir saugok amžinai.