Rėkiančios kapinaitės

Kai prie užšalusio upokšnio pamačiau tave,
Klūpėjai balto sniego patale,
Nuleidus galvą tu kažko meldei,
O aš norėjau tik prisėlint atsargiai.

Bet nedrįsau. Juk tu kalbėjai su Dievu.
O aš tik nuolankiai nuleidęs galvą priėjau.
Šalia prisėdau, pamačiau,
Kryželį ir gėles ant sniego patalų.

Pasijutau nejaukiai: Tu meldei tėvų
Gerovės jiems, sau - kuo mažiau vargų,
Trumpesnio liūdesio ir užmaršties krislų.
Aš į tave žiūriu, ir nežiūrėti negaliu.

Atmerktos tavo akys spingi liūdesiu giliu,
O aš tavęs apsikabinti negaliu.
Mes nepažystami, nors aš ir tu,
Prie kapo puriame sniege kartu.