Pūga

Traukia nykščiu, traukia šaltu delnu,
Spiriasi ir šokinėja, virpą
Pūgoje, įsiutusioj su velniu,
Pernai lūžęs dar lapuotas virbas.

Renkasi į krūvą baltos briaunos
Siunta vėtra jų nunešt negali –
Ilgos rievės dar aukščiau apkrauna
Į pakalnę nuraitytą kelią.

Vienišų žolių juodi stiebeliai,
Linksta, straksi, kaip ožiuko kojos
Medžio stiebas nuo pūgos pabalęs
Sūkuriuos kaip plėmas vadalojas.

Nirsta pieva į naktinį prūdą,
Lekia bangos grąžtais iškedentos,
Ir šaka lapuotoji užsnūdo
Pasislėpus balto lauko anty.