Mirčiai

Gobelenais sutvarsčiau lašnojančią kambario tylą
Ir į baltą vazelę merkiau juodo jaspio gėles,
O  melsvoki rūkai jau nuo žemės truputį pakilę
Dengė šventą paveikslą ir aš nebijojau tavęs.
Tik miške pasiklydęs vibravo nostalgiškas juokas,
Ir  per Joninių ugnį sugrįžo matyti veidai –
Jeigu jau atėjai, tai pažvelk, kaip akimirkos šoka
Ir kaip sesės minutės dainuoja švelniai ir tikrai.
Aš tave pasitiksiu, kaip svečią iš tolimo sodo –
Sušukuosiu kasas ir apsiūsiu apsiausto kraštus,
Tau patiks kambarys, kuris man visiškai nusibodęs,
Nes vis šneka be perstojo apie kitokius namus.