Esė

***
Tikiu, kad Žemę, Saulę, žvaigždes ir visa kita sukūrė Dievas. Tačiau kada tai įvyko? Kas buvo ligi tol? Ką Dievas veikė prieš visatos sukūrimą? Kas sukūrė patį Dievą? Kaip Jis atsirado? Manau, kad į visus šiuos klausimus yra atsakymai. Juk nebūna reiškinio, kuris neturėtų pateisinimo, priežasties. Dievo niekas nesukūrė. Jis yra egzistuojantis begalybėje, laike, erdvėje, amžinybėje – visame kame ir visada. Jis yra pirmykštė priežastis. Jis yra begalinis absoliutas. Ir visatos sukūrimas negali būti išmatuojamas laiku ar datomis. Niekas negali pasakyti, kas buvo prieš visatos sukūrimą. Nes Dievas tikriausiai buvo Pradžių Pradžia, atskaitos taškas. Ir prieš jį niekas neegzistavo.

***
Save mylintis (o tai gerai) optimistas tikisi geriausio ir laukia geriausio.
Tvirtos lygsvaros neturintis, abejojantis, bet dar nepalūžęs žmogus laukia blogiausio (taip apsidrausdamas), bet tikisi geriausio.
Sugniuždytas pesimistas tikisi ir laukia blogiausio.
Jei negali būti optimistu (gyventi dvasios šviesoje), bent nebūk pesimistu, nes tikėtis, laukti blogiausio – tai žiūrėti baimei ir nejaukiai tamsai į akis.

***
Galima būtų skirti visai jaunajai kartai: „Life is much more simple when you’re young“ („Pet Shop Boys“). O tai gerai, tai jaunystės pranašumas. Tik kai pats toks esi, to nevertini.

***
Jei rašytojas žino, kuris jo kūrinys bus įvertintas gerai, o kuris – blogai, tai jis mąsto pagal kažkokią schemą.

***
Krikščionių religija teigia, jog kada nors bus Pasaulio Pabaiga. Kada tai bus? Rytoj ar po tūkstančio milijardų metų? To niekas nežino. Bet kažkada turbūt bus. Tada įvyks Paskutinis Teismas, ir po jo žmonių sielos gyvens taip, kaip joms paskirs Dievas. Kiek tai truks? Ar nebus sukuriama nauja Žemė, nauji žmonės ar gyvybės formos? Į tai niekas negali atsakyti. Kiek tęsis laikas po Paskutiniojo Teismo? Ar jis bus begalybė? Jeigu taip, kodėl žmogui gyventi Žemėje duotas toks trumpas laiko tarpas, palyginus su pomirtiniu gyvenimu? Ką veikia žmogaus siela jam mirus, iki Pasaulio Pabaigos?

***
– Kuo daugiau vaikų mes turime, tuo daugiau jų norisi.
(Ar tiktų ta pati taisyklė ir pinigams?)
– Pasakykit šį savo norą prieš visą tautą, nes šiuo metu Lietuvoje kiekviena moteris vidutiniškai pagimdo po 1, 27 vaiko. Reikia, kad tauta nenyktų...
– Taip, sekite mūsų pavyzdžiu: 7 sūneliai ir 4 dukrelės...
– Palaukit... O kiek jums metų?..
– 34.
– Kelių metų būdama pagimdėte pirmąjį vaiką?
– 19-os.
– Gana jauno amžiaus...
– Taip. Aš taip norėjau. Nenoriu pasakyti, kad gimdyti turėtų keturiolikmetės ir trylikametės... Bet...
– Norėjote pasakyti: vaisinga pradžia – pusė darbo?..
– Be abejo.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Norėčiau dar 5 vaikelių...
– Puiku. To jums ir linkime. Šiandien mūsų pokalbyje dalyvavo...

***
Pora dalykų gyvūnas visgi pranašesnis už žmogų: jis negalėtų žmogaus įžeisti, įskaudinti; primesti jam savo valios.

***
Būdamas 13-os, norėjau greičiau užaugti. Būdamas 23-ejų, norėjau vėl būti vaiku.

***
Džiaugimasis smulkiais dalykais tikriausiai rodo aistrą gyventi ir neleidimą niekaip užvaldyti nusivylimui (nuostata: jeigu moku džiaugtis smulkmenom, tai didesni ir dideli dalykai mane patenkins ir džiugins dar labiau).

***
Motociklu važiuoja baikeris, o už jo sėdi mergina. Sustojus prie šviesoforo, ji merkia akį ir plačiai šypsosi šaligatviu einančiam jaunuoliui. Šis pribėga, tačiau užsidega žalia šviesa ir motociklas nurūksta tolyn.
Ką galvojo mergina, merkdama akį? Ar ji norėjo tik žvilgsniu pakalbinti tą jaunuolį, ar daugiau? Ar tai rūpi baikeriui? Įdomu, kur jie važiuoja? Gali susidaryti įspūdis, kad jie susipykę. Tačiau jie apžergę tą patį motociklą. Ar juos kas sieja? Tikriausiai motociklas.

***
Kartą atrodė, kad sąvoka „švelnumas“ reiškia neryžtingumą. O aš norėjau būti kietesnis nei švelnus. Dabar man mielas yra švelnumas.
Anksčiau daug mąsčiau apie sąvoką „gėris“. Bet praėjo tas laikas, ir man gėris atrodė tarsi silpnumas. Kas neturi jėgų – tas galvoja apie gėrį, stipriam yra ir kitų temų.
Vieną naktį prisiverčiau save prisiminti tą sąvoką; bet: prievarta lieka tik prievarta – nieko ypatingai gero (giluminio gero) nepajutau.
Dabar gėris man yra kiti dalykai nei buvo, tarkim, prieš kelis metus.

***
Išsaugoti save. Išlikti savimi. Nepasiduoti kitų žmonių ir dalykų įtakai. Nepasiklysti. Nesusigyventi su vis labiau prie veido limpančia kauke. Manau, tai svarbu. Neslopinti savęs. Neištirpti kituose. „Nenurašyti“ savęs. Nes visa tai gali grėsti. Nežiūrėti į save, nevertinti savęs kitų akimis. Nenorėti būti „kaip visi“.
Labiausiai išsiskiriantys, nepritampantys, į akis krentantys, saviti žmonės, originalai turi daugiau jėgų išlikti savimi, nes jie jaučia savo sielos dvelksmą. Jie, žinodami savo išskirtinumą, gali būti viliojami pagundos būti tokiais kaip visi. Bet, net ir stengiantis, jiems tokiais tapti nėra lengva.

***
Žmonės, troleibuse paduodami talonėlį, sako: „Atžymėkite prašom“. O taisyklingai būtų: pažymėkite. Atžymėti – tai juk panaikinti pažymėjimą.

***
Noriu premjeros jaudulio iš vaikystės, noriu tų dienų pasaulėžiūros, noriu pilnos (kad ir nedidelės) salės žiūrovų, noriu (pergalingo?) šampano uždangai nusileidus, bet Aukštesnioji jėga sako: „Praeitis nepasikartoja. O jeigu koks nors dalykas ir patiriamas antrąkart, tai būna jau kitoks“.

***
Marcelijaus Martinaičio eilėraščiuose dažnai (bene visur) vietoje žodžių „kuris“, „kuri“, „kur“ vartojamas žodis „ką“. Pvz.: „O tas antai, ką eina oru, / pasviręs kiek į parko tvorą? “ (eil. „Kukučio ieškojimas po nakties Rygą“); „užmiršę, kad buvo jie duona, / ką lipo prie gomurio, kaip vaikystės kalba“; „Ko lipti su krepšiais ir nešvariais drabužiais, / kaip tie, ką suvažiuoja ne iš reikalo!.. “ (poema „Šienapjūtė“); „Tas valgis, ką prieš mus, greičiausiai / jau suvalgytas ne mūsų ir ne čia“; (eil. „Paskutinė vakarienė Palendrėse“); „Bėk, vaike, ton pusėn, / ką rodo širdis, / pasilenk prie erškėčio / ir paklausk, / ar ilgai dar gyvensiu“.

***
„Oficialiosios lyrinės, dažniausiai ideologiškai patikrintos tradicijos atstovai ėmė apsiašaroję vaikščioti po buvusias sodybvietes, propaguoti skausmo, gailesčio ir savęs gailėjimo kultą. “ (Sigitas Parulskis)

Na, gal jie iš tikrųjų vaikščiojo po sodybvietes ir neapsiašaroję; tai tiesiog poetinis posakis įspūdžiui padidinti.

***
Koks mažas žmogus nenori būti didesnis, koks nutukęs nenorėtų sulieknėti, koks vargdienis nesvajoja apie savo vargo dienų pabaigą, koks negražiu laikomas nenorėtų pagražėti, aklas – praregėti, ligonis – pasveikti? Pasitaiko ir taip, kad tokiems žmonėms atsidusus tenka pasakyti: „Aš trokštu neįmanomų dalykų... “ Pasvajoti galima bet kada ir apie bet ką. Bet – gal tai ir viskas?
Tikiu, kad amžinybėje bus kitaip: liūdintys bus paguosti, alkstantys ir trokštantys teisumo – pasotinti, ligoniai – pagydyti, vargdieniai džiaugsis etc. Kristus juk tam ir atėjo į Žemę, kad palengvintų kenčiančiųjų dalią. Tačiau visų šių malonių norisi dabar... Išvada: absoliutaus teisingumo nėra.

***
„A. Mackaus poetinis patyrimas yra riba, kurią peržengti baisu, ir niekas iki galo nedrįsta arba tiesiog neįstengia jos peržengti, nes galbūt už tos ribos jau nieko nebėra, tik mirtina avarijos tyla... “ (Sigitas Parulskis)

Toks pasakymas baugina. Atrodo, kad to, kuris peržengs A. Mackaus poetinį patyrimą, laukia likimas, panašus į A. Mackaus. Frazė „niekas iki galo nedrįsta arba tiesiog neįstengia jos peržengti“ tarsi sako, jog ta riba yra už žmogaus galimybių ribų, kad tai yra kažkas antgamtiško.

***
Kai praeitis leidžia ją pamatyti ne pro rožinį stiklą, – ar tai reiškia, jog surimtėjai?

2000-2003