Rašyk
Eilės (72558)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10396)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“

DIENA 1
Stovėjau užvertęs galvą ir spoksojau į žėrintį dangoraižį. Galėjau prisiekti, kad net oras aplink šį monumentą įsielektrinęs nuo valdžios, pinigų ir galios. Kūną šildė, beveik degino, vienintelė mintis: aš tikrai čia dirbsiu. Tiek metų bandžiau įrodyti, kad esu vertas tapti šios kompanijos dalimi ir pagaliau man pavyko. Pagaliau prasimušiau į pinigų kalvės olimpą!
Kai įsivaizdavau, kaip nustebtų tėvukas, pamatęs mane čia su prabangiu, rankomis siūtu kostiumu, nublizgintais batais ir krokodilo odos diplomatu, iš malonumo šiurpo oda. Juk jis netikėjo, kad mano darbas svarbus, kad galiu kažko pasiekti. Niekas netikėjo. O dabar tegu pasiunta – viską užsidirbau. Viską pats. Savo rankomis. Aš galiu, aš  nenugalimas, aš nesustabdomas! Sky is a limit!


DIENA 12
MSA – Mes Siekiam Aukščiausio. Būtent tai, visų nuomone, yra užšifruota mūsų kompanijos pavadinime. Ir tai nėra tik tušti žodžiai, kartu tai ir uždeganti filosofija, kuria vadovaujamės. Perfekcionizmas ir profesionalumas čia būdingas visiems – pradedant eiliniais vadybininkais, baigiant aukščiausiais vadovais.
Mane paskyrė į ponios Atomienės komandą – dar viena sėkmė. Niekada nesitikėjau, kad teks dirbti vadovaujamam mūsų profesijos korifėjos. Jos aštrus protas, įžvalga ir laiką pralenkiančios idėjos neleidžia ja nesižavėti, o ir bendradarbiauti sekasi tikrai gerai.
Komandinis darbas „veža“: puikiai papildau jau susiformavusią grupę, niekas į mane nežiūri kaip į naujoką, darbo netrūksta. Šiek tiek nesmagu, kad eilinį kartą teks atidėti šeimos atostogas, bet pirma noriu čia gerai įsitvirtinti. Juolab, kad darbuotojai nuolat reitinguojami, naudojant kol kas man nežinomą Atlanto vertinimo metodiką.


MĖNUO 4
Atlantas: 3
Iš pradžių buvau šiek tiek nustebęs, kai man paaiškino vertinimo sistemą. Tokioje įmonėje kaip MSA tikėjausi kažko daugiau, o pasirodė, kad Atlantas tėra didžiulė mėlyna siena darbuotojų poilsio kambaryje, ant kurios nubraižyta elementariausia lentelė: 24 stulpeliai ir kintamas kiekis eilučių (priklauso nuo darbuotojų skaičiaus, nes visi turi po vieną eilutę). Kiekvieno mėnesio pabaigoje žmonės yra vertinami ir tie, kurių pasiekimai reikšmingi, pastumiami per vieną langelį į priekį. Galima „paeiti“ tik vieną lauką per mėnesį, ir niekada negrįžtama atgal. Mane jau vertino tris kartus ir visus kartus pajudėjau po vieną žingsnį. Atrodo baisiai lengva, todėl šiek tiek trikdo kolegų požiūris – visi ypatingai jautrūs Atlanto klausimu ir visą tai baisiai sureikšmina. Žinoma, įveikusiems vandenyną neblogai atsilyginama – jie išleidžiami į užtarnautą poilsį, bet ir toliau gauna algą. Galima sakyti, kad baigias kančios ir patenki į rojų. Šaunumėlis.
Kadangi man puikiai sekasi ir tiesiog šuoliuoju per tą žydrą sieną, esu pakilios nuotaikos. Planuoju per du metus įveikti tą lentą ir mauti į kelionę aplink pasaulį ar dar kokį nuotykį sugalvoti. Šeimą pasiimsiu. Bus jiems kompensacija už tai, kad nuolat atostogauti tenka vieniems.
Nesuprantu, ko čia visi tokie įsitempę dėl to Atlanto.


MĖNUO 7,
Atlantas: 6
Turiu naujų draugų. Po darbo su Laimiu ir Mantuku užsisakome picų į ofisą ir gerai „pabreinstorminam“, peržiūrim statistiką, pasirengiam susirinkimams, pažvengiam iš ponios Atomienės. Visi čia ją vadina Atomine Bomba, arba tiesiog Bomba. Nežinau, ar dėl pavardės, ar dėl jos įpročio savo nepasitenkinimą reikšti garsiu sprogstančiu „Pff“. Kaip ten bebūtų – Laimio humoro jausmas nemirtingas, prisižvengiam iki ašarų. Bet daugiausiai kalbame apie Atlantą...
Norėdamas sužinoti daugiau apie žydrąją sieną netgi pasikviečiau pietų Liliją iš žmogiškųjų išteklių skyriaus ir gerokai pavaišinau nepigiu vyneliu. Planavau išsiaiškinti, kas mus vertina ir pagal kokius kriterijus. Labai ilgai ji mykė ir muistėsi, kvailai kikeno (neblogai apgirto). Galiausiai taip ir nesupratau, kas vertina, o už ką – tik miglotai. Suprask, kad tai susiję su atliktais darbais, uždirbtais pinigais, lojalumu, klientų pasitenkinimu ir dar kažkokiom nesąmonėm.
Kai apie savo tyrimą papasakojau vyrukams, jie pradėjo žvengti iš manęs – pasirodo niekas tiksliai nežino, pagal ką esame vertinami (idiotizmas kažkoks). Yra tik versijos. Štai Mantulis įsitikinęs, kad viskas susiję vien tik su šlamančiais. Gal ir jo tiesa: nuo atėjimo į MSA man sekėsi visi projektai, užkaliau neblogus pinigus ir per Atlantą iriuosi be jokių trukdžių. Todėl dabar planuoju susitelkti į grynųjų klausimą, juk iki šiol tikrai per daug laiko skyriau komandiniams projektams. Reikia pagalvoti apie savo gerovę.


MĖNUO 8
Atlantas: 6
Aš įsiutęs. Ateinu šiandien į darbą ir kaip visada varau tiesiai į poilsio kambarį kavos. Kol aparatas gargaliuoja, užmetu akį į Atlantą ir gaunu šoką – vandenyne nepajudėjau iš vietos. Negaliu suprasti, kas per nesąmonė. Įtariu, kad nagus prikišo Bomba. Jau kuris laikas nujaučiu, jog ji savinasi mano darbus ir valdžiai pristato kaip savo, o gal nutyli, koks svarbus mano indėlis. Kad ir kaip ten būtų, negaliu leisti tai bobai mane menkinti ir žlugdyti progresą. Aš varau kaip jautis ir nusipelnau įvertinimo.
Ir išvis juoda savaitė. Vakar sužinojau, kad tėvas ligoninėj. Irgi šeimyna – negalėjo anksčiau pranešti? Vos sužinojau – iškart liepiau asistentui nusiųsti gėlių. Reiks paskambinti ryt, pasiteirauti, kaip ten jis laikosi, nes ištrūkti iš darbo ir nulėkti iki gimtinės garantuotai nėra šansų.
Lyg viso to būtų maža, dar ir žmona skyrybų paprašė. Kai pagalvoji, mes nuo pat pradžių buvome per daug skirtingi: kaip asilas ir ožka, surišti viena virve. Tik va, per daug išdidūs abu, kad tai pripažinti. Kvailai susiklostė. Vaikų gaila. Bet nieko, išgyvensim, o ir atžalomis pasirūpinsiu. Aš juk ne koks chamas.


MĖNUO 13
Atlantas: 7
Pasirodo tėvukas sirgo labiau, nei iš pradžių visi manė. Pasimirė. Niekaip negalėjau išsisukti nuo laidotuvių – teko imti laisvų dienų ir važiuoti guosti motinos. Tris dienas už rankos laikiau. Vos proto nepraradau nuo tokio psichologinio krūvio.
Nežinau, kodėl sesuo negali mama pasirūpinti. Aš užimtas žmogus, ariu kaip jautis, o ji – paprasčiausia namų šeimininkė, išlaikoma vyro. Reikės artimiausiu metu su jais pakalbėti, gal motiną į senelių namus įtaisysim, jei jie nenorės rūpintis.
Džiugina bent tai, kad šį mėnesį pavarėm su Bomba – nerealų reikaliuką prasukom, įmonei milijonus užkalėm. Ta proga nupirkau nenormaliai brangaus šampano ir nuėjau taikytis su ponia viršininke. Susitaikėm, pasidulkinom, išgėrėm šampaną (tikrai nevertas tokių pinigų buvo). Šiek tiek nerimauju, kokia įmonės pozicija dėl tarnybinių romanų, bet jei kas – paaiškinsiu, kad jokio romano nėra, tik vienkartinis, dėmesio nevertas, incidentas. Mane šiuo metu daug labiau domina naujokė Magda. Labai karšta pana. Kojos, subinytė: viskas kaip reikia. Ir šiaip maloni tokia. Mėginsiu išsitempti pavalgyt į kokią jaukią vietelę. Nors dabar, kai pas mus pastatė greito maisto automatus, mažai kas beeina pietauti – visi darbais užsivertę, pasitenkina sumuštiniais.


MĖNUO 20
Atlantas: 8
Magda čia jau pusė metų, bet niekaip neranda vietos. Šiaip puikiai išmano savo darbą, moka bendrauti su žmonėmis, visiems patinka, bet sako, kad negali priprasti prie tos plėšrūniškos atmosferos. Aš jai bandau aiškinti, kad čia tik normali, sveika konkurencija, bet ji manęs neklauso. Labai bijau, kad nenuspręstų išeiti, nes ji rimtai man pradeda patikti. Kaip tik gavome bendrą projektą – subankrotinti ir išparduoti arfų fabriką. O ta, jautruolė... Gaila jai darbininkų ir balalaikų, kurias jie gamina. Sako, kad tai angeliukų instrumentai ir mums nevalia jų atimti. Skiedalai kažkokie, bet taip miela jos klausytis. Miela į ją žiūrėti, liesti ir išvis norėčiau su ja gyventi.
Susipykau su Laimiu ir Mantuku – aiškina kažkokias nesąmones, atseit Atlantas tik akių dūmimas, kad kažkas iš mūsų visų tyčiojasi. Niekad nemaniau, kad jie tokie minkštakūniai. Kadangi nebeįstengia pajudėti, tai pradėjo save apgaudinėti, kad Atlantas nesvarbus. Atlantas! Aš tik tikiuosi, kad susiprotės ir toliau dirbs rimtai. Gali imti pavyzdį iš manęs: na ir kas, kad judu lėtai, tačiau vis tiek po žingsnelį iriuosi į priekį. Aš įveiksiu tą žydrą sieną, galiu duot ranką nukirst.


MĖNUO 22
Atlantas: 10
Tiek daug visko nutiko... Prieš mėnesį jaučiausi visiškai žlugęs, mat Magdą perkėlė į kažkokį slaptą skyrių (pasirodo ir tokių turim!), tad nebegalim bendrauti. Pagerbdamas jos atminimą nusprendžiau spjauti į tą arfų fabrikėlio bankrotą: slapta nupirkau visus instrumentus, kuriuos anie turėjo ir išsiuntinėjau vaikų orkestrams – tegu groja „angelėliai“. Tik vieną sau pasilikau. Jei dar kada susitiksiu su Magda, galėsiu jai padovanoti, kaip moteriai, praskaidrinusiai mano egzistenciją.
Lyg Magdos praradimo man būtų maža, praeitą savaitę, atėjęs į darbą, radau Bombą nukritusią ir išsikėtojusią vidury kabineto. Kai bandžiau pajudinti, nuo galvos nukrito perukas ir pasirodė, kad ji visai nebeturi plaukų (tikiuosi, kai dulkinomės dar buvo su plaukais). Kai pasodinau atsimerkė. Aš puoliau skambinti greitajai, bet ji paprašė nieko nedaryt. Bandžiau prieštarauti: negi ji norinti numirti ant grindų kabinete, gal vaikams pranešti ar draugams. Ji taip į mane pažiūrėjo – niekaip negaliu pamiršti to žvilgsnio – sako „Niekam aš nerūpiu ir niekam manęs nereikia. Vėžys. Suėdė. Nebenoriu kovoti. Geriau pabūk, pasėdėk čia su manim. Aš jau per daug pavargau. Ilgai netruks, tik viena mirt nenoriu“.
Nežinau, kaip aš sugebėjau, bet atsisėdau greta jos ant grindų ir prakiurksojom taip keletą valandų. Beveik nekalbėjom. Galiausiai žiauriai į tualetą prispyrė - nebeiškenčiau. Kai grįžau, radau ją mirusią. Baisus vaizdas...
Yra ir gerų naujienų – galingai pasistūmiau Atlante ir gavau ponios Atomienės pareigas. Bet kažkaip jaučiuosi prislėgtas, vis prisimenu savo šefę: tą pliką galvą, liūdnas akis, seilių burbulėlį lūpų kamputyje, kai įsijautusi dėstydavo verslo strategiją. Sunku ir suvokti, kaip galėjo nutikti, kad tokia moteris mirė viena, atsirėmus į prabangų stalą, vos per metrą nuo šiukšlių dėžės, bet per toli nuo vyrų tualeto.
Matyt persidirbau, kad tokios mintys kankina. Reiktų pagalvoti apie atostogas, tik va – naujos pareigos neleidžia.
Pekla, ne gyvenimas.


MĖNUO 25
Atlantas: 11
Kol tupėjau komandiruotėje, pražiopsojau didžiausią įmonės kriminalą. Pasirodo, kol manęs nebuvo Laimis su savo kolege Renata žiauriai sumovė projektą. Prakišo nenormalius pinigus ir buvo apkaltinti išeikvojimu, vagystėmis, dokumentų klastojimu ir dar bala žino kuo. Mantukas pasakojo, kaip vidury dienos į biurą įsiveržė juodai apsirengę, veidus kaukėmis prisidengę vyrukai, surakino tuos du vargšelius ir nusitempė žemyn liftu, lyg kokie pragaro cerberiai nuvilko besispardančiu nusidėjėlius. Tiek mes juos ir tematėme.
Gerai, kad nesutikau veltis į tą aferą, kai man Laimis pasiūlė. Sakė „Pagalvok apie save, numirsi tu čia prie tų Atlanto krantų, o mes su Rence jau būsim apsirūpinę ir lervėsim kokiam saulėtam paplūdimy“. Negalėjau sutikti. Kažkaip prisiminiau tėvo žodžius, kad vogti yra tas pats kaip pripažinti, jog savom jėgom to užgyventi negali. Nebuvo tėvukas turtingas, bet visi sakė, kad teisingas. Ir kai prisimenu, kaip į jį žiūrėdavo žmonės: su pagarba – noriu, kad ir į mane taip žvelgtų.
Žodžiu iki išnaktų sėdėjau ir mąsčiau, kaip čia viskas šūdinai susiklostė.
Kai susivokiau, kokia gili naktis, paskubomis apsirankiojau daiktus ir puoliau iš kabineto. Ir tiesiai ant valytojo užlėkiau. Nutrenkiau seneliuką – per pusę koridoriaus nuslydo. Persigandau, ar nebus ko susilaužęs. Teko pasisiūlyti į pagalbą. Paprašė palydėti iki tarnybinio personalo rūkomojo. Koks man skirtumas, kur temti senuką. O po tokio streso ir pats patraukt dūmą užsinorėjau. Bet kai pamačiau, kur anas mane atsivedė – akys ant kaktos užlipo. Pasirodo ta valytojų slaptavietė yra ne kas kita, o dangoraižio stogas. Vaizdas už širdies griebia. Neperdedu. Pasėdėjom gerokai. Pasirodo jis Gabrielius. Mėlynąjį valytojo kombinezoną dėvi jau daugelį metų, daug ką žino apie šią kompaniją, darbuotojus, net apie Atlantą.


MĖNUO 27
Atlantas: 11
Mantukas subūrė naują chebrą. Kiekvieną vakarą užsisako picą, sėdi, „breinstormina“, strateguoja, nagrinėja statistiką ir be perstojo varinėja kalbas apie Atlantą. Košmaras, kaip jiems neatsibosta? Šiandien dar sužinojau, kad ir mano asistentas priklauso tai šaikai. Pagalvojau, kurių galų man tas šnipelis pašonėje. Aš ir pats galiu susitvarkyti. Todėl, viską apsvarstęs, atsisakiau padėjėjo ir nuo šiol dirbu vienas. Eina jie visi velniop. Su visu Atlantu.
Gabrielius sako, kad ta siena, kaip koks prakeikimas; nedaug kas nuo jos pabėga. Kai paklausiau, iš kur taip viską žino, jis man papasakojo, jog nuolat būna greta MSA darbuotojų. Aš niekaip negalėjau tuo patikėti, juk valytojų nė karto nebuvau sutikęs. Kai tai pasakiau, Gabrielius tik nusijuokė. Sako „Tu manęs juk du metus nematei, nors kasdien pro tavo kabinetą bent tuziną kartų praeinu, koridoriuje prasilenkiame. Pastebėjai tik tada, kai ant kupros užvirtai“.
Taigi. Skamba nerealiai, bet turbūt tiesa.
Susipažinau ir su antruoju valytoju (jie save vadina prižiūrėtojais) – Mikiu. Jis šiek tiek jaunesnis ir turi labai įdomių teorijų apie MSA įmonę. Pavyzdžiui visus iki čia „prasimušančius“ vadina socialinėm nuograužom – žmonėmis, kurie nesugeba palaikyti santykių su kitais, kurie susitelkę tik į savo ambicijas. „Nuograužoms“ nereikalingi jokie santykiai, emociniai žmogiški ryšiai.
Keistoka teorija, bet jis moka taip gražiai ją dėstyti, lyg būtų pabaigęs geriausią šalies universitetą.


MĖNUO 31
Atlantas: 13
Su Gabrielium nusprendėme mesti rūkyti. Jis dėl senatvės, o aš, kaip sakoma, dėl kompanijos. Net gimė mintis suorganizuoti paramos grupę, norintiems atsikratyt žalingo įpročio. Prižiūrėtojai tempia knygas apie tai ir po to susėdę ant stogo jas nagrinėjam. Išsirinkom vieną autorių, kurį būtų šaunu pasikviesti.
Mikis kaip visada neduoda ramybės su savo „pričiuožusiomis“ idėjomis: užsipuolė mane, kad pripažinčiau Atlanto beprasmybę ir idiotizmą. Jam labiausiai kliūna ir kelia juoką tai, kad nė vienas, pametęs galvą dėl tos vertinimo sistemos, iš tiesų nežino, kokie yra kriterijai.
Kelias dienas apie tai mąsčiau – jis visiškai teisus. Nesąmonė didžiausia tas Atlanto reikalas. Dėjau.


MĖNUO 38
Patekau į keblią padėtį – bendradarbiai užsiutę, mat, kaip jie sako, varau per Atlantą nesveikais tempais. Aš jau senai nebeinu į tą kambarį ir nežinau, kiek esu pasistūmėjęs, tačiau nepasitenkinimas akivaizdus ir pradeda trukdyti darbui. Su individualiomis užduotimis susitvarkau puikiai, kaip ir anksčiau, tačiau kai reikia padaryti bendrus projektus, atsimušu tarsi į sieną. Kolegos nenori su manimi dirbti, mat esu „užsispaudęs slapukas“,  kiti – priešingai, siūlo pagalbą, bet tik jei išduosiu savo paslaptį. Nė vienas netiki, kad aš senai tuo nebesidomiu.
Visą nuo darbo laisvą laiką praleidžiu su prižiūrėtojais. Paramos grupės projektas labai pasiteisino – nerūkome jau pusę metų. Įkvėpti sėkmės brandiname idėjas pamėginti kitokius paramos būdus. Mikis siūlo rinkti lėšas vienai labdaros organizacijai, o Gabrielius labiau linkęs ieškoti konkrečių žmonių, kuriems reikia pagalbos ir teikti paramą tiesiogiai. Kol kas diskutuojam, ieškom geriausių sprendimų.


MĖNUO 41
Mikis palūžęs, aš taip pat vos laikausi. Vakar palaidojome Gabrielių.
Bandžiau organizuoti kolektyvą važiuoti į laidotuves, tačiau visiems nusispjauti. Palaidojome trise: mes su Mikiu ir kunigas. Mėlynąją prižiūrėtojo uniformą išskalbėme, išlyginom, ir gražiai sulankstę įdėjome į karstą.
Likom dviese.
Abu tvirtai nusiteikę tęsti pradėtus darbus.


MĖNUO 42
Kaip išprotėjęs pas mane įlėkė Mantukas. Vis rėkė, kad perplaukiau Atlantą. Iš pradžių nesupratau, ar jis pyksta, ar džiaugiasi, bet greitai paaiškėjo, kad jis nebeįstengia valdytis. Puolė mane. Prispaudė prie stalo. Grasindamas peiliu laiškams, mėgino iškvosti, kaip man pavyko. Aš atsakiau, kad tiesiog nusispjoviau. Tai išgirdęs apsiputojo kaip tikras beprotis ir pradėjo trankyti. Gerai, kad Mikis kaip tik buvo netoliese. Išgirdęs triukšmą atlėkė ir jį atitraukė. Nė nebūčiau pagalvojęs, kad Mykolas toks stiprus.
Bet didžiausia staigmena buvo Magdos vizitas. Ji užėjo iškart po to, kai prižiūrėtojas išsivedė apsižliumbusį Mantulį. Prisėdo, tikrai nuoširdžiai mane pasveikino ir papasakojo, kad buvo pakviesta dirbti įmonės vadovybei ir, kadangi man pavyko įveikti Atlantą, esu kviečiamas susitikti su viršininku. Pati mane palydėjo iki jo kabineto. Prie durų apkabino, pakštelėjo į skruostą, o aš tyliai pašnibždėjau, kad turiu jai kai ką „iš senų laikų“. Mano miela Magdalena patikino, kad turėsime progą apie viską pakalbėti. Nė nesuvokiau, kaip labai jos ilgėjausi.
MSA generalinis direktorius, ponas Petras – labai malonus vyras: tvirtai spaudžia ranką, kalba energingai ir atvirai žiūri į akis. Vos mane pamatęs pasveikino, pasakė, kad didžiuojasi. Nors nelabai supratau, ką aš tokio ypatingo padariau, bet buvo labai malonu, jausti to solidaus vyro pagarbą. Ponas Petras sakė, kad aš dirbau taip gerai, jog galiu eiti į pensiją ir gauti atlyginimą iki gyvenimo pabaigos, arba priimti jo išskirtinį pasiūlymą ir toliau dirbti kompanijoje. Pareigos išskirtinės – vertintojas. Atlanto valdovas.
Davė tris mėnesius atsipūsti ir pagalvoti.
Kai viską aptarėme, viršininkas paplekšnojo per petį ir atsisveikinęs pranyko už durų, papuoštų simpatiškos žuvytės reljefu, prieš tai atrakinęs jas dviem raktais, kurių vienas buvo auksinis, o kitas – sidabrinis.
Keistas vyrukas. Bet labai malonus.




DIENA 1
Stovėjau užvertęs galvą ir spoksojau į žėrintį dangoraižį. Galėjau prisiekti, kad net oras aplink šį monumentą įsielektrinęs nuo galimybių. Kūną šildė, beveik degino, vienintelė mintis: aš tikrai čia dirbsiu. Net nesupratau, kad iš tiesų visą gyvenimą bandžiau sau įrodyti, jog esu vertas tapti šito dalimi.
Nekantraudamas spaudžiau rankose ryšulį raktų su prie jų prisegtu pakabuku. Vienoje jo pusėje žibėjo raidės MSA, o kitoje – „Mk 12, 31“. Bet svarbiausia, tą akimirką buvau tikras, kad tėvukas stebi mane ir be proto didžiuojasi, matydamas savo sūnų su mėlynu prižiūrėtojo kombinezonu.
Šįkart tikrai esu pasirengęs.
Virš manęs - tik dangus.

2013-02-22 22:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-16 18:41
Svoloč
Geras darbas. Aišku, galima būtų irgi sakyti "faktų sąrašas", bet aš mėgstu sąrašus. Tuo labiau, kai juose nėra emocijų. Pakęsti negaliu emocijų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-03 10:03
Šnekorius
Tai pirmas šios Autorės kūrinys kurį perskaičiau.Nenusivyliau tikrai. Nežinau kodėl kai kam nepatinka pabaiga. Man ji kaip tik gera. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-06 16:13
antaniniai_obuoliai
tu esi lietuviškas Steven'as King'as.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-28 22:17
kuss
sakyciau sidabrine eilute: "Sunku ir suvokti, kaip galėjo nutikti, kad tokia moteris mirė viena, atsirėmus į prabangų stalą, vos per metrą nuo šiukšlių dėžės, bet per toli nuo vyrų tualeto."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-15 16:23
Kadagys
Oho kūrinys, tik ne man prozą vertinti. Patinka J. Baltušis, Žemaitė, Lazdynų pelėda, Šatrijos ragana, A. Vienuolis ir daugelis kitų rašytojų. Mėgstu tokius kūrinius kur skaitant pats dalyvauju veiksmuose. Turbūt mano manymu tada jie geri. O tokį reikia ir laiko perskaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-05 00:18
Guzis
patiko pasakojimo stilius, lyg porinimas išėjus su draugu parūkyt. Perskaičiau lengviau nei tikėjausi. Kas po to liko, kitas klausimas. Nepasiruošęs atsakyti. Viena įdomybė mane ištiko beskaitant. Turėjau daugybę kartų sau priminti, kad pasakotojas - vyras. Vis girdėjosi moteriškas balsas, nors tu ką. Toks lyg pastorintas, demonstratyviai atsainus, bet vis tiek moteriškas. Net kai tarsi netyčia įsipainiojo „pasidulkinom“, prieš akis iškilo dvi moteriškės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-03 15:48
Prikvėpimai per uodegą
Pabaiga truputį nuvilia...jei ne gerokai...? Bet kūrinys neabejotinai geras:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-09 11:07
Le Hawk
Va čia tai kūrinys. Rašykams iš tokio rašymo tik ir mokytis.

20 mėnesį išlenda esminė frazė, kurią galima pavadinti vos ne viso kūrinio raktu - PLĖŠRŪNIŠKA ATMOSFERA. Be jokios abejonės. Ta pati daugeliui pažįstama atmosfera, įvilkta į dabar tokį madingą karjerizmo, ofisinio šabloniško bendravimo, dirbtinių draugiškumų, dirbtinai pakilios nuotaikos ir gražių šūkių apie "nuostabią ateitį" rūbą. Visiškas atsidavimas tik darbui, savo gyvenimo praradimas, abejingumas tėvui ir jo bėdai ("negalėjau išsisukti nuo laidotuvių" - gerai skamba), noras motiną įgrūsti į senelių namus, neaiški kažkokių "atlantų" vertinimo sistema, dirbtini šūkiai apie pažangą, įmonių bakrotinimai, nelabai mąstant apie jose dirbančius darbininkus, dulkinimasis su šefe, skyrybos su žmona, kolegų abejingumas mirusiam valytojui, tarpusavio pavydas ir dar daugybė tikrai gerai pastebėtų ir labai tiksliai perteiktų smulkmenų, kurios tobulai perteikia tą dirbtinai, šlykščiai saldžiu "pozityvu" užmaskuotą aršios ofisinės konkurencijos atmosferą.

Labiausiai patiko pagrindinio veikėjo susibendravimas su valytojais. Pasirinkimas pabaigoje nepasirodė labai netikėtas. Kažką panašaus galima buvo numatyti, jei ne pagal kūrinį, tai iš žmogiškosios pusės. Ir neabejotinai galiu pasakyti, kad pasirinkimas tapti prižiūrėtoju, o tiksliau, valytoju - teisingas. Aš čia vėl vertinu ne tiek iš literatūrinių, kiek grynai iš žmogiškųjų pozicijų. Nors visas kūrinys yra super, bet pabaiga neabejotinai yra geriausia dalis, logiškai sekanti iš viso to, ką pagrindiniam veikėjui teko patirti ir ką jis iš gyvenimo išmoko (reikia manyti, kad tikrai išmoko). Kažkiek tai netgi pažįstama ir artima.

Šis kūrinys tikrai priverčia susimąstyti apie tai, ko yra verti visi tie "pasiekimai", konkurencija, nuožmus lipimas per galvas ir ar tai iš tiesų suteikia tikrą pasitenkinimą gyvenimu. Kūrinys su moraliniu užtaisu.

Kaip jau ir sakiau, čia viskas puiku visais atžvilgiais. Manau kad tai netgi vienas iš geriausių kūrinių, kuriuos esu skaitęs rašyko svetainėje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-02 14:18
Laukinė Obelis
Labai originali konkurso temos interpretacija.

Neblogai išlaikyta ir įtampa, ir vientisas stilius, sėkmingas žargono vartojimas. Beskaitant pamažu išsiskleidžia ir idėja, kurią užtvirtina paskutinioji dalis.


Čia kelios vietelės, kurias keisčiau:
nepigiu vyneliu - jei jau nepigus, tai gal geriau vynas, nors vynelis labiau dera prie pasakotojo žargono, vis dėlto čia pasirinkčiau prasminę vienybę.
gaunu šoką - suabejojau, ar šoką galima gauti...
kad tai pripažinti - "kad" su bendratimi nevartotina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-01 20:19
Valkas


Kūrinėlis nusisekė, kabinėtis prie trūkumų sunku – na taip, veikėjo kalbos „blatnumas“ kartais atrodo pernelyg dirbtinas, Atlantas pritemptas, kad net siūlės braška, ir šiaip kartais sunku susigaudyti kodėl rašoma būtent taip, o ne kitaip. Tačiau tiek, kiek galima buvo pasiekti su tokia kūrinio koncepcija, pasiekta.

Bėda tame, kad koncepcija nėra itin perspektyvi. Ofisinio planktono galvoje vykstanti kova tarp gyvenimo ir vėjo malūnų – ne tas dalykas, kuris galėtų sukrėsti išpaikintą skaitytoją. Gal reikėjo įnešti kažką šviežio ir drastiško (bet prisipažinsiu, neįsivaizduoju, ką). Nežinau.

Bets skaityti, ypač šio konkurso kontekste, malonu.


4,2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-26 22:57
Mylista sutinka su viskuo
Įdomus sumanymas, perskaičiau visą tekstą nelabai žinodamas, ko galima tikėtis, o tai yra gero teksto požymis.

Dalykas, kuris labiausiai kliuvo, tai neslepiama pasakotojo nuostata - kokie kvailiai, užspausti žmonės tie karjeristai. Tai panašu į Holivudinį stereotipą, kad visi mokslininkai yra ekcentriški bepročiai. Žinoma, visokių yra, bet tokia išankstinė nuostata labai apriboja personažus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-26 05:31
omnia
Kalba - 0.6
Siužetas - 0.5
Idėja - 0.7
Originalumas - 0.5
Vertybės - 0.7

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-23 14:55
Aurimaz
Šiame kūrinyje pabaiga pasirodė kiek silpna, tikėjausi daug stipresnės. Tačiau tai beveik nesvarbu, nes pats darbas puikiai sutvarkytas. Simbolizmas, sakyčiau, idealus. Gal tik kiek šlubuoja ryšiai su konkurso tema, bet labai nežymiai. Užskaitau. 4,9
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą