skilimas

stalas

pernakt namo parėjau kūčioms,
sūnus palaidūnas per pūgą
kiek laiko kiek metų!
žodžiai užšalę burnoj
šypsena žodžiuose,
ir gaivinu
arbatos
gurkšniais,
kokį tūkstantį naktų sapnavęs
kaip skyla vaišių stalas
nuo ilgesio.

pakritos

atplyšusios nuo šakelių
rudens gėrybės
krituolės
traška riešutai
po padais
į akmenis.

varvekliai

nerimsta
beaugdama žiema -
kalasi stogo kraštinėse
iltiniai vinys,

atskyla varvekliai
ir sugrįžta ledinės liūtys
kurių nuo vaikystės taip ilgiuosi
nes vis neaišku buvo
ar lyja
gal sminga
ties špitolės durimis,

praeidamas vis dirsteliu viršun
kaip tiesiai virš veido karo
ataušę pastogių spinduliai
ir žiema baigia plakti
praeivio krūtinėj.

lenkmuo

plaukia debesis
virš jūros puslapio
į horizonto lenkmenį
skaito bangų eiles
siurbia raidę po raidės,
auga, mokosi iš knygų,
perlenktas lapas -
dangus ir žemė.

lėkštė

suskyla

ta trumpa akimirka
kai išsprūsta
iš pirštų

indas

ir iš šukių atpažįsti
savo mamos dovanotą

lėk      štu 
      tę.