Viešbutis (4)

Pajutau kažkur viduje besirangančią baimę. Labai norėjosi paskambinti Sandrai ir paklausti, iš kur tas kelialapis ir kur aš įsivėliau. Bet dar labiau bijojau, kad kažkas gali man paskambinti. Prasiblaškiusi dvejonėse geras tris valandas visgi įjungiau telefoną ir susukau Sandrai. Pypsiai. Supratau, kad jei ji ir vėl išsitrenkė kokion Afrikon su savo misijom, taip lengvai aš jos nepagausiu. Tiek to.

O jeigu.. Krūtinėje vėl ėmė suktis įtarimų ir fantazijų gumulas. Velniop! Ir ko aš čia kankinuosi. Ne dėl vakarienės gal. Eisiu pasivaikščioti, grįšiu vėlai ir tada arba apraudosių tų varguolių kūnus arba konstatuosiu sau diagnozę. Abu variantai labiau priimtini, nei per klaidą staiga virsti negyvėle. Ar nusikamuoti iki isterijos.

Liftas ilgai nestojo. Trūkčiodamas braižėsi aukštyn žemyn, lyg grotų mano nervais. Matyt publika jau rinkosi į savo paskutinę vakarienę. Pagaliau, kai jis sustojo, paaiškėjo, kad jame man vietos nėra. Sustingusios apgailestaujančios šypsenos neįkvėpė bandyti spraustis vidun. Lifto viduje pamačiau Mardžę. Ji tik sumirksėjo ir tyliai linktelėjo. Pro jos petį lifto veidrodyje pamačiau ir savo veidą. Va tada ištikrųjų išsigandau. Jis atrodė lygiai toks pat, kaip ir kitų, tarsi būtų iškirptas iš seno pageltusio popieriaus. Apsisukau ir nėriau pro pirmas pasitaikiusias duris. Nusileisiu laiptais.

Laiptinėje buvo tamsoka, bet sėkmingai nusigavau iki pirmo aukšto. Kur radau užrakintas duris. Keiksnodama grįžau atgal. Bet ir tos durys jau buvo užrakintos. Spąstai – pirma mintis. Juk Mardžė kažką sapaliojo apie tai, kad kelio atgal nėra. Antra mintis buvo ne smagesnė, o po trečios ėmiau staugti “help” ir spardyti iš eilės visas duris. Atidariau galybę durų – į skalbyklą, sandėliuką, katilinę.. Durys į gyvenamas patalpas ir į kiemą buvo užrakintos. Patalpos, kur galėjau patekti buvo be langų. Viskas. Kelio atgal nebėra.

Nudaužytos tamsoje kojos nebelaikė.  Pritūpiau ant laiptų ir prakaituotais delnais įsikibusi į apsaugines grotas apsiverkiau. Verkiau ilgai ir iš širdies.  Apsivaliusi nurimau ir kritau į susitaikymo snaudulį. Panašiai, kaip būna bijantiems skristi lėktuvu. Nežinau, kiek laiko mirkau tame alpuly. Tik staiga kažkur toli išgirdau kalėdinę giesmę. Širdis stabtelėjo. JAU. Pasmerktojo žingsniu pajudėjau garso kryptimi. Beveik apakino šviesa, sklindandi pro vienų durų plyšį. Vos paliečiau duris... ir atsidūriau viešbučio restorano virtuvėje. Širdis pašoko. Stumdydama padavėjus, iškilmingai nešančius desertą, išgriuvau į kiemą.

Klupdama, nejausdama vėjo, veidą raižančių smilčių, perštinčių guzų ir įdrėskimų žygiavau jūros pakrante link šviesos. Po valandos buvau miesto centre. Papludimyje įsitaisiau ant suoliuko greta kažkokio pavargėlio su buteliu. Neįžiūrėjau tamsoje jo veido, bet buvau jam dėkinga vien už tai, kad jis yra. Už tai, kad klauso. Kad nesišaipo, nepertraukinėja ir neužduoda klausimų. Nors turėjo teisę laikyti mane pamišėle. Pabudusi radau pavargėlį jau ant kojų. Buvo sulakstęs alaus. Po alaus  paklausė, ar nenorėčiau masažo. “Kitą kartą”, - atsakiau ir apkabinusi jį pasukau atgal.

Ir vėl banalu, bet išties supratau, kaip jaučiasi iš naujo gimę. Viskas yra paprasta ir gražu. Viskas. Grįždama nusimaudžiau jūroje ir padėjau berniukui, statančiam už pinigus smėlio pilis. Norėjau būti gera. Visiems. Ir nesvarbu, ką rasiu grįžusi tame viešbutyje, man buvo vistiek. Kvėpavau lengvai.

Viešbutis nebuvo nei sudegęs, nei užimtas policijos. Jis gyveno savo gyvenimą toliau. Su visais savo, vis dar potencialiais, lavonais, rytine kava po bugenvilijomis ir saulės nutviekstu akmeniniu kiemu. Išties nuostabus viešbutis. Kiek susigėdusi atradau, kad ant lemtingųjų durų puikuojasi riebus užrašas “staff only” ir jos atsidaro tik į vieną pusę. Išskyrus restoraną. Liko paskutinis klaustukas – Mardžė. Turėjau ją susirasti. Tačiau viešbučio registratorius man pranešė, kad ponia jau išvyko. “Ji paliko jums laišką”, - pridūrė, tiesdamas man mažą rausvą voką.
“Gyvenimas yra nuostabus. Ar ne, mieloji? ”, - buvo parašyta Mardžės laiške.