Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pajutau kažkur viduje besirangančią baimę. Labai norėjosi paskambinti Sandrai ir paklausti, iš kur tas kelialapis ir kur aš įsivėliau. Bet dar labiau bijojau, kad kažkas gali man paskambinti. Prasiblaškiusi dvejonėse geras tris valandas visgi įjungiau telefoną ir susukau Sandrai. Pypsiai. Supratau, kad jei ji ir vėl išsitrenkė kokion Afrikon su savo misijom, taip lengvai aš jos nepagausiu. Tiek to.

O jeigu.. Krūtinėje vėl ėmė suktis įtarimų ir fantazijų gumulas. Velniop! Ir ko aš čia kankinuosi. Ne dėl vakarienės gal. Eisiu pasivaikščioti, grįšiu vėlai ir tada arba apraudosių tų varguolių kūnus arba konstatuosiu sau diagnozę. Abu variantai labiau priimtini, nei per klaidą staiga virsti negyvėle. Ar nusikamuoti iki isterijos.

Liftas ilgai nestojo. Trūkčiodamas braižėsi aukštyn žemyn, lyg grotų mano nervais. Matyt publika jau rinkosi į savo paskutinę vakarienę. Pagaliau, kai jis sustojo, paaiškėjo, kad jame man vietos nėra. Sustingusios apgailestaujančios šypsenos neįkvėpė bandyti spraustis vidun. Lifto viduje pamačiau Mardžę. Ji tik sumirksėjo ir tyliai linktelėjo. Pro jos petį lifto veidrodyje pamačiau ir savo veidą. Va tada ištikrųjų išsigandau. Jis atrodė lygiai toks pat, kaip ir kitų, tarsi būtų iškirptas iš seno pageltusio popieriaus. Apsisukau ir nėriau pro pirmas pasitaikiusias duris. Nusileisiu laiptais.

Laiptinėje buvo tamsoka, bet sėkmingai nusigavau iki pirmo aukšto. Kur radau užrakintas duris. Keiksnodama grįžau atgal. Bet ir tos durys jau buvo užrakintos. Spąstai – pirma mintis. Juk Mardžė kažką sapaliojo apie tai, kad kelio atgal nėra. Antra mintis buvo ne smagesnė, o po trečios ėmiau staugti “help” ir spardyti iš eilės visas duris. Atidariau galybę durų – į skalbyklą, sandėliuką, katilinę.. Durys į gyvenamas patalpas ir į kiemą buvo užrakintos. Patalpos, kur galėjau patekti buvo be langų. Viskas. Kelio atgal nebėra.

Nudaužytos tamsoje kojos nebelaikė.  Pritūpiau ant laiptų ir prakaituotais delnais įsikibusi į apsaugines grotas apsiverkiau. Verkiau ilgai ir iš širdies.  Apsivaliusi nurimau ir kritau į susitaikymo snaudulį. Panašiai, kaip būna bijantiems skristi lėktuvu. Nežinau, kiek laiko mirkau tame alpuly. Tik staiga kažkur toli išgirdau kalėdinę giesmę. Širdis stabtelėjo. JAU. Pasmerktojo žingsniu pajudėjau garso kryptimi. Beveik apakino šviesa, sklindandi pro vienų durų plyšį. Vos paliečiau duris... ir atsidūriau viešbučio restorano virtuvėje. Širdis pašoko. Stumdydama padavėjus, iškilmingai nešančius desertą, išgriuvau į kiemą.

Klupdama, nejausdama vėjo, veidą raižančių smilčių, perštinčių guzų ir įdrėskimų žygiavau jūros pakrante link šviesos. Po valandos buvau miesto centre. Papludimyje įsitaisiau ant suoliuko greta kažkokio pavargėlio su buteliu. Neįžiūrėjau tamsoje jo veido, bet buvau jam dėkinga vien už tai, kad jis yra. Už tai, kad klauso. Kad nesišaipo, nepertraukinėja ir neužduoda klausimų. Nors turėjo teisę laikyti mane pamišėle. Pabudusi radau pavargėlį jau ant kojų. Buvo sulakstęs alaus. Po alaus  paklausė, ar nenorėčiau masažo. “Kitą kartą”, - atsakiau ir apkabinusi jį pasukau atgal.

Ir vėl banalu, bet išties supratau, kaip jaučiasi iš naujo gimę. Viskas yra paprasta ir gražu. Viskas. Grįždama nusimaudžiau jūroje ir padėjau berniukui, statančiam už pinigus smėlio pilis. Norėjau būti gera. Visiems. Ir nesvarbu, ką rasiu grįžusi tame viešbutyje, man buvo vistiek. Kvėpavau lengvai.

Viešbutis nebuvo nei sudegęs, nei užimtas policijos. Jis gyveno savo gyvenimą toliau. Su visais savo, vis dar potencialiais, lavonais, rytine kava po bugenvilijomis ir saulės nutviekstu akmeniniu kiemu. Išties nuostabus viešbutis. Kiek susigėdusi atradau, kad ant lemtingųjų durų puikuojasi riebus užrašas “staff only” ir jos atsidaro tik į vieną pusę. Išskyrus restoraną. Liko paskutinis klaustukas – Mardžė. Turėjau ją susirasti. Tačiau viešbučio registratorius man pranešė, kad ponia jau išvyko. “Ji paliko jums laišką”, - pridūrė, tiesdamas man mažą rausvą voką.
“Gyvenimas yra nuostabus. Ar ne, mieloji? ”, - buvo parašyta Mardžės laiške.
2013-02-21 20:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-26 15:39
Vasara
Še tau, dar ir idėja "pasiimta" :)) Tegu viskas tiesa, bet ne šitai. Keista, kai pasakojau porai draugų nė vienas neužsiminė, kad idėja žinoma. Gal per mažai skaito :) Tiek jie, tiek aš. Tiek to, nesvarbu. Nesu iš tų, kurie negali nerašyti :) Tik pats procesas man patinka. Bet man ir gaminti patinka ;)

Beje, dėl skrydžio baimės - pamiršau kaip tai vadinasi mediciniškai, nors nėra turbūt labai svarbu. Visą gyvenimą bijau lėktuvo kilimo ir leidimosi, tuo metu  tiesiog krentu į tokį keistą apsnūdimą. Rodos gali bet kas vykti, tu tarsi atsijungi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-25 14:08
Lengvai
HA, o aš klausiau, kodėl veikėja nenori paskambiti Sandrai po praeita dalimi=D

Panašiai, kaip būna bijantiems skristi lėktuvu. - aš bijau skriti lėktuvu, bet ką čia tuit omeny visiškai nesuprantu.

Hm, ir tai viskas? Tikrai? Rimtai? Maža. Rašiau, man rodos, po antrąja dalimi, kad vos prasidėjęs veiksmas iš karto nutrūksta, taip ir visas jūsų "Viešbutis". Pasiimta jau nekart skaityta ir matyta idėja, bet visgi vis dar įdomi ir rašymui ir skaitymui. Bet tokiu aveju reikia labiau pažaisti su skaitytoju, jį suvedžioti, palikti, o tada ateiti ir išgelbėti. Čia flirtas tik prasidėjo ir staiga viskas išgaravo.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-24 20:28
Marquise
"Veronika ryžtasi mirti" interpretacija.
Nepajutau tos baimės, kaip sakė Obelis - praslydau paviršiumi.
III
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-22 10:54
Laukinė Obelis
Praeita dalis senokai buvo įdėta, tad imu pamiršti smulkmenas, bet atrodo, kad ten buvo geriau įsijausta į atmosferą ir tai, kas vyksta. Šioje dalyje galėtų būti kur kas daugiau dramatizmo, bet autorė kažkaip slysta pavirčiumi: kažkoks koridorius, pirmos pasitaikiusios durys, daug durų, visos durys - pasijaučiu, tarsi būčiau įmesta į digitalinį modelį, o ne realų viešbutį. Veikėja irgi tokia truputį dirbtinoka lėlė.
Na, bet įtampa išlaikoma. O tai geras ženklas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-22 08:13
Vasara
"isn it darling?" - įprastas, kiek manieringas kreipinukas, visiškai natūralus ir būdingas senoms geranoriškoms britėms. Šiuo atveju bandančioms paaiškinti, kad dėl rūdžių vandenyje neverta mirti iš troškulio.
Tiesą sakant tos pabaigos ir bijojau. Bet be jos lyg ir lieka neaišku, kad ciocės gąsdinimas buvo sąmoningas ir apgalvotas. O gal neįvertinu skaitytojo, gal ir taip aišku?
"Ar ne, mieloji" gal ir per daug nusaldina. Bandysiu ieškoti, kaip ištrinti.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-21 23:57
gunta
gal nereikėjo rašyti tada "ane, mieloji?" žinai tokia ciocė, plauna savo kriauklę su reikiamais milteliais, ir mielosiomis vadina visas, kurias sutinka ir reikšmingai paaiškina, su kokiais milteliais reikia plauti kriauklę, kad ji būtų gražiai gražiai balta, be rūdžių, tokiame gražiame gyvenime, kur tokios gražios na,  švarios užuolaidos, ir blizga švarūs parketai, ir gyvenimas yra gražus... 
bet įsivaizduoji, kiek rūdžių yra mūsų vadinamame geriamame vandenyje.

be to, jums tai panašu į pasiaiškinimą, kada pasiaiškina ir sako "ania, mieloji" jau nuo to mieloji galima susivemti, ne? tikrai nepanaši į mažą gudrią misis kažkokią, tik į storą tetą, pseudo intelektualią, arba butaforiškai jautrią asmenybę. palikusią laiškelį, raudoname vokelyje, su klausimu, į kurį nėr laukiamas atsakymas, bet toksai primetimas, "ir tu plauk su tais milteliais, nerodyk pasauliui, kokis blogas tas vanduo, kuris skaitomas geriamu..." :D ania?.. taip? ne?..
P.S.
pabaiga yra labai susilpninta, subanalinta, tokia pigi, nuprastėjusi tik dėl to, kad laiškelis toks banalus ir prastas, su ta "mieloji" plius; gal geriau jo nebūtų visai palikę niekas, ir be jo būtų geriau, tekstas nieko neprarastų, o dabar, kaip ir praranda labai; /tai turėjau omenyje/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-21 23:18
Vasara
:) na, aš ją kitaip įsivaizdavau. Tarsi mažą gudrią Misis Marpl. Ir jos tekstas visai ne ale reikšmingas, daugiau paprastas pasiaiškinimas. Bent jau taip turėjo būti. Gal nesigavo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-21 22:43
gunta
rašymas sklandus, Madrės, ar  kaip ji visa ten raudonas laiškelis banalus ir  bukas. "nepatinka man tokios tuščios lervos, su tokiais ale reikšmingais laiškeliais" lėkštos ir nors tu ką, banalios ciocios. (laiškelio turinys apie tai kalba.)
ir patikusi tekste atkarpa (jei taip galima pasakyti):
...supratau, kaip jaučiasi iš naujo gimę. Viskas yra paprasta ir gražu. Viskas. gerai kad parašėte dar kartą Viskas, apskritai, viskas teikia palaimą, palaimintas savastimi. tik tai nebūtina priežastis, aplinkybės, kurias galima įvardinti per plauką vos nemirė, arba, iš naujo gimęs, kad suvokti ir išgyventi savasties palaimingumo būseną, tačiau viena iš apsčiai daug esamų aplinkybių, kuriuose yra tai suvokiama, gali būti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą