Seno ciniko patarimai (1) Apie save ir lietuvybę

(Kas per tekstai? Seniams ir atminčiai skirtos svetainės www. gyvi. lt adminas nuolat zyzia jiems parašinėti. Kadangi nesu jaunas, o ir įdomu kartas nuo karto sugrįžti prie rašto darbų, sutikau.)
 
Alio, Lietuva! Ar dar kas nors šioje šaly įsiklauso į vyresnių žmonių patarimus? Lyg seno gruzino iš akmeninio kalnų miestelio? Taip. Ne. Taip. Ne. Ne. Ne…. Tačiau patiks kam ar nelabai, šioje svetainėje kartais įterpsiu trigrašį, man čia davė asmeninį kanalą. Nes rašinėti senatvėje smagu. Jei mano rašliava kažkam pagelbės – smagu dvigubai, o jei kuriam įgelsiu -  pavadinkite mane senu marazmatiku ir jums palengvės.

Pirmame straipsnyje prašė šiek tiek apie save…

Suprantate, gyvenime yra dalykų, kurių negali pakeisti – jei gimei Pabradėj, tai ir dokumentuose būsi tas, kuris gimė Pabradėj. Ir tavo kraujo grupė bus kažkurio iš tėvų. Patiks tau ar ne, jie ir vardą išrinks kokį tik užsimanys, ir kalbėti išmokys lietuviškai. O vėliau dar pastebėsi, kad nuo mamos paveldėjai isteriją (tai asmeniška: kai mane muša, aš garsiai rėkiu).

Gimiau, užaugau lietuviu. Bet lietuvybėje kažkas nuolat kliūdavo: tarkim visai nepatikdavo visos tos istorijos apie lietuvių žygdarbius. Vėliau supratau, kodėl? Nes nemėgau arklių! Dar blogiau – vėliau pamačiau, kad apskritai nemėgstu istorijos iki savo gimimo… Mano tėvas ir mama – ačiū jiems kad gimiau – na nieko juose ypatingo: tėvas šykštus piktas kaimietis, o mamą tiesiog mylėjau…

Kam patinka lietuvių tautiniai šokiai? Man tikrai ne. Ne todėl, kad mūsų proseneliai juos nuo gandrų nukopijavo. Viskas paprasčiau – todėl, kad trečioje klasėje auklėtoja mane už ausų tempdavo į savo šokių būrelį. Ir todėl kad ji, kūrva, į mano pažymių knygelę rašydavo paklodes pastabų, kurias pamatęs tėvas mane mušdavo… tada mama bėgdavo į gatvę ir imdavo visa gerkle rėkti.

Stop, ar kam įdomu asmeniškumai?

Ką noriu pasakyti? O gi tai, kad Lietuva, ji nėra tauta – savo istorijomis, tradicijomis, kultūra (pagal teoretikų nutampytą A. G. Smitą). Lietuvių tautos apskritai nėra! Nes yra ir daugiau tokių šmikių kaip aš, kurie nežiūri naujausio filmo apie Tadą Blindą nes nemėgsta arklių! Lietuviai nėra nacija – ir jau niekada nebus – nes visada bus „išsigimėlių“, kurie užsimanę pasikeičia vardą ar išvažiuoja  gyventi į šiltesnius kraštus. Ar kurie atvirai šaiposi iš nacionalinių renginių. Juk niekas nežudys ketvirčio milijono vien todėl, kad lietuvių tautai kažkur ten nesusiklijuoja. Ne 19-tas amžius! Lietuva šiandien – moderni valstybė, nacionalizmas – fašistinė atgyvena, o aš per 60 metų pamažu tapau vienu iš  pusės milijardo cinikų pasaulyje!

Štai ir trumpai susipažinome.
O patarimai? …

Pirmas patarimas bus toks: Gana seilėtis prisiminimais! Mes nesame tauta ar nacija, mes tiesiog lietuviai!  Laisvi kaip bet kas Europoje. Ir jokie mes ne žydšaudžiai ar partizanai ar ten KGB agentai… Tai buvo pernelyg seniai ir ne su mumis!
Būkime patriotai, mylėkime savo Lietuvą! Bet be nacionalizmo.

Kitąkart parašysiu ką nors apie Andrių Užkalnį.