Gyvenimo ratas

Tūkstantį metų čia stoviu
Jeigu reikės ir antra tiek būsiu,
Nes būdėti pavesta man.

Užgesusios menėje žvakės
Ir soste dūla kaulai karaliaus,
Voratinklių pančiuos laukia svita.
Laukia, kol išvaduos
juos pažįstamas balsas ir juokas
Menių skliautais vaikiškai šokdamas.

Naiviai tikis, kad auksu žėrės vėl
Rūmai kadais saule šviete,
Kad vėl dainuos ir šypsosis
Damos ir ponai
Tarnai ir tarnaitės, ir stalai bus vėlei nukrauti,
Vėl gėrimai liesis, elniena kvepės
Ir vyną balkonuose poros ragaus
Apie meilę ir ištikimybę svajodamos
Mėnesiui šypsant.

Bet nieks niekada kelyje dulkių nekėlė,
O dabar, žolėms jį paslėpus ir medžių
Šaknims išgyslojus,
Tik sustingusios akys į tolį
Žvalgia laukdamos,
Nors supranta,
Baigės karalių laikai,
Ir jų dukros išėjo, išnyko
Už kalvos ir už miesto
Ir už tiksinčių laikrodžių,
Ir švelnaus jų karalių kuždėjimo,
Ir už savo vaikų verksmo.
Tam kad naujas miškas
Lėtai pasiglemštų jų
Kelią, kurį sergės
Nuolat laukiantis žvilgsnis.