medis

stebuklo antgamtiška jėga
kaip cunamis
pripildė
ir grįždamas nuplovė
savo spindėjimą ir didybę
paliko grimasos
reikia surinkti
jas į krūvas
o jos vėl lenda iš smėlio
lyg dar gyvos būtų
vis ramiau vis ramiau
plauna bangos
mano sąžinės krantą
šiukšlės vis smulkesnės
smulkesnės
beveik bekvapės
beveik jau gražios
tik draskosi šakomis
tenai kažkur viduje
dygdamas
teisybės medis
baltais lapais.