Pančiai. Perversmas

Viduje patylom šurmuliavo restorano svečiai – jaukus, malonus, savimeilę glostantis šnabždesys, kurio negalėjo suteršti net karts nuo karto išsišokantis bjaurus nusikvatojimas, spigus aiktelėjimas ar neapdairus lėkštės sutarškėjimas.
    Priėjęs prie lango jis kilstelėjo ranką ir, dengdamas akis nuo atspindžių, pažvelgė pro stiklą. Lauke buvo juoda ir niūru, iš dangaus krito milžiniški lašai, kažkaip keistai žvilgėdami. Tik sūrus vanduo taip žiba, – pamąstė, – turėtų būti ašaros. Dangus verkia? Jei dangus verkia, reiškia, verkiam mes visi. Nesąmonė, – šyptelėjo iš savo paties išsigalvojimų ir atšlijo nuo stiklo. Virš stalų kybojo apvalios lyg saulės lempos, šviesa kaitino orą, buvo pernelyg sausa. Karštis išpylė veidą. Jam panūdo išeiti į tą sūrią liūtį –  tai būtų atgaivinę. Bet negalėjo. Atsisukęs dar kartą prigludo prie vėsaus stiklo. Rodėsi, ant lūpų pajuto užtarnautą sūrumą, kaip po ilgo bėgimo, kai kūnas išsekęs ir liežuvio galiuku palietęs odą suvoki, kad visa tai – visas nuovargis pelnytas.
    Staiga akys sutiko dvi rudas sagas – jos stovėjo prisišliejusios ir žvelgė tiesiai jam į vyzdžius. Plačios, sūrios ir visiškai nežinančios, kerinčios savo tuštuma, pasiruošusia priimti gyvenimą, nesvarbu, koks jis, net jei pasiruošęs tave sutrypti; jose nieko nebuvo įrašyta – imk ir lipdyk gyvenimo skulptūrą priešais tas akis ir jos patikės, patikės kiekvienu tavo judesiu. Visai kaip Raminos, – pamanė sau ir tuojau pat tą mintį nuvijo: juk Raminos jis net nepažįsta, nėra matęs. Dar nėra. Ir vis dėlto jau žino, kaip ji atrodo, kas ji.
    Pajutusi signalą, ranka instinktyviai pakilo ir spūstelėjo švarko atlapą. Telefono garsas vis dar buvo išjungtas, skambutis tik nežymiai suvirpino krūtinę. Išsitraukęs pažvelgė į monitorių: „manoji“ – švietė raidės. Kažkodėl jis niekada nemėgo rašyti vardų. „Bendradarbis“, „kolega prie lango“, „bičas iš viršaus“, „kaimynas kairėje“, – tik jis vienas tuose sąrašuose pajėgė susigaudyti. Taigi, dabar skambino „manoji“ ir jam nebuvo jokių abejonių, kas tai.
    – Man vaisingos dienos, – ištarė kitapus.
    – O-o. Tikrai?
    – Kada grįši? – sušnibždėjo balsas meiliai.
    – Dar nežinau. Ryt spręs kaltės klausimą, riekia permąstyti baigiamąją kalbą. Turiu rimtai paruošti, užbaigti ir...
    – Trojau, aš tau sakau, kad man vaisingos dienos!
    – A? Aš...
    – Ne, rimtai... Mes turbūt niekada nesusilauktime vaikų...
    – Nesusilauksime?.. Marija...
    – Marija? Ką... ką? Trojau, tu su manimi kalbi?
    – Žinoma, kalbu su tavimi, Marij...
    – Kokia dar Marija? Aš jokia ne Marija, aš Nora!
    – Nora, teisingai, Nora. Nepyk, aš tik keliauju ateitimi.
    – Tu šaipaisi? Man atrodo, mes tikrai niekada neturėsime vaikų.
    – Ne, mes neturėsime, Nora.
    – Ką tu čia kalbi?
    – Sakau, ką ir tu – kad neturėsime.
    – Tai tu nenori?
    – Aš nenoriu? Nora, aš tik sakau, ką ir tu...
    – Reiškia, tu tikrai nenori?
    – Prie ko čia norai? Aš tik sakau tai, ką žinau.
    Tas beprotiškas pokalbis turėjo kažkuo pasibaigti. Kaip ir visi kiti. Kol kažkada atėjo laikas pačiam paskutiniam. Rodosi, jie visi buvo vienodi. Gyvenimo dienos, iš aukščiau pažvelgus, irgi vienodos, bet dar nė vienas nesugalvojome įrodinėti, kad tai beprasmiška.
    Sveinas apkabino jį per pečius ir pasivedėjo tolyn nuo lango.
    – Tai kaip? Pasiruošęs kautynėms rytoj?
    – Kautynėms? Bus kaip bus...
    – Bus kaip bus? Tai šitaip kovoji už savo tiesą?
    – Už savo tiesą...
    – Trojau, esi dar jaunas, bet turi mokytis aršios laikysenos. Turi neapkęsti priešininkų. Ir tikėti. Svarbiausia tikėti.
    – Aš pakankamai tikiu.
    – Ne taip tikėti reikia. Tavyje nėra pykčio, gynėjau. Ar tu pažįsti savo klientą? – bekalbėdamas Sveinas skaudžiai kumštelėjo jam į krūtinę. – Ar pameni, kaip absurdiškai jį kaltina? Ab-sur-diš-kai! – išskiemenavo ir prisišliejo prie pat pašnekovo veido. – Supranti? Na, ar supranti, gynėjau?
    – Suprantu gi, – burbtelėjo, bandydamas nusipurtyti pašnekovo žvilgsnio.
    – Ne-ne-ne, – papurtė galvą šis ir tempdamas Trojų prisiartino prie stalelio. – To nepakanka. Sėsk, – paliepė ir sulaukęs, kol kolega įsitaisys, pats nutūpė ant kėdės priešais. – Ką jie sako, Trojau, ką? Ką jie sako? Kad tavo klientas kankina dukras? Sąmoningai, apgalvotai, suplanuotai? Iš kur jie tai žino, ką? Kokie pagrindiniai dokumentai?
    – Sveinai, susimildamas, aš pasiruošęs...
    – Mergaitės apklausa teisme – teisingai? Nulis-šeši-nulis-antras dokumentas – teisingai? Ir ten parašyta...
    – Sveinai, aš skaičiau šimtus kartų tuos dokumentus!
    – Skaitei? Privalai juos kaip eilėraštį žinoti, sapnuodamas kartoti.
    Trojus kilstelėjo taurę ir gurkštelėjo vyno, valandėlę palaikė burnoje, o tada su pasimėgavimu nurijo. Gėrimas maloniai sutraukė gomurį, karstelėjęs pelėsio prieskonis ilgai išliko ant liežuvio. „Puikus vynas“, – kirbėjo ištarti, bet susilaikė. Dar kartą sriūbtelėjo, šį kartą didesnį gurkšnį, ilgiau užlaikė gėrimą prieš nurydamas, giliau pasimėgavo.
    – Dukra įrodinėja, kad tėvas grasina ją papjauti, – prakalbo. – Tikri išsigalvojimai...
    – Būtent! – džiugiai patvirtino kolega.
    – Negana to, ji teigia, kad tėvas nužudė vyriausiąją dukterį. Mergaitės fantazijai nėra ribų. Seksualinis išnaudojimas, fizinės bausmės, grasinimai. Viską nupasakojo paeiliui, su detalėm ir smulkmenom.
    – Atkartok. Viską.
    – Stalčiuje jis laikė visus savo įrankius. Virves. Grandines. Surišdavo. Pririšdavo prie lovos nakčiai. Reikalaudavo, kad dukra maldautų būti paleista. Keista, ji genialiai valdo kalbą. O jaunėlė sesuo visai nekalba. Tik gargaliuoja kaip žvėris.
    – Teisingai! Nulis-šeši-nulis-ketvirtas dokumentas.
    – Taip. Videofilmas. Jaunėlės elgesys. Kai niekas nekalba, ir ji tyli, o šnekinama klykia ir žviegia. Ji išmoks kalbėti, kai tėvas ją palies. Dabar ji dar per maža, jai tik šešeri. Bet greitai ir ji pažins pasaulį. Tas pasaulis – tai tėvas.
    – Dabar tu išvedžioji. Pirmiausia vardink tik faktus. O tada argumentuok. Ir nepamirš, kad esi gynėjas, ne žmogus.
    Jis vėl kartojo.
    – Nulis-šeši-nuli-devintas. Nulis-trys-vienuoliktas. Tryliktas. Nulis-aštuoni-nulis...
    Jis pakilo, keistai pabarbeno į stalo paviršių, o tada nužingsniavo prie lango. Stikle tarsi ekrane atsispindėjo restorano patalpa, su lempom, baltom staltiesėm dengtais stalais, su krakmolytų servetėlių bokštais, trigubom stalo įrankių eilėm, minkštom kėdėm; kur ne kur sėdėjo svečiai, po vieną arba po du, tolėliau viena didesnė kompanija, daugiausia vyrai, kostiumuoti. Jis nužvelgė savo atvaizdą: plaukai tvarkingi, laimė, prieš prasidedant apeliaciniam teismui praeitą savaitę spėjo apsikirpti, tik šįvakar būtinai reikės išsiplauti galvą, kad rytoj viskas būtų tvarkinga, kostiumą irgi geriausia pasikeisti, kaklaraištis tikriausiai tiktų ryškesnis, bet ne per ryškus, galbūt tas dryžuotas, kur Nora padovanojo – ji išmano tokius dalykus, jis pats gi nėra pastabus detalėms, bet išmoko nusižiūrėti iš kitų, kaip ir kitas savo profesijos gudrybes. Dešimt metų – jau dešimt metų jis varsto teismų salių duris, gana tvirtai laiko rankeną, taip, kartais sušlubuoja, bet nežymiai. Gal Sveinas teisus – gal jame vis dar per mažai neapykantos, gal vis dar nemoka išsinerti iš savęs, iš to, kuris būna namie su artimaisiais, bendraudamas su draugais, kalbėdamas su žmona, glamonėdamas ją lovoje. „Nenešiok tų pačių kostiumų, – mokė jį kolega. – Darbinis apdaras tik darbe. Tada tu esi žiaurus jautis, be jausmų, be išvedžiojimų, kas yra teisybė, tik su vienu tikslu – nugalėti, įrodyti savo tiesą, net jei tai būtų pats žiauriausias melas. Apie teisybę tu išvis privalai negalvoti. “
    Veidą vėl pylė karštis. Prisiartinęs prie lango pajuto gaivinančią vėsumą. Tai traukė. Nepergalimai. Teko pasiduoti. Prisišliejo prie stiklo ir įrėmęs kaktą nutaikė žvilgsnį lauk.
    Vėl tos akys. Dvi rudos sagos. Tuščios – jose dar niekas neįrašyta; ji nemačiusi pasaulio – to, kitokio. Kalbėti nemokantis žvėris. Ne, ji tikrai teismui nieko nepapasakotų, ne taip, kaip iškalbingoji, talentingoji seseris, kuri sugeba įtikinti teisėjus ir prokurorus, visą pasaulį, net jį. Taip. Ji dar nematytai talentinga – jis tai žino. O Viešpatie aukščiausias, ar tai ji?
    Pasibaisėjęs ketino atšokti nuo stiklo, bet nebepajėgė – tos akys įsigręžė į jį, įsikibo lyg du aštrūs kabliai ir ėmė tempti į save, siurbti iš jo turimą esybę – palikdamos jį tuščią, jis buvo nebe jis, jis buvo išnara, kurią reikės užpildyti: šliaužiant, meldžiant, kaulyjant, išduodant save, darant tai, kas atrodo neįgyvendinama, o gal... jei bent lašas liks, jei bent trupinys to, kas jis besąs... Ne, akys toliau siurbė iš jo paskutinį likutį, tirpino giliausią šaknį. Išsisukti nebepavyks.
    Ir jis paliko visiškai tuščias, išdžiūvęs.

    – A-auuch! – pašoko.
    Karštis buvo išpylęs visą kūną. Jis paskubom praskėtė šlapią pižamos apykaklę. Pižamos? Pirštai stipriai suspaudė audinį ir sustingo. Baimė stingdė kūną. Prabudimas vis dar neguodė – tai buvo per menka, neįtikinama.
    Pamažėle atsėlino šaltis. Ir tuštuma. Šalia sujudėjo „manoji“ – kas tai? Nora? Ne, Marija, o už sienos – Matijas. Teisingai, su Nora jis taip ir nesusilaukė vaikų – jau tada žinojo. Ak ne, nė velnio nežinojo, tik ateities sapne. Siaubingas sapnas...
    – Kas tau? – prakalbo ji.
    – Nežinau...
    – Tai miegok.
    Buvo baisu. Rodėsi, vos prigulęs sugrįš į tą kino juostą – iš praeities, iš ateities, iš to, kas niekada neįvyko, ir to, kas privalo įvykti.
    – Aš sapnuoju.
    – Tu?
    – Baisiai.
    – Klausyk, ką čia kalbi...
    – Teisingai. Teisingai.
    Šiltas žmonos balsas slopino nerimą. Atsigulęs rankomis apsivijo jos šiltą kūną.
    – Klausyk, ar galima sapnus pamiršti?
    – Tai tu nepamiršk. Kam pamiršti? – šnibždėjo ji mieguistai.
    – Tas tiesa, – bandė nusiraminti.
    Žmonos kvėpavimas vienodėjo ir rimo. Apėmė baimė, kad vėl liks vienas. Vėl su tom nebyliom akim.
    – Marija, jei žmogus nemoka kalbėti...
    – Nemoka? – suniurnėjo ji.
    – Jei nekalba... Ar jis neturi ką pasakyti?
    – Trojau, kvaileli tu, – žmona grįžtelėjo, gal per miegus – jis to nesuvokė. – Žodžio meistras tu esi. Ir tylėti moki. Taip? Pačius svarbiausius dalykus pasakome nekalbėdami. Taip?
    Jis ėmė trinti žmonos petį, baimindamasis, kad ji netrukus užmigs – tai buvo baisiausia. Visa kita – ne taip.
    – O Ramina...
    – Kas?
    – Ramina, ta studentė...
    – A-a. Ta, kur tada ligoninėje...
    – Manai, kad ji vardą kartojo, nes...
    – Nes... Gal norėjo, kad įsiklausytum į tylą? Moteris juk...
    – Bet kam vardas?
    – Tas vardas gal visai nesvarbus.
    Marija krustelėjo ir pasisuko veidu į jį.
    – Klausyk, kai išsigandęs sušunki: „ej! “ – ar tas žodis tau svarbus? Visai ne. Juk taip?
    – Gal...
    Abu vėl nutilo, vos drįsdami palytėti kits kito kūną.
    – Ir kai aš tau nieko nesakau, galvoji, kad man jau viskas gerai?.. Juk negaliu tau pasakyti, kad man dar ne orgazmas – turėtum tai suprasti...
    – Orgazmas? Prie ko čia tas... Marija, man rytoj baigiamoji kalba prieš prisiekusiuosius.
    – Baigiamoji kalba? Kur dar? Ar dabar ne atostogos teisme?
    Taip, galiausiai jis pakankamai prabudo, kad suvoktų viską ir pasiryžtų ištirti tylą. Jis tikrai buvo tylos meistas – kei reikėjo ją išsakyti, bet priverstas tylą išklausyti, vis dar nežinojo, kaip elgtis.
    – Klausyk, tu tikrai niekada nesakai, kai tau dar ne orgazmas?
    – Trojau, būk geras, miegokime.
    Dabar jis išgirdo – po Marijos kvėpavimu glūdėjo tyla, kurios jis dar niekada nebuvo skaitęs. Tyla slėpėsi ir už žodžių, kuriuos jam tarė kiti. Profesija kažkodėl mokė, kaip reikia tylėti, bet niekada nepasakė, kaip kitų tylą išskaityti. To išmokyti turėjo gyvenimas, be universiteto.