rašyk.lt: Kūriniai / Spygliai / Ciklas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-16 13:12

bibliotekininkė

Įdomus, labai įdomus kalbėjimas.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-16 12:45

Spygliai

O, visų pirma, dėkoju už tokį nustebinusį komentarą (apimties atžvilgiu).Deja, Gunta, meilės čia - 0. Iš tiesų eilėraštis apie pačią naktį ir jos ciklišką darbą/gyvenimą. Galėjau pavadinti ''Naktis'', o ne ''Ciklas'', tačiau norėjosi žvelgti kiek plačiau. Bet, žinot, tam ir kuriami tokie (ar kitokie) dalykai, kad žmogus interpretuotų kaip jam patinka, kaip jis supranta, tad ir mintis, kad Meilė moko kaukti vilkus - visai graži.
Linkėjimai.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-16 10:18

gunta

komentaro pradžioje, kursyvu citata (iš jūsų eilėraščio, o kas pabraukta - labai prastai idėjos atžvilgiu.):
"...ji nusagstys tamsą akim, šviečiančiom mums viltim./
Nuplauki juo žemę, dienos iškankintą / Ir grįžki kapan iki vėlei atgimt..."

Meilė nemiršta nei dieną nei naktį, tik šliaužia Žemės šešėlis po Saule, tapydamas judesį Žemės. (judesys - gyvenimas) labai prasta pabaiga; (beje, kodėl žemė dienos iškankinta; Paskui nakties iškankinta - kodėl jūs taip garbinate kančią, o ne meilę?.. meilė nemiršta. Kūnas miršta, bet neprisikelia.
pabaiga labai prasta savo ideologijoje. Yra pas jus viltis (vilties akys, teksto pradžioje, kurias jį duos. Yra trejybė žmogaus protui "Meilė tikėjimas viltis" "Вера Надежда Любовь". Protaujančiame padare, kuriame Meilė sudegė, išdžiūvo, numirė, išnyko, užgeso, at-ro-fa-vo-si; tada jau nei Viltis nei Tikėjimas - jam nebereikalingi. Meilė nemiršta dienos metu, ir net gyvybei išnykus, kaip Marse nėra gyvybės, ji nemiršta - šviesa nemiršta, ji visada yra tik nesukaustyta emociniais raiščiais - ji laisva Šviesa.
arba, galima pasakyti ir kitaip, prieš Dievą visi lygūs, ir žmogus ir šliužas, ir saulė pateka visiems vienodai - Dievas - ne žmogus; Dievas ir nėra sukaustytas emociniais tvarsčiais. (nors žmonės labai stengiasi pavadinti Kristų, Budą? Muchamedą ar kitą kokį pranašą, dievo sūnumi ar numylėtiniu... Tačiau tie žmonės tik žmonės, tokia gyvybės forma;

Jei žemės vienoje pusėje nebūtų pastoviai šviesos - dienos, ji tolygiai pasak jūsų išsireiškimo--->paskaitykite ką parašėte, ji pasak jūsų išsireiškimo, būtų IŠKANKINTA ir naktimi (savo šešėliu). tai gi, per dieną iškankinta (jūsų žiūrėjime, jūsų individualiame žvilgsnyje) Žemę diena, o per naktį ji iškankinta naktimi?
pavadinimas eilėraščio CIKLAS - ir ciklas nereiškia Mirties, tik kartojimąsi.
(na nebent jūs kalbate apie ciklą mirčių ir gimimų rate, tai yra karmos dėsnį; tada prasti palinkėjimai ir užkalbėjimai pabaigoje, juk ir Kristus moko sugrįsti į amžiną gyvenimą - o amžinai nemiršta - Meilė.)

labai prasta pabaiga, kurioje pasakyta, kad Žemė yra kankinė, ir kad Meilė miršta...

Kūnas miršta, vyksta metamorfozės ir visada priima kažkokius tai pavidalus. Neprisikelia Žemė nei ryte nei pavasarį, tik bunda; Ji gyva, o šliaužiantis ja, jos pačios šešėlis, tapo jos judėjimą. Gyvenimas - judėjimas. Galaktikos sukasi apie visatos centrą, tai gyvenimas. Meilė nemiršta. Miręs - neprisikelia.

IKI paskutinių eilučių (DVIEJŲ) neblogai, taip, jau labai siaurai,
Trys posmai, labai neblogai;
Visas eilėraštis, su paskutinėmis eilutėmis, tiesiog prastai, labai prastai. Meilė nemiršta nei naktį nei žiemą, Ir nėra ji iškankinta dienos (prastai, jei jūsų diena iškankinta.) prastos iškankintos dienos, juose pusiausvyra pažeista, ko nepasakysi nei apie Žemę nei apie saulę - nepriekaištinga pusiausvyra visatoje, nepriekaištingas harmonijos dėsnis chaose. Žmogaus protas iškankintas žymi jo akį tokiu žiūrėjimu, kad viskas yra iškankinta, nors varnas juodas vienodai, ir žiemą ir vasarą...
Savo veikla, žmogus iškankina žemę, galima taip pasakyti, mat žemės balansas pažeistas per paskutinius 50 metų labiau, nei per visą žmogaus gyvavimą Žemėje (rodos 200 000 metų). Koks ciklas Žemėje protaujančios gyvybės formos, kada ji miršta ir prisikelia?.. Jei buvo Žmonės, jūsų manymu, žemėje, iki negimė tie, Kurie atsirado prieš 200 000 metų? jei jūs tai vadinsite prisikėlimu?..
Pusiausvyra chaose (harmonijos dėsnis chaose) ir yra dievas, kol visatoje yra šviesa... Ji visada yra (kad ir saulė užgestų.) Visada gimsta naujos žvaigždės, ir dabar tai vyksta... Tai gi, gyvenimas - judesys; Slenkantis Žeme šešėlis, tapo jos gyvenimą. Jums gyvenimas reiškia iškankinimą?.. tai jau individualu, jums taip atrodo, tačiau iškankinimas savo prigimtyje priešprieša harmonijai, o vistoje chaose valdantysis yra harmonijos dėsnis. Kokia tvarkelė, pakėlei akmenį ir jis neskris į viršų, nuo žemės - gravitacija. Pradėk ketvirtą pasaulinį, kankink kiek nori savo aplinką, o lygiadienis bus savo laiku... nesutriks, nors mobilusis greitai nebeveiks...

prasta pabaiga labai; iškreipta esamam harmonijos dėsniui. Eidama lynu, kuo laisviau laikai pusiausvyrą tarp kairės ir dešinės, tuo mažiau pavargsti ir toliau gali nueiti, o kuo prasčiau, tuo greičiau pavargsti, neišlaikęs pusiausvyros krenti į dešinę arba kairę, koks skirtumas į kurią pusę, esmė - prarasta pusiausvyra;

tai gi, kada būsi iškankintas, ar kai blogai išlaikydamas pusiausvyrą važiuosi dviračiu du kilometrus, ar laikydamas ją nepriekaištingai?.. (net negalvodamas apie pusiausvyrą, kai sėdi ant dviračio, ir bet kuriuo metu gebėdamas važiuoti ir ant vieno rato, priekinį pakėlęs, ar suktis apie savo ašį?.. Kada jausiesi iškankintu labiau, nuvažiavęs tuos pačius 10 kilometrų, tuo pačiu keliu (jo pagrindas - vingiai.) Pailsėjęs (sulėtėjus procesams, kūne, ir įsijungus taip pat uoliai dirbti kitam smegenų pusrutuliui, priešingam nei dieną) tik pailsėsi, pabusi, bet ne iš numirusių gi prisikelsi?.. O kada nuo akių tvarstis nukris - laikas ir laikas prieis arčiau, kad jo gęstantį žvilgsnį regėtum, (juk niekada nebebūsi tame kūne, kuriame buvai, su tuo vardu, ta pavarde, ta tautybe, tomis aplinkybėmis kuriomis buvai pasauliui, ir kuriuose gyvenai) tai to kūno laikas jau gęsta, miršta, tu viską matysi, bet ar tikėti mokėsi dar?.. mokėsi tik tuo atveju, jei meilė nesiatrofavo, ir viltis paskui ją tavyje. mirties slėnyje teks praeiti teismą savo paties sąžinės, toks žmogaus mechanizmas; ir jei pro jį nepraeisi, tavo paties sąžinė tave sutriuškins, tavo sąmonė įkris į užmarštį; (galėčiau pasakyt kas bus toliau) bet tai bus ne į temą; tik pasakysiu tiek, tu jau būsi nebepajėgus dar daug slenksčių praeiti, ties sąžinės jau būsi sutraiškytas paties savo sąžinės, o iki Meilės - ji amžinybėje, dar jų nevienas; nepraėjęs net sąžinės, tu krisi užmaršties būsenon ir kartosi gimimų ir mirčių ratą - toksai dėsnis, kaip gravitacijos dėsnis... (vis gimdamas tinkamame pavidale, kuriame įmanoma atidirbti praeitų gyvenimų užsidirbtas karmas, atidirbdamas vieną, užsidirbi kitą.)

į temą tiek; jūsų eilėraštyje paskutinės eilutės prastos, jei jas bendrinti visiems - jos kaip iškreiptas veidrodis, toksai juose vaizdas; Jūs kalbate apie visą žemę, apie būtį. iki paskutinių dviejų eilučių, labai siauras, yra žmonių daug platesne sąmone, matymu, ir jiems per ankšta - protaujančioms būtybėms, bet veikimo principe POEZIJA ir viskas susistyguoja ideologiškai - logiškai; Na o be viso paskutinio posmo
poezija, graži. Man patiko, kaip Meilė mokys vilkus kaukti, poezija.

Žemė gyva, naktimis vėsinama yra, bet ne nuo kankynių, taip vyksta pusiausvyra, kaip ir kartojasi metų laikai. Pusiausvyra joje, nepriekaištinga, po Saule.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-16 06:46

Ana su pynėse

Rašykit, rašykit...

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2013-02-16 02:23

Laukinė Obelis

Perskaičiau kaip kokį užkalbėjimą. :)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas