Krenta

Krenta
Besvoriais kūnais
Ant nematomos žemės
Tyrumo kąsneliai

Aštriais delnais sušalusį
Dangų raižydami
Taip švelniai,
Kad net neskauda.

Vėjo verpetų takais genami
Taip nerūpestingai,
Kad jų tylų krykštimą
Stiklinę naktį gali girdėti.

Atiduodami visą save
Trumputei akimirkai
Prieš tau į šiltą delną
Nukrintant.