Net nustebau, koks mažas liko kiemas —
Tartum erdvė ir laikas susitraukė.
Tada atrodė kelios liepos — miškas,
Dabar du žingsniai — svetima palaukė.
Pajutau didelę nostalgiją kaimui, iš kur visų mūsų šaknys. Tokie šilti prisiminimai mus tampo už skvernų ir prašo dar ir dar ilgiau pabūti tenai, bent mintimis. Geras darbas.
Manau, kad po trumpo laiko šis eilėraštis dar pats tave pas save pasikvies ir tuomet bus mažiau statiškumo. Ta va, neužsimiršk ir išgirsk, kai šauks.
5+5-5=5