Karšinčius (pabaiga)

Kai buvo nupirkta kuliamoji, firma pati pristatė pirkinį į sodybą. Gremėzdas didelis ir užima beveik visą kiemą.
Į klėtį, svirną ir prie šulinio prieit liko tik takai. Gyvuliai, rytais varomi prie lovio atsigerti, baidosi variklio kamino ir blizgančios, raudonai dažytos, aukštos kuliamosios.
Iki kūlimo dar nemažai laiko, bet vienkiemių gaspadoriai jau lankosi, derasi dėl kainos, nori būti pirmieji.
Mažai kam žinoma nedidelė sodybaitė prie vieškelio dabar tapo kalbų, apkalbų centru, žmonių lankoma vieta ir pagarsėjo per visą parapiją.
Lukošius su dieduku pasišnekėję, nutarė šiek tiek mažinti kainą už kūlimo valandą, kad nurungti Zuką. Bet to nė nereikėjo... Visi norėjo kulti su nauja mašina ir jau susidarė šiokia tokia eilė pas Lukošių.
Su samdytu mašinistu Lukošius nuo ryto iki vakaro prie mašinos. Jis nori kaip galima greičiau susipažinti su variklio darbu. Kaip dirba pati kuliamoji, jam maždaug žinoma, svarbu permanyt variklį.
Plačiai po laukus sklinda čia įjungiamo, čia išjungiamo motoro dundėjimas.
Lukošius jau neina į laukus. Tokiu metų laiku ten ne tiek daug darbų ir su jais susidoroja diedukas su Kotryna. Tik per bulviakasį Lukošius buvo priverstas pasitraukti nuo kuliamosios.
Paskutinis darbymetis pareikalavo daug darbo rankų. Savų žmonių neužteko, todėl reikėjo samdyti ir padienių darbininkų.
Tuojau po bulviakasio buvo iškulta sau, o po to kuliamąją išsigabeno artimiausias kaimynas. Iš jo išsivežė kitas ir taip iš namų iškeliavo mašina visam rudeniui, o su ja kartu ir Lukošius.
Namuose liko diedukas su trimis moteriškėmis...
Kotryna jau patyrė, ką reiškia diedukas tuose namuose, žino visą jo atsiradimo čia istoriją ir nebevaro ant pečiaus, o laiko tų namų šeimininku. O ypač dabar, kai nėra Lukošiaus.
Teresėlė jau paaugo, gerai miega naktimis, leidžia išsimiegoti motinai ir šeimininkauja jau pati Zoselė..
Ji dabar keliasi anksčiau už visus, kuria ugnį ir taiso pusrytį. Kotryna su dieduku eina į tvartą prie gyvulių, o pavalgę abu daržinėje fukteliuoja grūdus. Kol mergytė miega, Zoselė dar spėja pagaminti ir pietus, pasišluoja pirkią ir susirenka kiaušinius iš vištų gūžtų.
Teresėlei jau daugiau kaip pusė metų, bet mama ją tebemaitina krūtimi ir tik porą kartų per dieną išverda košelės. Pieno užtenka, ko gailėt? Mergytė auga sveika ir Zoselei mažiau vargo...
O Laikas bėga. Vienkiemiuose kūlimas jau eina į pabaigą ir netrukus turi grįžti Lukošius. Kol jo dar nebuvo, įvyko baisus dalykas.
Vieną vidurnaktį, sodyboje apsilankė neprašyti svečiai.
Įsibrovę į vidų du suodžiais išsipaišinę, moteriškom skarelėm iki pat akių apsirišę galvas vyrai, vienkiemio moteris suvarė už mūrelio. Vienas liko jų saugoti, o kitas, nutraukęs nuo pečiaus dieduką, grasindamas peiliu, pareikalavo, kad atiduotų auksą.
Išsigandęs diedukas tik žioptelėjo, čia pat apalpo ir kaip negyvas nukrito ant grindų.
Suglebusį žmogelį plėšikas negailestingai dar daužė kumščiais, spardė kojomis, kol tas, kuris saugojo moteris, staiga prišoko prie jo ir nustūmė į šalį.
– Ką darai, rupūže! Juk tu jį užmuši! Ar taip tarėmės? Sakėm, kad tik pagąsdinsim.
– Tai ką su juo daryt? Pargriuvo ir apsimeta negyvu.
– O gal iš tikrųjų negyvas? Taip žiauriai tu jį tempei nuo pečiaus...
– O ką, ar gaila? Vis tiek iš jo jokios naudos.
– Žinoma, jis tau svetimas, o man visgi tėvas... – ginčijosi abudu, bet, išgirdę kieme kažką bildant, spruko pro duris laukan.
Tik jiems dingus, į pirkią įžengė klebonas su nepažįstamu ūkininku.
– Kas čia darosi? – pamatęs ant grindų gulintį dieduką, klebonas priėjo arčiau. Iškart pagalvojo, kad negyvas, bet, paėmęs už riešo, pajuto silpną tvinkčiojimą. – Ar yra kas čia daugiau? – pašaukė klebonas ir apsidairė.
Kai niekas neatsiliepė, jis pasėmė puoduką vandens, bandė senuką girdyti, bet, kai tas nepravėrė burnos, laistė vandenį ant veido, kaklo, krūtinės. Pasėmęs dar, pylė vandenį ant galvos, smilkinių, vėl prinešė prie lupų. Taip klebonas bandė gaivinti žmogų, bet diedukas taip kaip buvo, taip ir toliau liko gulėti be sąmonės. Nė dėdė klebonas nebe išmanė, kaip dar galėtų žmogui padėti.
Kai pagaliau iš užpečkio pasirodė moterys, jis tuoj paklausė Zoselės, ar ji neturi kokių nors vaistų.
– Tiktai kamparo buteliuką. Ar bus gerai?
– Nešk greičiau, pabandysim, o gal padės, – paragino dėdė.
Iš atkimšto buteliuko keletą kartų giliai įkvėpęs kamparo, žmogelis pravėrė akis, nesąmoningai apsidairė ir vėl užsimerkė. Kai už kiek laiko klebonas patikrino pulsą, jo jau nebebuvo.
Klebonas sukrėstas.
– Kaip čia viskas įvyko? Kodėl leisgyvis žmogus atsidūrė ant žemės? Viduryje pirkios? Kas atsitiko? – klausė jis moterų, nosine šluostydamas prakaitą nuo kaktos.
– Vagys! – jam buvo paaiškinta, – girdėjom, kaip reikalavo, kad atiduotų auksą.
– Viešpatie! Negi iš tikrųjų jis turėjo to aukso? – pasibaisėjo klebonas. – Parūpo kažkam, tai ir atėjo atimti. Atėjo atimti aukso, o atėmė žmogui gyvybę ir paspruko. Nuo žmonių teismo gal ir pavyks pasislėpti, bet nuo Dievo teismo niekur nedings. Ateis valanda, kai už viską teks atsakyti.
Klaupkimės, sukalbėsim maldą, palydėsim žmogų į amžiną gyvenimą, kur nebus nei aukso, nei sidabro... Kur ir be to laukia meilė ir džiaugsmas, pabaiga visų žemiškų vargų, kančių ir rūpesčių.
Kai visi pasimeldė, moterys jau stingstantį dieduką aprengė švariais apatiniais, ant viršaus išeiginiais drabužiais ir, kol bus padarytas grabas, paguldė viduryje pirkios ant balta drobule užtiestų lentų.
Moterims padėjo kartu su klebonu atvykęs žmogus.
Kai diedukas buvo taip pašarvotas, Zoselė surado grabnyčių žvakių, Kotryna jas uždegė ir pastatė galvūgalyje. Zoselė dar sunėrė dieduko rankas ant krūtinės ir ant pirštų užkabino rožančių.
– Kaip, klebonėli, čia atsiradai tokiu laiku? – paklausė Zoselė, kai visi susėdo prie stalo pailsėti.
– Vakar vėlai vakare buvau pakviestas prie mirštančio ligonio. Užtrukom iki nakties. Važiavom kaip tik pro jūsų sodybą, pamačiau pro langinių plyšius šviesą ir pagalvojau, kažin kodėl taip ilgai dar nemiega? Žinau, kad Lukošiaus nėra namuose, sodyboje vienos moterys ir diedukas. Sakau, reikia pažiūrėt, gal kas atsitiko, gal reikia kokios pagalbos? Kad būtų ramiau ant širdies, paprašiau žmogaus, kad užsuktų į kiemą. O čia matai kas darosi... Kad taip anksčiau, gal ir diedukas dabar būtų gyvas, – pasakojo dėdė klebonas.
– Kad ne tamsta, turbūt ir mus būtų užmušę, – bauginosi viską prisimindama Zoselė.
– Bet dabar mes jau turime išvažiuot, – pakilo klebonas, – žmogui reikia dar mane parvežti į kleboniją ir pačiam namo grįžti tokį kelią. Dėkui, kad padėjai mums tokioje bėdoje, – padėkojo jis žmogui, – o jūs kaip nors čia sulauksit ryto ir be mūsų. Ar žinosi, kur duot žinią Lukošiui? – prieš išeidamas, klebonas paklausė Zoselės.
– Kai prašvis, eisiu pas kaimyną, jis žino, – atsakė Zoselė, – reikia, kad kaip greičiau grįžtų. Ką mes darysim be jo? Reikia ruoštis laidotuvėms...

*

Praėjo daug metų ir, kai tekėjo Teresėlė, Lukošius prieš vestuves nutarė pertvarkyti pirkią. Tinkavo sienas, griovė seną, bebaigiantį irti didžiulį pečių ir statė daug mažesnį, o vietoje prieždos primūrijo dailią dviejų skylių viryklėlę.
Ardant pečiaus sieną nuo kamaraitės pusės, viena plyta kažkaip įtartinai lengvai atšoko ir iš angos iškritęs butelis nuriedėjo tiesiai prie Lukošiaus kojų.
Pakėlęs butelį, jis jau norėjo mesti į senų plytų ir molio nuolaužų krūvą, bet pajudintas jis kažkaip keistai subarškėjo Lukošiaus rankoje.
Butelis tamsaus stiklo ir pro jį nieko nematyt. Atsinešęs prie stalo, Lukošius sunkiai jį atkimšo ir, kai palenkęs pakratė, ant stalo pažiro auksiniai rubliai.
„ Tai va, kur diedukas slėpė savo auksą. Pasirodo, turėjo įsirengęs sienoje slėptuvėlę ir užtai nenorėjo niekur kitur gulėti, kaip tik ant pečiaus“, – liūdnai pagalvojo Lukošius, prisiminęs, kaip diedukas griežtai atsisakė gulti į lovelę.