Tavo

Tavo nuotaka nieko neturi
ir ateis basa prie altoriaus
žolėmis siuvinėjus drabužį
ištekės vos už kepalą duonos

o naktiniame guoly prisiekus
parnešt akmenį, gyvą,  nuo upės
kitą rytą gimdys tau berniuką,
užkalbės pro bestingstančias lūpas

ir paliks tave šitaip - be nieko
tarsi to net nebuvo tik kraujas
iš kartumo, į tarpą tarp sielos
ir nuogumo matai kaip įauga

tavo nuotaka - ragana, vardą
tavo ji jau seniai įsiminus
tavo skausmui ir dar vienam kartui
tu išgersi esybę už vyną.