Voras

Mėtė voras tinklus
        ant nubrizgusių mūsų esybių,
Įžūliai rausdama,
        iš piktumo aušra nusisuko, -
Laimės sėkla trapi,
        ne visiems ji sudygsta po lygiai,
Žodžių ertmės pernakt
        prisipildė taškais ir klaustukais.

Savanaudėj skuboj
        neria akys į ūkaną tirštą,
Taip jautru, kai Dangus
        ties šiaurine pašvaiste įplyšo, -
Toks glaudus neseniai
        buvo mudviejų mazgas tarp pirštų
Net ieškodams ilgai,
        niekada nesurasdavai plyšio.

Negaliu patikėt,
        jau kanalai vandens prisipildė, -
Ir išplukdęs ledus,
        laikas saulę pasuko į kovą,
Atsimazgė delnai
        ir suskambo upeliai po tiltais,
Jau vėlu, aš einu
        nesuradus tavy pašnekovo.

Voro kėslai pikti,
        greit apraizgo, kai pameti kryptį,
O tada jam lengviau,
        kai lieki lyg skeveldra gulėti.
Nežinau ar galiu,
        dar kada dėl tavęs apsirikti, -
Tiktai kam tas glėbys,
        jei sužvarbus nėra ko apglėbti.

Per atstumą juntu,
        kiek srovės mūsų upės vaitojime,
Išmatuoja lašais
        juslės gylį jausmų vandeny, -
Ir praryja tamsa
        mūsų brydes, gilias tarsi nuodėmes,
Rytuose paribiais
        tvinksta vėl beraustąs sopulys.