Mirties mėsmalė arba - pasaulyje be Dievo, tu žudai savo vaikus

Yra klausimų, kurie, nors ir kažkaip tai ypatingai nekankindami, tačiau  vis tiek domina mus vos ne visą gyvenimą. Vienas iš tokių mano, jau pilnai sąmoningame gyvenime, buvo, o ir tebėra, kuris, sutikus kokį nors ateistą vis nejučia iškyla iš pasąmonės gelmių, tai... jo palikuonių klausimas.

Savaime suprantama, čia neturiu omenyje tų primityviųjų ateistų, kurie iš esmės netiki niekuo, neturi jokių ypatingų vertybių ir jau tikrai nemąsto, kam gimdyti ar kam negimdyti vaikus, bei kam daryti visą kitą, o tiesiog tai daro ir viskas. Tai yra tiesiog tie, nesugadintieji neandertalai, kuriems skanu – ir jie valgo, nors ir iki apsirijimo, kurie užsinori ir užšoka, kuriems... „na jei jau taip atsitiko, nepavyko to išvengti, tai ir užauginsim, nes kaip ir patys gi jie savaime užauga, tipo karočė ane? “  Žodžiu, jų gyvenime gaunasi taip, kaip išeina.

Nekalbu ir apie jaunystę, kurios galva pilna rožinių svajonių drugelių, o kelnės fiziologinių sprogimų ir susitvarkyti su tokiais vos ne Molotovo kokteiliais labai sunkiai įmanoma. Jei ne vienas komponentas, tai kitas vis paveda.

Galų gale, kalbu apie tuos, (nes jau pagaliau laikas priartėti ir prie jų), kurie neigia Dievo buvimą esmingai ir vienareikšmiškai, tačiau tuo pačiu metu patys įsigudrina prisiskirti sau vos ne visas Jo ir Jo tikėjimo šviesos puoselėjamas vertybes, savybes, principus, ir visa tai daro ne šiaip sau ganėtinai riboto proto aptvaruose esantys individai, bet atvirkščiai – iš pirmo žvilgsnio, atrodo, netgi labai protingi žmonės.

Daugeliu klausimu jie pasisako moraliai, tačiau mąstant logiškai, paprastai ir aiškiai, tai kas yra ta moralė ir kuriems velniams ji reikalinga jei Dievo nėra? Nes tada, jei Jo nėra, tai reiškia tik vieną – kad tu, žmogau, esi tik laikinas padaras, kuris nuo kitų padarų skiriesi tik vienu dalyku, tuo, kad vadiniesi žmogumi, bet tada, tokiame aspekte, tas žmogaus pavadinimas tampa visiškai bereikšmiu, tuščiu, ir tai tėra tik rūšies pavadinimas, lygiai tas pats, kad sakytum katininis  pvz. apie katę. Padaras ir tiek, nieko daugiau. Taip, mąstantis padaras, gal dar ir kuriantis, bet juk mąsto ir net savotiškai kuria beveik visos rūšys.

Tai argi ne kvaila protingam žmogui skelbti kažkokias tai vertybes, netgi deklaruoti jas savo gyvenime, pavyzdžiui tokias kaip dora, moralė, atjauta, mielaširdingumas, gailestingumas, kilnumas, padorumas galų gale, jei jos, pasaulyje be Dievo, visiškai netenka jokios prasmės? Dar daugiau, tokiame pasaulyje jos tampa lygiai tuo, kuo ir pats Dievas – neegzistuojančiu, nes neapčiuopiamu, o tik tiesiog išgalvotu dalyku. Nes kas gi yra ta moralė? Tuščias skambesys ir tiek, kažkieno tai sugalvotas žodis nereiškiantis visiškai nieko, juo negalime pavadinti nė vieno mus supančio daikto ar reiškinio. Nes tai nėra nei griaustinis, nei lietus, tai nėra bulvė ar spuogas iškilęs mums ant kaktos, - tokio dalyko iš vis nėra, niekai ir tiek. Ar mes galime užsitepti moralę ant duonos? Suvalgyti? Apsiauti ar apsivilkti? Ar nuo jos susergama, pagyjama, ar ji gali sumedžioti triušį, ar nušauti užpuoliką ir t. t., ir t. t.?

Galų gale – ar ji padės išgyventi mūsų vaikams pasaulyje, kuriame nėra Dievo? Juk ne, - veikiau ji bus tik kliuvinys ir gal net pirmalaikės jų mirties priežastis, ir visiškai nieko daugiau. Nes tai yra niekas, tuštuma, susigalvota sąvoka (kaip ir Dievas, ane?). Visiška tuštuma. Kaip ir daugiau kitokių dalykų, kurie pasaulyje be Dievo tampa bereikšmiais. Neapčiuopiamybėmis. Kliuviniais. Pasakomis. Išgalvotomis, dirbtinai sukurtomis sąvokomis... kvailiams mulkinti.

Lieka įdomu tik viena, kaip tie „protingieji“, kurie „įveikia“ Dievą, taip lengvai „pasimauna“ ant tokių tuščių dalykų? Gal taip stengiasi sukurti bent kažkiek tai civilizuotesnį pasaulį savo palikuonims ir jiems, atseit, sekasi tai daryti? O ar ne protingiau tada būtų elgtis kaip nemažai daliai gyvūnų rūšių ir savo palikuonis mokyti realaus gyvenimo, o ne išgalvotų dalykų, kada vietoj Dievo pasirenkamas kitas, lygiai toks pat tuščias ir išgalvotas  dalykas pavadintas Morale?  Ar ne geriau būtų juos mokyti jėgos, gudrumo, prisitaikymo, maskavimosi ir pan.?

O ir iš viso – kam tokiame pasaulyje, kuriame Dievas tik sąvoka, protingam žmogui daugintis?  Kam? Ar tai nėra pats kvailiausiais dalykas, kuris visiškai nuvainikuoja jo, kaipo Dievo sąvokos „nesužalotą“ grynąjį protą? Kam darytis vaikus, klausiu aš jūsų, Dievo neigėjai? Negi tam, kad jais neišvengiamai  pamaitintumėt mirtį? Tai taip jūs elgiatės su savo vaikais ir taip juos mylite?! Juk jei Dievo nėra, tai nieko daugiau  ir nėra. Esi tik tu, žmogau, eilinis laikinumo kirminas tarp kitų,  kitokios rūšies kirminų, tik turintis šiek tiek daugiau proto, kad kol gyveni čia pasinaudotum juo, o paskui drauge su kitais pašertum likusį kirminyną ir viskas, daugiau nieko. Amen.

O gal taip tikiesi kažką tai pratęsti? Save? Savo giminę? Bet juk jau, man rodosi, kaip ir aptarėme šį klausimą? Tai yra – tavo proto klausimą ir priėjome išvados, kad jis tikrai šiek tiek galingesnis nei kitų žemės rūšių, tai kodėl lygiai taip pat kvailai elgiesi kaip ir jie, lyg visai ir neturėtum to pranašesnio proto –  bandai save pratęsti? Juk lygiai taip pat, tie mažesnieji proto broliai, arba net ir visai vos jo užuomazgą teturintys padarai, lygiai taip pat ir jie, atseit, tęsia save šioje žemėje, o iš tikrųjų, tai vien tik sukdamiesi ir sukdamiesi begalinėje mėsmalėje, kaip kokios eilinės kiaulės tvarte, kur galų gale mirtis vis tiek jas paskers. Žodžiu, pasaka be galo, bet kartu ir  su labai aiškiu galu vertu Metistofelio juoko.

Tai kodėl gi tu, o protingasis, nesusimąstai pagaliau nutraukti šios kvailai beprasmės grandinės, jei jau nieko, visiškai nieko joje negali pakeisti ar patobulinti? Nes pagal bedieviškąją pasaulio sampratą – tai visiškai beprasmė grandinė. Galų gale, jei jau pripažįsti ir prisipaišai iš kažkur tai sau kažkokią tai visiškai neegzistuojančią, nesančią ir negalinčią būti tokiame pasaulyje moralę, tai kur ji tada staiga dingsta, kai savo nuosavus vaikus, kuriuos instinktyviai myli ir rūpinasi visos žemės rūšys, vadinasi ir tu tame tarpe, staiga meti į tą beprasmę mirties mėsmalę, į pasaulį, kuriame iš esmės, nėra jokios perspektyvos, nes viskas vis tiek baigiasi kirminais? Skirtumas yra tik tas, kad tos visos kitos rūšys, turėdamos mažiau proto, negali to suvokti, o ir nesuvokia, kad juos atiduoda mirčiai. Bet tu juk tai supranti kuo puikiausiai, ar ir toliau šituo klausimu apsimetinėsi durneliu, o Dievo klausimu jau vėl – tapsi labai, labai protingu?

Gyvūnas pirma iš instinkto pasidaro palikuonį, o paskui jau nebeturi kur jo dėti ir gina jį nuo mirties, iki pat jo mirties, arba naujų, kitos vados palikuonių pasidarymo. Nes jie nieko nesuvokia ir negali suvokti apie viso to proceso pabaigoje stovinčią mirties mašiną. Bet tu juk ne gyvūnas. Tu juk turi daugiau proto (nes gi suvoki, kad „Dievo“ nėra: D), be to turi išradęs visas priemones, kaip, negalint atsilaikyti prieš tą  Didįjį instinktą ir jo  patenkinimą, kaip tiesiog neprarandant jo ir jo teikiamų malonumų, vis dėlto nesukurti papildomos mėsos mirties mėsmalei... Tai kodėl nepasinaudoji tuo? Pats, savaime aišku, jau nebeturi pasirinkimo, nes kažkas tave jau paleido nepagalvojęs, be mąstymo taip sakant (arba vis dėlto manantis, kad Dievas yra?), tai nebeturi kur dėtis, tenka gyventi ir eiti į mirtį.  Bet juk savo vaikų tai gali pasigailėti a? Nes jau kai pasidarysi, tai jau būsi ir juos pririšęs prie tos mirties mėsmalės, tai kodėl šitai darai, protinguoli? Kur tada dingsta tavo galingasis protas, kad būdamas visiškoj jo pilnatvėj,  paleidi juos į mirties mėsmalę? Argi tada nesigauna taip, kad gyvūno patelė myli savo vaikus tūkstantį kartų labiau nei tu? Nes ji juk nieko nežino ir nesupranta.

Ir gerai dar, jei ta mirties mėsmalė stovės tik jo gyvenimo pabaigoje (kuris, beje, toks trumpas, kaip sapnas, turbūt jau suvokei bent šitai?), o jei ji čiaukšt ir daug ankščiau nukąs jam galvą, kad net tu pats dar spėsi tai pamatyti? Kaip turi jaustis žmogus, kuris netiki Dievą, kai mato mirties mėsmalę kramtančią savo paties pasidarytą kūną?... Nors ir koks galų gale skirtumas – matyti ar žinoti, visada žinoti nuo pat gimimo, nuo pat to pasigaminimo galų gale, argi tai lengviau? Tai kas tu esi po viso šito?... Kažkoks sadisto ir mazochisto mišinys? Nevykusios pagerinto proto rūšies mišrūnas?

Visa tai gali skambėti baisiai, žiauriai, amoraliai ir t. t., tačiau visą tai pasakiau ne aš. Visai tai pasakai tu pats, kai teigi, kad Dievo nėra, arba kai paneigi Jo buvimą. Žodis žodin pasakai ir net dar daugiau. Tiek daugiau, kad man jau net liežuvis nebeapsiverčia to pakartoti.

Tada, aišku, kas belieka - tik įvilkti visa tai į neegzistuojančios moralės rėmus ir sakyti, kad bla bla bla: vaikus dariausi dėl to ir ano, gal net dėl to, kad pasijusti Dievu. Kurgi ne! Visų pirma, tai kam gi norėti  jaustis kažkuo, ko net nėra? Kažkokiu tai visuotinai išgalvotu dalyku?  Ir kas gi tada tas Dievas ir kokie gi būdai juo pasijusti? Nes tada jau, taip išeina, kad jų pilnos pavartės, patvorės, kertės ir taip toliau. Tie dievai šliaužte šliaužia vienas ant kito, kai jau nebeįstengia užlipti, girti, apsinarkašinę, turintys tam tikrus protinio atsilikimo laipsnius ir pan, nes gi visi jie, pasirodo, dirba Dievo darbą! O lia lia, kaip paprasta! Tiesiog bingo! Padarei tą patį, ką daro net jautukas ar triušiukas ir tu jau Dievas!

Ir ko paskui išmokomi šitie vaikai? Kuo jie persiima? Ta pačia išgalvota  ir neegzistuojančia morale, kartu su Dievo „ne egzistavimu“, idant paskui lygiai taip pat tik pasimėgautų sadomazo pojūčiais toliau maitindami tą mirties mėsmalę, nes jiems tai buvo užprogramuota dar vaikystėje. Kad nieko daugiau nėra, jokios tąsos, nes Dievas neegzistuoja, vadinasi egzistuoja tik mirties mėsmalė į kurią jų geraširdžiai tėveliai juos mielaširdingai mestelėjo dėl kažkokių tai išgalvotų dalykų, kurie, išvertus į normalią kalbą, vadinami paprasčiausiais instinktais.

O taip, aišku jie dar mokomi ir kitų dalykų. Ir suprantama, tik tokių, kokie naudingi čia, jei jau čia yra ta amžinoji vieta iš kurios niekada neiškeliausim, neiškelsim nė kojos už jos vartų, nes Ten, atseit, jau nieko nėra, todėl tik beliks nuolankiai nulenkti galvą ir įkišti ją į mėsmalę, naiviai tikintis, jog vien tuo, jog užšokai vienas ant kito ir atlikai kelis judesius, jau tapai kažkokiu tai dievu, nors, paradoksalu, net pats tas daiktas, kaipo toks, Dievas, net neegzistuoja.

Taigi, nors ir kalbi apie tokias pat kaip ir Dievas, tau visai neegzistuojančias sąvokas: dorovė, moralė ir t. t., tačiau tuoj pat jas paneigi ir kitais žodžiais, ir, žinoma, veiksmais, besąlygiškai žavėdamasis žmonėmis, kurie „pasidaro“ sau vardus, turtus ir šlovę, nes pasirodo, kad  būti dievais ir pasidaryti vien vaiką jau lyg ir mažoka ane? Dar reikia prisidaryti labai daug visko šioje žemėje, šalte apšalti turtais ir visokiu piaru, nors vėl gi, jei pagalvoji protaujančio žmogaus smegenimis, tai kam šitiek piarintis, „darytis“ ir „darytis“ sau tuos vardus, jau kartais net nebeatsižvelgiant net į priemones ir būdus, nesvarbu, per visus galus atsiprašant, bet kad tik žūt būt kažką tai pasidaryti, pasiekti jei visa tai tik... –čia? Viskas tik čia, ir tik trumpai gyvenimo akimirkai ir tai niekaip ir niekuo negali pakeisti mėsmalės nasrų žlegsėjimo.

Juk jau bent toje vietoje, tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuomonės turėtų sutapti? Nors ir  vieni, ir kiti pasiduoda toms pačioms silpnybėm, ydoms ir įvairioms nuodėmėms, tačiau tokiais atvejais tikintieji, bent jau pripažįsta tai  kaip nuodėmę, o ne taip, kad jau jei patys tai pasidarė, tai jau šitai ir būtina išbraukti ir iš nuodėmių, ir iš visų amoralumo sąrašų ir įtraukti vos ne į dorybių, bei visiems privalomų nuopelnų sąrašus.

Jei esi tikintis, tai turėtum kaupti tas vertybes, kurias galėsi prasinešti pro mirties mėsmalę, o jei esi netikintis, tai ne tik kvaila yra kažką tai kaupti, tuo labiau kažkokius tai moralinius nuopelnus, nes ir jų, visų pirma lygiai kaip ir materialiųjų, nėra kur neštis, nes už mėsmalės vartų daugiau nieko juk nėra, niekas neegzistuoja, o visų antra, tai kam visa tai krautis ir čia, sluoksniuoti į kažkokį tai bokštą, sunkiai dirbti vien tam, kad kažką tai sau „pasidaryti“: pinigus, šlovę, vardus? Ar ne protingiau būtų tiesiog laisvai lesti tą visiškai bereikšmę atkarpą nuo  ne egzistavimo iki ne egzistavimo.

Tai kam jūs išgalvojot šitą moralę? Kad turėtumėt nors kokią atsvarą Dievui? Kad turėtumėt kažką tai  priešpastatyti tikintiesiems, kad mes, atseit, ir be jokio Dievo geri, moralūs ir civilizuoti? O kam to reikia? Kam reikalingas tas civilizuotumas ir tos popierinės, realiai net neegzistuojančios sąvokos netikinčiam, tačiau protingam žmogui? Nes juk jei Dievo nėra, tai kam čia dar bandyti įteisinti kažkokias tai moralės normas, kurių, akivaizdu, vis tiek blaiviai mąstantys netikintieji niekada nesilaikys, nes jei gyveni tik vieną kartą ir paskui visiškas tvanas, tamsa, tai akivaizdu, tai elgsiesi taip, kad „po mūsų nors ir tvanas“. 

Galima aišku tiesiog gyventi ir tiek, tačiau jei jūs vis dėlto negalite ramiai žiūrėti į tikinčiuosius ir vis kažkaip tai bandote jiems įteigti, net ir jėga, kad to Dievo tikrai nėra, tai ar ne paprasčiau būtų tiesiog... išnaikinti juos visus ir tiek? Tada nebeliktų prieš ką ir nežinia dėl ko vaizduoti kažkokio tai moralumo. Ar ne šitai ir buvo bandyta padaryti sovietmečiu? Juk tada tikintieji buvo tiesiog naikinte naikinami, nes pasirodo, tas „visuotinai neegzistuojantis“ Dievas, kažkokiu tai stebuklingu būdu buvo įsigudrinęs kelti baisų pavojų visiems netikintiesiems... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Lygiai taip pat, kaip tampa juoku pro ašaras, kai jūs neprisimenate šito, visai netolimo ir jau jūsų tėvų ir senelių civilizacijos laikotarpį siekiančio fakto, bet labai noriai eskaluojate visokius kryžiaus žygius ir inkvizicijos laužus, neatsižvelgdami, kad tai gerokai ankstesnis civilizacijos etapas, ir kaip pasirodo, tikintieji tikrai šiek tiek vystosi, evoliucionuoja, o va netikintys tai nelabai, nes ką tik, vos už vieno kvėptelėjimo atgal, vos už vakarykščio posūkio, jie išsijuosę naikino visą dvasininkiją ir dabar net nesistengia palyginti, peržvelgti tų skaičių, kurie nepalyginamai didesni už inkvizicijų skaičius, jau nebekalbant apie tai, kad tai buvo viduramžių laikotarpis, o jų, netikinčiųjų „šventoji“ skerdynių vendeta vyko XX amžiuje... tai kur jūsų sąžinė, dora ir moralė ir kaip jums po šito dar vartosi liežuviai ir spokso kiauliškos akys, kai lyg niekur nieko pakišat tikintiesiems panosėn inkvizicijos degtuką, patys dar nenusivalę kraujo nuo savo galingojo sovietmečio rąsto?... Jau nebegalime atpaistyti, kuris ir kažkelintas mūsų protėvis ten buvo, bet kraują ant jūsų tėvų ir senelių rankų dar galime labai aiškiai pamatyti, labai...

Bet grįžkime prie vaikų, ir  sakykit ką tik norit, tačiau jie šioje žemėje yra daromi tik dėl trijų priežasčių: pirmos ir pagrindinės – grynai savanaudiškais tikslais, nesvarbu, suvokiant patiems tai, ar ne; antros – grynai instinktyviosios, nors irgi ne visada tai suvokiant; ir paskutinės, kurią vienintelę laikau normalia ir verta to triūso (: D), tai, kai vaikai pasidaromi tikinčių žmonių, tada, savaime suprantama, jie gimdo savo vaikus ne mirties mašinai, ne tai mėsmalei, nes jiems  gyvenimas tuo nesibaigia kaip jums – tik gyvenimu  šioje žemėje.

Abi pirmosios priežastys man atrodo ganėtinai kvailos ir net amoralios, nors antroji, iš esmės, daug padoresnė už pirmąją, žmogiškai suprantamesnė ir labiau pateisinama nei pirmoji, tačiau be abejo, jei į pasaulį ir gyvenimą žiūrėti visiškai išbraukiant iš jo Dievą, tai... jos abi tampa visiškai beprasmėmis.

Tik trečioji jau yra šis tas, nes tai jau ne aklas savo instinktų tenkinimas, ne kažkokia tai kvaila baimė, atsisakant gyvuliško lygmens dauginimosi, pagaliau nutraukti metų metais besitęsiančią beprasmybę, nepasmerkiant savo vaikų tokiam pat, iš esmės, tik beprasmiam,  kirmininiam gyvenimui kaip ir pačių, atimant iš jų bet kokią paskatą gyventi,  nes Dievo išbraukimas iš jų gyvenimo būtent tai ir yra. Galbūt jie ir gali laikinai užsimiršti, jei yra nelabai mąstantys ir besigilinantys į gyvenimo esmę žmonės, o tik slystantys paviršiniais jo žaidimais, tačiau, ... gerai, jei viskas gerai, ir jie visą savo didžiąją produktyvaus gyvenimo dalį  yra visapusiškai pilnaverčiai, tada jie gali gyventi nebent dėl to, kad jau gyvena, tai kas belieka – tik naudotis šio gyvenimo malonumais. Tačiau jei jie staiga atsisėda į ratukus, įsigyja tuščią rankovę  ar protezą, arba šiaip gauna kažką lengvesnio, o kartais net ir tik įsivaizduojamą dalyką, tačiau ir tai, tam tikrame tarpsnyje, gali nuskraidinti žmogų nuo stogo, į pirmalaikę mirtį, nes jūs paprasčiausiai, egoistiškai ir ganėtinai kvailai, atėmėte iš jo galimybę galimybę pažinti Dievą ir prie Jo priartėti. O tuo metu, kai jis yra netekęs galimybės gauti kažkokių tai  gyvenimo malonumų, tai tampa lemiamu veiksniu, nes kam gi jam tada begyventi iš viso, jei paskui vis tiek mirti, kam?

Štai kokie jūs esate „mylintys“ tėvai iš tikro, ir štai kokias pasirinkimo galimybes jūs suteikiate savo vaikams. Geriausiu atveju, jūs leidžiate jiems rinktis bet kokias profesijas laisvai ir nešališkai su jomis supažindindami, tačiau kitais klausimais, jūs staiga tampate labai šališkais ir savo netikėjimu persmelkiate ne vien savo, bet ir jų gyvenimus, nes žinia kaip būna – jei motina alkoholikė, tai vaikui tai normali kasdienybė ir pasirinkimas, jei tėvas prievartautojas, tai... žodžiu, jūs mane supratote ar ne?

Gal dar pasvaičiosite apie tai, kad juos darotės iš meilės? Tiesiog iš meilės ne vien dėl instinkto? Ir tai jau netelpa nei į mano apibrėžtos antrosios, o tuo labiau pirmosios priežasties ribas, bet ne. – aš jums pasakysiu, kad kuo puikiausiai telpa. Dar daugiau, šitaip jūs pažeminat, nuvainikuojat pačią meilę, parodot, kad ji pati kaipo tokia, jums nėra jokia vertybė ir joks gėris, nes: „Šventojoje istorijoje, kaip ir visoje istorijoje, lyčių meilė nėra priemonė žmonijos išoriniams tikslams pasiekti, ji netarnauja giminei. Todėl kai subjektyvus jausmas mums sako, kad meilė pati yra gėris, kad ji turi savą, atskirą, nuo nieko nepriklausomą vertę mūsų asmens gyvenimui, tai šį jausmą patvirtina ir objektyvi tikrovė, kurioje stipri individuali meilė niekada nebūna vien priemonė giminės tikslams, o pastarieji pasiekiami ir be jos. “ (Vladimiras Solovjovas)

Tai tiek apie vaikus ir jų darymą, o apie Dievą dar atskirai, nes Jis to nusipelnė – „Mes žinome, kad, be savo biologinės prigimties, žmogus dar turi idealiąją, jungiančią jį su absoliučia tiesa, arba Dievu“. (Vladimiras Solovjovas).

Ir dar – visa tai netiesa. Jūs patys žinote ir kuo puikiausiai suprantate visą tai, ką aš dabar jums ką tik išdėsčiau. Nes nėra pasaulyje tokio žmogaus, kuris turėdamas pakankamai proto negalėtų suvokti ir pajusti Dievo buvimo.  Visa tai tik blefas. Tie žmonės, kurie tai neigia –blefuoja. Lygiai taip pat, kaip nuolatos blefuoja Šėtonas, taip blefuoja ir dalis žmonijos, nes tai jiems tiesiog... paranku. nes Dievas tiesiog yra jiems neparankus. Nes jie visko nori čia ir dabar. Dievas yra neparankus tam, kuris nori „pasidaryti“ gyvenimą ir vardą, turtus ir šlovę, arba pakelti tai aukščiau kitų vertybių, kai keiksmažodžiai prostitutės ar girtuoklio lūpose ir yra tik keiksmažodžiai, blogybė, o kokio nors magnatu, „pasidariusio“ sau vardą žmogaus lūpose, jie jau staiga tampa vertybe, susižavėjimo ir net citavimo vertu objektu. Tačiau aš jūsų klausiu,  -argi tai nėra tikrasis amoralumas ir prisitaikymas, nes kaip gi tas pats akmuo staiga gali tapti kažkuo tai kitu. Ar nuo to, kad jis guli ant magnato stalo jau pasidaro valgomu?... Ir, nors daugelio žodžiai skambėtų ir gana moraliai, tačiau, kaip sakoma, pažinsite iš vaisių. Aš galėčiau pridurti, kad iš žodžių taip pat, jei tik ilgiau ir atidžiau į juos įsiklausai. Tada pradedi matyti, kokie jie iš tikrųjų yra prieštaringi ir nelogiški. Taip.