Visa gimtinės meilė ateina palaipsniui. Kai ateina vasara ir saulutė pradeda vis stipriau šildyti, labai patinka būti sode, pjauti, vos paaugusią, žolę, jausti jos kvapą. Vėliau patinka skinti ir valgyti šviežias uogas, vaisius. Prasidėjus rudeniui, kai saulutė jau mažiau šildo, smagu jausti, vis dar kartais, pasitaikančią jos šilmą. Malonu eiti pro krentančius lapus ir girdėti jų šlamesį po kojomis. Na, pagaliau ir atėjus žiemai, smagu džiaugtis pirmu sniegu, puikiais žiemos vaizdais, džiaugtis žiemos šventėmis ir pamažu laukti pavasario. Na, o šis ateina palengva. Pavasaris juntamas su kiekviena ilgėjančia diena, kai pamažu ima tirpti sniegas ir pradeda lįsti pirmieji žali daigeliai. Smagu stebėti atgyjančios gamtos vaizdą, stebėti vis bundančią pamažu gamtą. O gegužy, kai pražįsta sodai, kvapnios alyvos, jazminai, tai gamtoje juntamas žiedų kvapas, kuris dar labiau sustiprėja nukrapnojus lietučiui. Viso to negalima nemylėti. Dar negalima nemylėti miškų grožio, ežerų, jūros vaizdų bei dangaus. Jūra dar suteikia daug džiaugsmo kai joje plaukioji, šokinėji per didelias bangas. Ir dar negalima nemylėti puikių, baltų, panašių į didelius vatos gniužulus debesų.
Kadangi pamačiau autorės prašymą, parašyti ar patinka, ar ne, tuomet atsakysiu, kad ne. Todėl, kad tekste surašyt tiesiog gražūs vaizdeliai, bet visi jie labai paviršutiniški. Jokio gilesnio pamatymo, jokių išskirtinių detalių, jokių emocijų. Kaip pastebėjo Laukinė Obelis tekstas atrodo labai primityvus ir "neužkabina".
kada žmonės randasi "karštame taške", vadinamame kare, arba kada vyksta karas ten kur jie gyvena, sproginėja sprogmenys, rūgsta dūmai beveik pažeme lyg lubos, atskiriančios tave nuo dangaus, pro kuriuos tik saulė tokia susivėlusi prasimuša, ir mėtosi mėsos, rankos, kojos - Žmogiena, kūnai žmonių – vaikų, senių, vyrų, moterų - tada žmonės, ramesnę minutę svajoja apie tai, ką čia prirašėte.
O kartais kažkas įvyksta žmogaus gyvenime tokio ilgo, sunkaus ir jo sielą varginančio, (taikiame periode - be jokių karų) kas rodėsi niekada nesibaigs, ir tam visam periodui, kuris ištyso iki amžinybės rodos, pagaliau pasibaigus, žmogus, likęs su savimi, su savo mintimis, po truputį atsigauna,
jam tada patinka tie paprasti ir tikri esantys gyvenime - būtyje, dalykai,
jam paprasčiausiai užtenka būti gyvam ir džiaugtis sulaukus naujos dienos ja išvydus - pamačius,
o naktį žiūrint į žvaigždėtą dangų prisiminti visus tuos, kurie jau išėjo, buvo brangūs ir jų nebėra fiziškai šalia... su kuriais raškė uogas, gėrė pieną, ganė žąsiukus, kad varnos nenuneštų... (nu gal viščiukus, gal žąsiukų nepaneša, nežinau, reikia pasidomėti, norint rašyti, kad nebūtų kuriozo...) ;)
suprantate, nėra tuščias jūsų šitas tekstas, trūksta jam tik tokių aplinkybių, ne kiekvienas skaitytojas yra jautrus, ir kol tekstas plikas, jis neužčiuopia to; jei rašytumėte gyvai kokį tekstą apie karą, apie tai, arba apie kokią nors kovą, politiniame pasaulyje, kur žmogus išgyveno krūvą atseit nelaimingų atsitikimų, keistų sutapimų, palaidojo daug artimųjų, ilgai kovojo už tiesą, galiausiai viskas baigėsi, jis vos išnešė savo gyvybę ir... jo monologas, toks, po visos buvusios įtampos, kuri buvo kūrinyje, jis atrodytų prasmingas savo pamąstymais. Tik vaikai džiaugiasi mažais dalykais, kad mama parėjo iš darbo, tėtis, kad pakvipo žalia eglute, tuo kvapu, ir suaugę, gryžę iš karo "paduok sesule kardą" ania?.. tai taip.
nėra jūsų šis tekstas tuščias; man jame patiko tas palaimos jausmas nuo to, kad gyvas esi;
tekste net ruduo kaip aprašytas, jis toks nestereotipiškas; dažniausiai mėgėjai rudenį charakterizuoja kaip depresiją, liūdesį, netektį, taip dramatiškai, kad rodos jau jie kančios nepakelia, ir kas nutiko, o čia:
"...smagu jausti, vis dar kartais, pasitaikančią saulės šilumą. Malonu eiti pro krentančius lapus ir girdėti jų šlamesį po kojomis";
turinys šito (prašėte paskaityti jūsų tekstų, paskaičiau) tai šio teksto man labiausiai patiko, tik trūksta raiškos priemonių, kalbos; žiūrėkite, jūs einate "pro krintančius lapus"?, ant jūsų "krinta lapai"?, ar einate "per nukritusius lapus.."?, O gal : "malonu bristi geltonu rudenio ežeru", iš kurio stypso rodos beveik juodi masyvūs klevų kamienai, tai toliau tai visai čia pat - beveik tau ant peties leidžiant klevo krituoliui ir girdėti tyloje jų šlamesį, tau po kojomis";
tokie trūkumai - raiška, bet turinys tikrai nėra beprasmis. pavadinus "kartais užtenka paprasčiausiai - tik būti gyvam..."; ir bus normaliai. Miniatiūra; kiekvieną sakinį skaitydama - jau parašiusi, pažiūrėkite, ar galite jį parašyti įdomiau. Šiaip nepradėkite tekstų savo /Kartą buvo/, /buvo kartą/, /kartą gyveno/ (senelis ir senelė - ania?...) ; Tai jau literatūrinė klišė, literatūrinis štampas, ir jis jus persekioja (rašyme).
O kodėl gimtinės?.. šiaip tai visa tai yra tik Planetoje, ir yra dar gražesnių vietų, nei šitoje klimato zonoje Žemės rutulyje - bet gražiausios tos, prie kurių esi pripratęs, tai yra išbuvęs ilgiausiai, ir tas susidaręs oro virpesių (gamtos bioritmų, esančių toje geografinėje vietoje) diapazonas, apibrėžia kas ir kiek tau patinka; Štai dabar labai žemas meninis lygis tiek muzikoje, tiek kine, o kartos auga, ir susiformuoja; joms patiks tiek kiek įsilies į jų smegenis, kol jos praeis tuos etapus - vaikystę, paauglystę, jaunystę - per tą laiką, kaip kempinė žmogaus širdis, ji sugeria informaciją; Jūs rašote ne apie gimtinės meilę, o apie palaimą būti ir suvokti kad esi, šiaip jau.
Yra žmonių, kurie užaugę keliaudami, iš vienos valstybės į kitą, kurios randasi skirtingose klimato zonose, jau jiems reikia daugiau nei šitam herojui.
jūsų tekstas apie tai "Palaima būti ir suvokti Būtį– save Būtyje ir Būtį savyje"