Bekraštė viltis

Nuostabus pasauli. Aš jaučiu, kad tu visai šalia. Kartais rodos, jog už nugaros man šypsai. Bet gal kvailys aš - nerandu. Brangus Pasauli. Žinai, kartą kalbėjausi su mama ir ši pasakė, kad niekas neturi pabaigos: nei žemė, nei dangus, nei obuolys. Tai, mielasis Drauge, ar aš taip pat beribis? Tai ar tiesa, kad užsidaręs savo sielos kambary aš galiu rasti laimę - nes esu beribis kaip ir tu, mano brangus Pasauli. Tai kurgi laimė? Meilė? Ir kiti smaližių mėgstami dalykai? Nevadink manęs tuo - „pesimistu“, nors nebetikiu nei vienu iš šių žodžių. Visa tai kažkur kitur nei mes įpratę ieškom. Mielas, mano. . . Tu nuostabus. Beprotiškas ir klaikiai - klaikiai - įmantrių spalvų. Aš tavim tikiu, ne taip kaip Radauskas - aš tave myliu ir Dieve, pasaka - štai kas tu. Kodėl? Nes nežinia nei kas aš nei kas tu. Nejau taip greitai išprotėjau? Kalbu nebesuprantama kalba? Pianinas groja - o man, kad ir tyla. . .
Tyla. . . Tyla . . . Tyla. . .
Ji irgi nuostabi, kaip nuostabi Ji - ta dėl kurios Pasaulis, mano, nuostabus. Prašau - pabuski manyje - ir parodyk tiesą. Nenoriu aš matyti - jei tai tik grubi meilė, liečiant savo „meilės“ kūną. PASAULI - tu beribis - ir štai nesakyk man, kad laukiu pabaigos. Aš noriu kristi - nes tai tik vėjavaikiškas skrydis skrydis žemyn, o ką - juk čia tik žemė. Brangus, mielas, gerbiamas Pasauli - prasitark - į kokį klausimą aš noriu atsakyti. Ir tebunie tyla - nes čia bus Pasaulio mano pabaiga. O šianakt - tebunie Ji - viltis mana - kad tu sukiesi, ir žodžius šnabždi vėjų bangose.