Dar kartą

Blizgų  sniegą poetai lyg puošmeną žeria –
    Žodžiai krinta  ir tyli  -  nuobodūs, lengvi ir balti,
    Tarsi būtų tušti  cigarilių naktinių  pakeliai
    Po eiliuotų kalbų  iš balkonų rytais išmesti.
    Tarsi ryto rūkai nusiprausę pavirstų į kryptį –
    Iš kurios šitą žiemą kiekvieną savaitę grįžtu.
    Pasirašius  šalčiu  apie sningančią prietemoj mirtį,
    Apie nėrinius snaigių ant karsto medinio kraštų.
    Kai nustos žodžių pūgos transliuot išprotėjusių valsą
    Ir tarp šokančių dviese nebus palaimingų akių –
    Aš tą sniegą eilių nuo krūtinės bemiegės nubersiu,
    Kad  iš naujo ieškočiau baltoj panoramoj prasmių.