Rytas

4.

Uždanga
nukris
ir moterys
išlauš, išvers -
neesamų teatrų duris,
o naktis
lyg nuotaka
po žvaigždžių puokštėm -
leidžiasi į puotą.

Iš po debesų
lyg motina
išyra - migla
ir ima baltom
sukniom puoštis.

O diena
išmokus
savo rolę
įeis, įsiverš
į visus teatrus
ir jai, lediniai rūbai
bus reikalingi -
kada ją neša
vėjų sparnai galingi.

Susižvalgom
ir uždainuojam
kaip medžiai
ir galim pasenti
ir vandenį semti
ir užmigt galim,
be tų šviesulių.

Per naktį -
išseko upokšniai.
Lempos gaubtas
lyg karsto antvožas -
šeštadienio vakarą.

- Mūsų meilė
prasidėjo vėlai
ir pasibaigė anksti,
vos dienai praaušus,
prasidėjo nekaltai,
o kas gavosi
matai.

Nukris uždanga
ir moteris išlauš
visų teatrų duris,
o po to, sunkaus meno -
keli saulės spinduliai
ištirpę ryto žalumoj -
nušvies sceną.

Ventiliatoriai ūžia
ir tas, pasiutęs, padūkęs
režisierius - rytas
visoms, apsuka galvas
ir niekas nežino,
ką tas paukštis -
dar padarys.
Leidžiasi uždanga
leidžiasi sunkūs šešėliai
ir sunku užmigti
vienišai lėlei.