Mama, kodėl?

Balta ląstelė, vinguriuodama uodega, artėjo prie didelės, storos ir nejudrios raudonos ląstelės. Priartėjusi ilgai negalvojo - visa jėga trenkėsi į jos paviršių, ir tą pačią akimirką įvyko tai, kas vyksta gamtoje milijonus metų nuo pat pasaulio pradžios, visą laiką vienodai, bet tuo pačiu, kas kartą vis kitaip. Susiliejo dviejų ląstelių nešama  tūkstančių kartų sukaupta informacija, ir per sekundės dalį susikūrė kai kas visiškai naujo. Naujas žmogiškos rūšies individas, kokio niekada pasaulyje nebuvo ir kokio antrą kartą nebus. Lytis, ūgis, sudėjimas, plaukų, akių spalva, charakteris, gabumai, pomėgiai - visa tai buvo nulemta tą pačią akimirką. Niekada daugiau negali būti antro tokio paties žmogaus, kaip šis, kuris užsimezgė tuo momentu. Net jeigu tų pačių dviejų žmonių dvi ląstelės vėl susitiktų, jos niekada nesukurs antro tokio paties žmogaus, kaip jis, niekada dviejų ląstelių nešama tūkstančių šios protingiausios rūšies kartų informacija nesuformuos antros tokios pačios kombinacijos. Kitas šių dviejų žmonių palikuonis gali būti tik panašus, bet niekada nebus toks pats.

Šis naujas unikalus, nepakartojamas gamtos kūrinys pradėjo po truputį augti. Iš pradžių tai buvo ląstelių sankaupa be aiškios formos, vėliau pradėjo ryškėti didelė galva ir uodega su žuvies žiaunomis šonuose, panaši į buožgalvį. Iš uodegos pradėjo lįsti rankos ir kojos, dingo žiaunos, galvoje atsirado akys, burna, ausys. Po truputį šis padarėlis įgavo žmogiškas formas. Vėliau pradėjo aiškiai matytis, kad tai berniukas. Jis pradėjo vartytis, judėti, krutinti rankas ir kojas, užmerkdavo ir atmerkdavo akis. Jam buvo šilta ir malonu toje skysčio pilnoje terpėje, virkštele kaip agurkui prisitvirtinusiam prie didelės raudonos ir minkštos sienos. Jis girdėjo ir savo motinos, ir kitų žmonių balsus, nors ir nesuprato jų prasmės, bet pagal intonaciją jautė, kada tie žmonės malonūs, kada pikti, kada jiems linksma.

Vieną dieną jis aiškiai pajuto, kad su mama kažkas negerai - ji pikta, jos balsas agresyvus, ji garsiai šaukia. vaikas nesuprato, ką reiškia tie pikti žodžiai, ką šaukia tas žymiai storesnis balsas šalia (jo tėvo). Jis sunerimo ir pradėjo blaškytis.

Jeigu jis būtų supratęs, tai būtų blaškęsis dar labiau. Nes deja, tie žodžiai jam nieko gero nežadėjo.

- Na nereikia man to vaiko! - rėkė mergina, - Nereikia!!! Man karjera, kontraktas, atrodo viskas taip gerai sekėsi, ir kaip tik dabar... Kai atsirado galimybė uždirbti daugiau, nei seniau!
- Tu palauk, nesikarščiuok, - ramino ją vaikinas, - juk ne vargšai esame. Viskas pas mus yra, išauginsime juk be problemų vaiką, ir ne vieną. Aš tikrai noriu vaikų. Juk jau keli metai esame kartu.
- Pats ir gimdyk, jeigu tau reikia!!! Užlipo, padarė kaip kuilys, o man paskui - gimdyk! Savo karjeros aš neaukosiu - kaip sau nori!
- Bet juk tu ir dabar gerai uždirbi. Neuždirbsi juk visų pinigų!
- Patylėtum tu geriau, sėdi ant savo pusantros štukos ir dar man kažką drįsti loti, kaip šuva! Aš ne tokia kaip tu!!! Aš ambicinga! ir aš pasiimsiu iš gyvenimo viską, ką noriu!
- Baik karščiuotis, tuo labiau kad ir gydytojai tau aiškiai pasakė, kad jau vėlu. Didelis gi jau, matosi. Iš tikrųjų ir gerai, kad vėlu, aš tik džiaugiuosi. Laikas mums jau turėti vaikų, jie mums tikrai netrukdys gyventi dėl savęs.
- Užčiaupk savo chlebariezką, negaliu klausytis tavo kliedesių! O kad vėlu - ne problema. Pinigų turiu, pažįstamų irgi turiu. Sutvarkys šitą bėdą. Kai pinigų yra - ne problema.
- Aha, tai šitam tu pinigų, pasirodo, turi? Na tu ir... (nuskambėjo keli necenzūriniai žodžiai).

Po šito mergina apskritai puolė į isteriją, O vaikas, nujausdamas kažką negera, jausdamas piktus, neharmoningus motinos kūno virpesius, ėmė blaškytis dar labiau...

Po kelių dienų vaikas pajuto, kad kažkas braunasi į vidų. Buvo girdėti kažkokie bjaurūs garsai, garsios kalbos, atgrasus nepažįstamos senės balsas. Į jo šiltą, malonią aplinką prasiskverbė kažkoks kietas metalinis daiktas ir... Puolė jį draskyti.

Vaikas negalėjo net rėkti, jam tik beprotiškai skaudėjo. Jis nesuprato kas vyksta, dar nesugebėjo sąmoningai mastyti, bet skausmas buvo tikras ir siaubingas. Tai truko neilgai, ir greitai jo gyvenimas, dar nespėjęs net prasidėti, buvo priverstas pasibaigti...

Praėjo keli metai. Mergina išsiskyrė su pirmuoju vyru, nes nesutapo jų požiūriai į gyvenimą, charakteriai, finansinė padėtis ir visa kita. Susirado kitą. Tas irgi norėjo vaikų. Metė - kam jai tokio reikia, jai reikia tokio, kad važinėtų po užsienius su ja ir džiaugtųsi visokiais pinigų teikiamais malonumais. Padarė puikią karjerą, keliavo po užsienius, turėjo namą priemiestyje, važinėjo brangiu automobiliu, lankydavosi elitiniuose vakarėliuose. Bet toks gyvenimas jai pradėjo atsibosti. Vis labiau ji ėmė pavydėti draugėms, kurios gyveno gal ne taip turtingai kaip ji, bet turėjo šeimas, mylimus ir mylinčius vaikus. Gal ir jai jau reikėtų? Tuo labiau, kad ir šeima vis labiau įkalbinėja.

Susirado dar vieną vyrą. Ištekėjo. Ėjo metai iš metų, bet vaikų vis nebuvo. Ji negalėjo jų daugiau turėti. Ta žinia jai buvo siaubinga, ji verkė, blaškėsi, mokėjo didelius pinigus, ėjo pas geriausius specialistus, bet nieko negalėjo padaryti. Vyras ją paliko. Viena ir niekam nereikalinga ji verkdavo naktimis, draskė pagalvę nagais, bet niekas jos negirdėjo.

Ir vieną naktį, išgėrusi vaistų nuo senai ją kankinančios nemigos ir užmigusi, ji susapnavo keistą sapną...

Ji ėjo akmenuotu kalnų keliu, kuris buvo nelygus, vingiuotas, eiti buvo labai sunku. Netrukus ji priėjo prarają. Kelias baigėsi. O priešais ją, tiesiai virš prarajos, tarsi ant oro, stovėjo vaikas. berniukas, nedidelis, kokių šešių - septynių metų. Jo bruožai jai pasirodė matyti, ir ji negalėjo suprasti, kur juos matė. Paskui suprato - tuos pačius bruožus ji matydavo kas dieną veidrodyje. Vaikas buvo labai panašus į ją. Tik nosis tiesi, kaip jos ex, ir akys ne mėlynos kaip jos, o rudos, kaip to pirmojo vyro. Tai buvo jos vaikas.

- Mama, na ir kodėl? - jis paklausė jos. Mergina pajuto šiurpią baimę. Vaikas kalbėjo toliau:

- Mama, negi tu nežinai, kad man visai nereikėjo tavo pinigų, karjeros, man visai nerūpėjo į kokias užsienio šalis vešiesi mane atostogauti, ar į kaimą - man tai buvo visai vienodai. Ir kokiu automobiliu mane vežiosi - ar prabangiu BMW, ar apskritai troleibusu. Ir kur gyvensime - ar prabangiame name, ar chruščiovkėje. Man visai nerūpėjo. Aš tik norėjau gyventi. Matyti kaip kyla ir leidžiasi saulė, jausti kaip lietus lyja ant manęs, kaip žaliuoja žolė. Norėjau eiti į mokyklą, žaisti su vaikais, draugauti, pyktis, norėjau ir tave apkabinti... Deja, negaliu...

Mergina pašiurpusi klausėsi jo.

- Negaliu dėl to, kad man tada rankas nurovė. Mane gi ta senė ištraukė gabalais, aš jau buvau nemažas. Iš pradžių rankas nurovė, po to vieną koją, o galiausiai nuplėšė kūną, o galvą iškrapštė atskirai, nes galvą sunkiausia ištraukti, ji plačiausia vaiko dalis. Va, pažiūrėk, kaip tai atrodė...

Vaikas staiga dešine ranka griebė sau už kairės rankos ir nuplėšė ją nuo pat peties. Mergina iš baimės ėmė klykti, ir... Pabudo.

Pabudusi ji ilgai jautė, kaip daužosi širdis krūtinėje, žiūrėjo į tamsą ir sunkiai kvėpavo. Po to atsistojo, išėjo į prabangaus dviejų aukštų kotedžo balkoną ir ilgai žiūrėjo į tolį. Ašaros tekėjo jos veidu, vėjas kedeno jos plaukus, brangi plona cigaretė smilko tarp pirštų, bet ji net neužsitraukė. Prieš save matė tik tą vaiką iš sapno, jos vaiką, tokį panašų į ją...