Aš niekada neleisiu Tau išeiti, nes ko verta vienatvė be Tavęs?
Aš niekada neleisiu užsimerkti, kad liktų mano atvaizdas Tavo akyse. Įrėminta per amžius ten šypsosiuos - saugesnės vietos juk pasaulyje nėra.
Aš niekada neleisiu Tau liūdėti, kad mėgaučiaus Tavųjų lūpų šiluma.
Aš niekada nebūsiu savanaudė-atleisiu Tau nebūtas ir būtas klaidas. O vakarais prieš Tau už miegant skaičiuosiu vėl kartu praleistas sekundes.
Aš lietui lyjant būsiu Tavo skėtis. Atėjus žiemai-vasaros kaitra. Neleisiu Tau ilgai ilsėtis - pavargęs rasi kelią tiktai pas mane.
Bučiuosiu Tavo veidą per atstumą, nesidalinsiu savo šiluma. Nors Tu sakai, kad taip nebūna-kasdien aš jausiuos Tau vėl artima.
Rytais darysiu baltą kavą-neužmiršau, kad Tau patinka tik juoda... tiesiog gyvenime taip būna-jausmus juk nugali tik rutina. Galėsim per naktis kalbėtis, man nepatinka Tavo žodžiuose tyla.
Tau matant niekada neverksiu, nes kas gi saugos Tavo miegą, jei aš staiga patapsiu per silpna?
Aš per ilgai norėjau tapti Tavo saule, kad Tu pamirštumei mane sapne.
Lengvai,
argi kūriniuose turi būti viskas taip kaip gyvenime-sviestas sviestuotas, kelias asfaltuotas? Ar žinote, kas yra metaforos ir visos kitos meninės raiškos priemonės? Norite kažko paprastesnio, siūlyčiau paskaityti laikraštį.;)
Prozos čia nėra. Kai kur nesuprata, ką autorė nori pasakyti, pavyzdžui: Bučiuosiu Tavo veidą per atstumą, nesidalinsiu savo šiluma. Nesidalinsit šimuma su kuo? Lyriniu objektu? Kodėl? Juk jo veidą bučiuosit...
Rytais darysiu baltą kavą-neužmiršau, kad Tau patinka tik juoda... tiesiog gyvenime taip būna-jausmus juk nugali tik rutina. Galėsim per naktis kalbėtis, man nepatinka Tavo žodžiuose tyla. - ar tikrai tik rutina? Ir kuo susiję žodžiai su kava?
Tau matant niekada neverksiu, nes kas gi saugos Tavo miegą, jei aš staiga patapsiu per silpna? - jeigu jis miega, taikaži, ar mato?
Ir taip toliau ir panašiai. Iš tiesų, tokius darbelius geriau nusisųsti adresatui, o čia mes mėgstam istorijas ir gražią raišką.
visai mielas kūrinys.
Kartais be reikalo tapatinam kūrinio žmogų su autoriumi. Kūrėjas - kaip jūros bangos, gali išmesti ir ne paties ssudaužytų pilių gintarą. Kūrėjo akimis galima pamatyti kitų pasaulius...
Labai jau miela toji Jūsų egoistė :)