-

Ilgai nenoriu jo paleist, dabar žiūriu pati. Matyt tai jau tapo natūralu.. Jaudintis dėl jo, laukti jo, verkti, nemiegoti naktimis. Turbūt prisirišimas. Bet ne prie jo. Prie to, ką įsivaizdavau esant jį. Kai pradėjau jį sapnuoti.. Bijojau užmigti. Vėliau - pabusti. Gal tiesiog patiko turėti kažką gražaus šalia, kam galėčiau sakyti „myliu tave. „
Bet dabar.. Eh, na ką aš. Dabarties nėra.