Miestas kaip eilinė kekšė vėl keičia savo veidą. Pudruojasi nosį, pasitaiso biustą ir išsitiesia gašlia poza. Girliandos, blizgučiai... „Pirkite. Nuolaidos. Tik ši sezoną... “ Einu, einu... Šviesos. Vitrinos. Mano Dievas verkia. Ašaros nuteka šlapimu dvokiančių laiptinių plyšiais ir sulaša knarkiančiam girtuokliui į gerklę. Jis paspringsta ir uždūsta.
Mano Kristus neverkia. Kristus gipsinis, grubiai išlietas. O kam vargintis? Nebėra istorijos. Nebėra erškėčių vainiko. Mano išganytojau! Tu, kurs gyveni vitrinose tarp Kalėdų senelių, kavos aparatų ir šampūnų, atleisk man mano nuodėmes...
Einu, einu... Prievartauju miestą kaip stoties prostitutę... Nuoga. Bet visiems nusispjaut. Jie- minia. Jie nežiūri. Ir negalvoja. Kokio velnio galvoti, jei jau sugalvota? ‚Aukščiausio lygio paslaugos. Aprengiam. Nurengiam. Konsultuojam. “
Mano nuodėme, apšviesta muilo reklamų, gyvenk manyje. Mano mirtie, atgailauk už mane.
Kaip pageidaujate? Su padažu? Be garnyro? Atnešti peleninę? Ačiū, nerūkau. Dėkui, su majonezu. Ir su trupučiu žmoniškumo. Atleiskite, baigėsi. Atneša peleninę. Paslaugiai. Ir sąskaitą. Net nereikėjo prašyti.
Dar negimę kūdikiai, gerkite motinų syvus! Badaujantys Zairo vaikai, mokykitės būti civilizuoti! Seniai luošiai, šypsokitės bedantėmis burnomis! Juk mieste šventė! Girliandos. Varpeliai. Nuolaidos. Girliandoms. Valkataujantys vaikai puošiasi naujom mėlynėm ir gražiau sudėlioja pirštus ištiestuose delnuose.
Einu, einu... Sustoju. Nuoga. Drebu. Krentu ant grindinio. Mano Kristus dvokia seilėm ir kačių išmatom. Mano sąmone, nepalik manęs. Skaistybe mano, atleisk tam, kuris šiąnakt tave nužudys. Aplinkui būriuojasi. Kniaukia. Tiesiai į ausį. Juodos katės. Baltos katės. Katės, dryžuotos kaip Kalėdų kojinės. Lipa ir nagais drasko nuogą. Keliuosi, pasiremiu, tiesiuosi, išrankioju jų nagus iš odos. Einu.
„Šventes švęsk“, pasakyta. Reikia daryti, kaip liepta. Metų metais. „Specialūs pasiūlymai. Tik Jums asmeniškai“. Higieniniai paketai už pusę kainos. Perkate gipsinį Kristų, gaunate du Karalius dovanų. Du peiliai už vieno kainą. Koks skirtumas. Kad pasiektų širdį, užtenka vieno.
Miesto tvaike išrašyta: privatumo išpardavimas! Ypatinga žmogiškumo siunta! Kiekis ribotas! Ypač mažos palūkanos paskoloms nuodėmių išpirkimui! Kačių nagais ant asfalto išraižyta.
Mano skausme, liepiu tau budėti! Angele atlaužtais sparnais, pakartas tarp dešrų ir makaronų, liepiu tau skristi. Skristi, skristi...
Einu. Pirmyn. Artyn. Žemyn. Nuoga. Per išniekintą miestą, apšviestą įvairiaspalvių chirurginių lempų.
Tikėjime mano, leisk man išgirsti... save.