Rašyk
Eilės (73348)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Džekas, kaip ir įprastą darbingą rytą, pasipustė savus šiek tiek nudrengtus mokasinus ir paliko saugiuosius namus. Mokasinai jau kuris laikas kaip netinkamai prižiūrimi. Niekas jų nenušveičia ir nepastato garbingoje buto vietoje kaip būdavo seniau. Džeko žmona Poli, būdama gyva kiekvieną rytą nupoliruodavo vyrui batus taip, kad jų galiukai spindėdavo tarsi ryškioji Sirijaus žvaigždė nakties danguje. Tą padariusi ji nunešdavo apavą prie pat durų, kurias moteris laikė šventa namų vieta. Tokį įdomų savo įsitikinimą ji argumentuodavo tuo, jog durys skirtingai nuo kitų negyvojo pasaulio daiktų, išleisdavo Džeką į jo rytmetinius žygius. Be to, durys saugodavo namus nuo nepažįstamųjų ir nuo visų įsibrovėlių, kurie kėsindavosi į svetimą turtą. Pavyzdžiui, kartą yra buvęs toks atsitikimas, kai Poli, likusi viena namie kepė obuolių pyragą ir išgirdo kažką tyliai krebždant prie spynos. Pažvelgusi pro mažą, stiklinę akutę ji pamatė kostiumuotą žmogų. Keista, kostiumu apsirėdęs žmogus bando įsilaužti į vidų. Jis atrodė tarsi nevykęs verslininkas bandantis nugvelbti sėkmės paslaptį iš konkurentų. Jeigu būtų gyva, moteris tą įvykį atmintų tarsi vakar įvykusį. Tada ji baisiausiai išsigando, drebėjo lyg mažas epušės lapelis. Iš tos baimės Poli tiesiog sustingo vietoje, sustabarėjo it sustandinta Džeko darbinių marškinių apykaklė. Iš teisybės, moteris, džinsinių kelnių kišenėje, turėjo mobilųjį telefoną ir puikiausiai galėjo paskambinti policijai, tačiau ir toliau nejudėjo lyg šalta ledkalnio viršūnė. Jeigu kostiumuotasis, savo mikliais tarsi kišenvagio pirštais ir plonyte viela būtų sudorojęs patvarią spyną, atidaręs duris bei prieš akis išvydęs šeimininkę, ko gero nesivargintų galynėtis su ja, o tiesiog kirstų kirviu it ledkalnį. Ko gero tai būtų kažkas panašaus į „Titaniko“ smaigalio įsirėžimą. Tik vietoje masyvaus laivo galiuko būtų aštrūs kirvio ašmenys, nors ir mažesni už priešingą laivagalį, tačiau neabejotinai sukeliantys daugiau žalos. Bent jau Poli taip manė. Dideliam jos nusiraminimui nepažįstamasis asmuo turbūt supratęs, kad sugaiš daug laiko, ištraukė lanksčiąją vielą iš raktams skirtos angos nelyginant plūdę iš žuvimi negausaus ežero ir nukulniavo daugiabučio laiptais žemyn. Kostiumuotas, bet net liftu nepasinaudojo. Taip, jis tikrai lyg koks nevykęs verslininkas, turbūt nesugebantis verslo pasaulyje įžvelgti akivaizdžių dalykų, esančių prieš pat nosį, kaip kad nepastebėjo lifto.

Moteris pagaliau atlėgo. Apie nuotykį nebuvo pranešta policijai, taip pat, kaip ir vyrui. Šią istoriją Poli nusinešė į kapus. Veikiausiai po tos dienos buto durys ir įgavo savo šventą įvaizdį. Nors net ir anksčiau Džekas vakarais užklupdavo žmoną pakštelint šarvuotųjų durų plieninę rankeną tarsi ji būtų mažas kūdikėlis reikalaujantis motinos dėmesio arba stangrios krūtinės ir visa savo menka esybe trokštantis pasimaitinti motinišku pienu. Moteris labai norėjo vaikelio, tačiau šis noras, kaip ir įvykis su kostiumuotuoju, nukeliavo su ja į sandarų karstą, kur lavono jau niekada nebešildys saulės spinduliai, nebeglostys malonus vėjas. Kūdikėlio gimimas niekada neįvyko ne tik todėl, kad vyras buvo kategoriškai prieš, mat šis sakydavo, kad jokiu būdu nenori matyti namuose mažo pienburnio, tačiau ir dėl pačios Poli nežinomybės. Kokiu nors mistiniu būdu ji gal ir būtų galėjusi įkalbinti savo vyrą, tačiau to niekuomet nebandė, nes baiminosi, kad vaikeliui išvydus dienos šviesą, šalia bus ji, niekam tikusi motina. Ji krimtosi, kad nesugebėtų pakeisti mažajai gyvybei vystyklų ar nuraminti mažylį jam pravirkus. Bene labiausiai sielojosi dėl vaikelio maitinimo. Suvokė, kad reikės žindyti jį savo krūtine, tačiau neįsivaizdavo, kaip tiksliai viskas turėtų vykti. Kartais ji sapnuodavo, kaip supdavo rankose kelių mėnesių berniuką ir kaip staiga šis įsisiurbdavo jai į krūtinę ir ilgai, ilgai mažomis lyg pliušinio meškiuko lūpytėmis čiulpdavo pieną. Pasibaigus pienukui nekaltas berniukas tapdavo tikrų tikriausiu kraugeriu žvėriu ir švelnią burnytę atplėšdavo tik tada, kai išsunkdavo paskutinį mamos kraujo lašelį. Tokie košmarai dažniausiai baigdavosi moteriai visiškai išsunktai ir leisgyvei, tarsi išspaustam perpjautam apelsinui netekus visų savo sulčių, gulint ant žemės. Mielasis sūnelis stovėdavo šalia ir putniais pirštukais nusišluostęs krauju ištepliotą burnytę, šypsodavosi. Netrukus pradėdavo ploti purpuru padengtais, miniatiūriniais delniukais ir tyliai niūniuoti mėgstamiausią motinos dainą – Džordžo Vinfredo „ Kai aš tave mylėjau“ .

Pamatęs Poli be jokios priežasties bučiuojant akivaizdžiai matomą šaltą durų plieną, Džekas pasakydavo:
-Čia ne kūdikis mieloji... – Geriau ateik į lovą, nes man reikia tavo bučinių, man reikia tavo papų!
Tada prasidėdavo karštas seksas, po kurio Poli visad nurydavo kontracepcinę piliulę, užsigerdama stikline šalto vandens. Iš teisybės, Džekas nuo neatmenamų laikų buvo nepataisomas storžievis, be to niekada nevengdavo vulgarių žodžių ar frazių. Aplinkiniai dėl to negalėjo pakęsti paštininko. Kaimynas Maikas išvis nesikalbėjo su Džeku nuo tada, kai šis pamatė naująjį vyro automobilį – Porche 911. Tada buvo kaitri vasaros diena, saulė kepino kiekvieną atvirą lauko kampelį. Žolė atrodė sudžiūvusi it džiovinti mėtų lapeliai kaupiami žiemai. Džekas nežmoniškai norėjo parūkyti, bet namie buvo per daug tvanku, be to Poli nemėgo cigarečių dūmų smarvės, todėl išvarė vyrą rūkyti prie laukinių durų. Pusnuogis paštininkas nutipeno iki tos vietos ir saulei kaitinant odą, užsidegė cigaretę. Negana to, kad lauke ir taip nebuvo kuo kvėpuoti, vyras nė kiek nepadėjo savo plaučiams, tik dar labiau juos kankino. Vos neišmetė cigaretės iš grubių pirštų, kai pamatė visiškai naują, juodą ir blizgančią it sacharinu dvelkiančią biurokrato šypsenėlę, Porche. Iš automobilio iškilmingai išlipo kaimynas Maikas ir uždaręs dailias dureles, pagyrūniškai šyptelėjo Džekui. Tada pergalingai privertė automobilį paklusti – įjungė signalizacijos apsaugą, kuri aktyvavosi Porche atsikosėjant tris kartus. Dar nespėjus priartėti prie paštininko, šis sušuko:
-Kieno pinigus šį kartą pavogei mažas šunsnuki tu?!
Maikas už tokius žodžius norėjo vožti, tačiau inteligentiškai nereaguodamas tik įėjo į daugiabutį.

Visgi nepaisant savo netramdomų ir laukinių it padykusios benamės katės žodžių, Džekas sugebėdavo lovoje suteikti didelį malonumą savo žmonai. Tais vėlyvais vakarais, kai Džekas aptikdavo savo moterį su durų rankena ir vulgariai liepdavo jai kaip mat eiti lovon, ji eidavo, nes nenorėdavo, kad vyras ir vėl pradėtų kalbėti apie vienas problemas, kurias anot jo kelia maži pienburniai. Kartais jis taip darydavo, kai matydavo begalinį liūdesį žmonos akyse. Bet Džekas puikiai suteikdavo orgazmą, todėl moteris dėl sekso nesigailėdavo. O kalbos, jos buvo nepateisinamos. Jomis siekdavo nuslopinti jos norą praplėsti šeimos ratą dar viena gyvybe. Poli nekęsdavo kvailų vyro argumentų, kaip antai: „ tie maži vaikiūkščiai tik gadina viską, be to jie nuolatos verkia ir verkia“ . Kartais nelaiminga namų šeimininkė susimąstydavo ko negali pakęsti labiau – ar tokių jo nesąmoningų ir niekuo nepagrįstų šnekų ar tiesiog paties Džeko. Moteris tolydžio jausdavo įkalinantį, gniuždantį pojūtį. Ji tai vadino uždaro rato jausmu. Jis pasireiškė sudėtinga moteriška logika apipintu vaikelio noru/nenoru ir baime dėl jo, taip pat ir Džeko panieka mažiesiems. Uždaras ratas buvo nutrauktas pačios moters vieną lietingą ir vienišą, atšiaurų rudens vakarą. Paštininku dirbantis vyras buvo pas gerą savo draugą Letfildą. Žinoma jie gėrė. Gėrė ir linksminosi striptizo klube. Poli, kaip ir Letfildo žmona, tą žinojo, nes abi kartą buvo pasekusios savo sutuoktinius. Vyrai nuo to karto pakeitė taktiką. Anksčiau sakydavo moterims, kad eina žaisti boulingo, tačiau nuo tada pradėjo pūsti miglą, kad neva reikia išskubėti taisyti mašinos į servisą. Kurioje vietoje tas servisas, taip ir likdavo paslaptyje. Neapsikentusi žmonelė išsitraukė keistą vaistų buteliuką iš drabužių spintos slaptosios lentynėlės. Vyrelis apie tą lentynėlę nieko nežinojo, nes galvodamas, kad visa spinta yra apkrauta moteriškais drabužiais, jis nekišo ten nosies. O ta lentynėlė Poli reiškė daug. Ji buvo tarsi šarvuotas, kelių užraktų seifas, kuriame slepiamas mažo kalibro ginklas, skirtas nutraukti savo egzistavimą. Paskutinį kartą panardino savo žvilgsnį į juodą lentynėlės tamsą, spintos neužvėrė. Lyg laukė, kad tamsoje sužibėtų kieno nors akys, kad ir plėšraus vilko, jau nebesvarbu ir pasakytų arba bent jau bandytų sukaukti: „ Poli, nereikia... “ . Tačiau nieko panašaus nesulaukusi uždarė spintą, paslaptingąjį buteliuką nusinešdama su savimi į vonią. Ant buteliuko puikavosi balta etiketė, tačiau ji buvo tuščia, tarsi pats savininkas galėtų įrašyti bet kokį žodį. Įrašius „ Cukrus“, galbūt bevardės tabletės taptų saldžios it cukrinė vata. Įrašius „ Mėta“, gal baltosios kaip mat pavirstų į mėtinių ledinukų skonio saldainiukus. Poli etiketę pažymėtų kur kas drastiškesniu žodžiu – „ Mirtis“ . Nusimetusi visus savo drabužius ant plytelėmis tiestų vonios grindų, ji įlipo į vonią nepaleisdama mirties tablečių buteliuko iš stipriai jį sugniaužusio delno. Atsuko kraną visu pajėgumu parinkdama pačią šalčiausią tėkmės srovę. Nieko nelaukdama atidarė mirtį slepiantį buteliuką, prisibėrė pilną delną tablečių ir pasistengė visas nuryti. Voras tarsi pakirstas insekticidų skubiai tiesė sau voratinklinį kelią nuo lubų iki plytelių. Moteris vonioje atsilošė, atrodo jai prasidėjo konvulsijos, nes kratėsi nelyginant psichikos ligonis visomis išgalėmis stengdamasis išsivaduoti iš tramdomųjų marškinių. Iš burnos pradėjo tekėti tankios, baltos putos signalizuojančios apie galą. Voras pasiekęs plyteles, mažomis, bet laibomis savo kojelėmis paspruko iš netrukus būsiančio užlieto vonios kambario. Tik vienas Dievas žino, kaip ilgai dar ruseno moters gyvybė, nes dabar vonioje staigiai pasklido dvokus kvapas, labai panašus į laidotuvėse tvoskiantį aromatą.

Paštininkas nepamiršo ir brezentinio krepšio. Direkcija buvo nurodžiusi nešioti būtent tokį, nes jis labai fundamentalus, be to puikiai apsaugo laiškus nuo lietaus. Šį rytą nelyja, tačiau tai darbininkui visai nė motais. Pažiūrėjus į dangų, rytuose matyti dunksantys taikūs debesys. Vakaruose lyg debesų atraižos, už kurių regimi ir pirmieji, persikų spalvos saulės spinduliai. Rudenį Džekui visai patikdavo nešioti laiškus, tačiau jis negalėtų pasakyti kodėl. Taip tiesiog buvo. Gražiausių paletės spalvų lapai dabar šiugžda jam po kojomis, o štai ir lietaus lašeliai pradėjo plekšėti į kelią, jis pasidarė glebus. Lietus sustiprėjo ir atrodė pils be jokios atvangos. Vyras užsimaukšlino gobtuvą, vos vos dengiantį visą jo galvą. Su šiuo gobtuvu Džekas atrodė tikrai juokingai. Lyg kvailo animacinio filmuko juokingiausias personažas. Vėjo šuorai nedavė ramybės klostydami ploną, mėlynos medžiagos švarką ir juodas plačias kelnes. Jeigu dabar jis nusiimtų gobtuvą, veikiausiai atrodytų kaip klounas, neperėjęs atrankos į juokdarių meno studijas, nes jo reti rudi plaukai dabar sugulę nelyginant kareiviai bunkeryje. Trūktų tik raudonos lyg mažas pomidoriukas nosies. Tokiam Džekui nereikėtų atlikinėti jokių triukų ar kitokių gudrybių, kad žiūrovai pradėtų kvatotis. Jam užtektų tik atsistoti prieš publiką visu gražumu. Laukdamas kol siuntinio gavėjas atidarys duris, jis visaip vartė siuntinio voką, bandė atspėti kas viduje. Toks jausmas, kad knyga, tačiau jos aptaisas ko gero bus nuplyšęs, nes kitokiu atveju neturėtų taip sunkiai judėti voke ir braižyti popieriaus. Duris pravėrė ponas, kurio akiniai kaip mat krito į akis. Mat šie buvo be apsodų. Vyriškis mandagiai padėkojo paštininkui Džekui ir pasakė pokštą. Pastarasis nesijuokė net iš mandagumo, tiktai kažką sumurmėjo sau panosėje ir toliau tęsė darbą. Jis jautėsi, kaip visą parą dirbančios parduotuvės kasininkas, su kuriuo bando flirtuoti senos, frigidiškos bobos. Laiškus ir siuntinius vyrukas stengėsi pristatyti kaip galima greičiau. Nebuvo taip, kad nemėgtų savo darbo, tačiau ir simpatijos nejautė, todėl jo tempas buvo greitas, nerioglino ar nekiūtino tarsi koks latras. Pavyzdžiui, kolega Sanleris labai mylėjo paštininko profesiją, jam ji atrodė pati romantiškiausia visoje Žemėje. Kiekvieną kartą įmesdamas laišką į pašto dėžutę keistuolis pajusdavo euforiją lyg būtų atvedęs savo komandą į pasaulio futbolo čempionato finalą. Ką jau kalbėti apie siuntinius, ypač stambius. Juos įteikdamas gavėjams, vyrukas įsivaizduodavo esąs tikrų tikriausias Kalėdų senelis. Kartą jis pasakojo apie savo pojūčius Džekui. Tą vienintelį kartą buvo išjuoktas ir daugiau su kolega nebendrauja atviromis temomis.

Per balas kulniuodamas iki dar vieno daugiabučio, storžievis praėjo pro jauną šeimynėlę – mamytę, tėvuką ir apytikriai trejų metukų berniuką. „ Tai pienburnis“ – pagalvojo Džekas. Atlikęs kelis žingsnius už nugaros išgirdo moterišką balsą:
-Paklausk jo, jis paštininkas!, - šūktelėjo moteris.
Našlys prilėtino tempą.
-Eik velniop! Tikrai neklausiu kažkokio paštininko, - nusijuokė vyras. – Man sakė bus laiku, reiškia bus laiku, - atkirto.
Moteris pribėgo prie vyro su brezentiniu krepšiu ir paklausė:
-Atsiprašau, jūs paštininkas, taip?
- Taip.
- Mes laukiame labai svarbaus siuntinio, vyras asmeniškai skambino į pašto skyrių, jam sakė, kad bus atsiųstas žmogus.
- Nieko nežinau, - gaižiai atsakė.
- Ar tikrai? Sakė šioje vietoje laukti, o jau daugiau kaip dvidešimt minučių niekas nepasirodo.
- Tikrai. Galiu eiti?
- Eikite, - nuliūdo jaunoji mama.
- Palauk!, - tūžmingai nusiteikęs buvo tėvas. – Niekur neisi kol nepaaiškinsi kas čia vyksta!
- Nieko apie tai nežinau, - pakartojo.
- Tai paskambink savo viršininkui ir tučtuojau sužinok! Mes negalim išvažiuoti be siuntinio!
- Skambinkit į paštą. Aš čia niekuo dėtas.
Tada prasidėjo tėvo tirada:
-Tu niekam tikęs! Tuoj aš kai paskambinsiu, lėksi iš darbo tu paštininkėli! Ar bent žinai su kuo kalbi?! Prašyk geriau, kad nepaskųsčiau tavęs, vietoj to, kad čia man smegenis muilintum!

Cinizmui ribų nebuvo, atrodė jis galėtų parašyti plačios apimties paskvilį apie Džeko darbą. Moteris atidžiai stebėjo ginčą ramindama vyrą, ji akimirkai pamiršo sūnelį. Tuo metu Džekui atrodė, kad mamytė gyvena prastą lytinį gyvenimą. Keista, bet kažkodėl jam taip atrodė. Jis norėjo pasakyti nirtulingajam, kad nėra niekam tikęs, nes sugebėtų patenkinti jo žmonelę, tačiau susilaikė nepasakęs. Paštininkas stengėsi išbūti ramus, nusiėmė gobtuvą, nes jau nelijo ir toliau nuolaidžiu tonu dėstė, kad niekas jam nieko nesakė. Tuo metu, kai vyko kvailas ir beprasmis ginčas, mažylis berniukas pakėlęs galvą, pamatė ryškiai žalios lyg pavasarį atbundančios žolės spalvos, plastikinį maišelį nešamą vėjo. Vaikas animaciniame filmuke buvo matęs, kaip jo dievinamas tokių pat metų personažas vardu Bilis, vijosi plastikinį maišelį keliaujantį oru, tik anas buvo kitokios spalvos. Lyg ir tamsiai mėlynas su užrašu „ Džiaugsmas“ . Bilis bėgo paskui  maišelį iki pat jo nusileidimo vietos, o ten sutiko draugiškai nusiteikusį žalią dinozaurą, kuris pavaišino berniuką saldainiais. Tikrasis, ne animacinis berniukas vardu Bilis, dabar nutarė patikrinti ar ir jam gali taip pasisekti. Pasileido tekinas paskui žaliąjį plastikinį skrajūną ir nė nematė, kaip savo mažomis ir greitomis it pelytės kojelėmis bėgo tiesiai į gatvę, pilną dūzgiančių automobilių.
-Jūsų vaikas! Jūsų vaikas!, - rėkė pastebėjęs pavojų Džekas, bet jau buvo per vėlu...
Šiurkštus ilgą ruožą besitęsiantis stabdžių kauksmas ir jo gale duslus trenksmas. Raudonis nudažė gatvę, mažas vaikiškas kūnelis suniokotas. Vairuotojas nuvažiavo tolyn. Atrodo dar blykstelėjo vilties spindulėlis, nes vaikelis pradėjo vaitoti, tačiau tai jis ko gero darė jau pasitelkdamas paskutiniuosius savo gyvybės syvus. Motinai tarsi širdį dilgterėjo, nes pridėdama ranką prie krūtinės ji skaudžiai tiesiais keliais suklupo ant žemės. Tėvas atrodė negalėjo suvokti, kas atsitiko, jo galvoje ko gero dar sukosi ginčo niuansai. Ir tik Džekas, vienintelis suskubo prie mažojo berniuko. Bėgo tokiu greičiu, kokiu niekada gyvenime nėra bėgęs. Skubėjo taip, tarsi ant gatvės leisgyvis gulėtų jo sūnus.
2013-01-23 02:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 20:05
Akita Inu
Ačiū sese mėta. Visomis išgalėmis stengsiuosi tobulėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 19:51
sesė_mėta
Geriau būtų namą nusipirkęs tas kaimynas normalų, o tai laikys porshe daugiabučio kieme...
O mirties scena tai iš viso nebuvo mano suprasta. Ypač "vonioje staigiai pasklido dvokus kvapas, labai panašus į laidotuvėse tvoskiantį aromatą." Ta prasme kvepėjo eglišakiais ar kuo? nes iš karto gi nepradėjo moteriškė pūti (nors kita vertus per laidotuves puvimo kvapo irgi neteko užuosti...).
Na ir šiaip dėl daug ko sutikčiau su Marquise, ir dar prirašyčiau vietų su kabliukais, bet jei iš esmės...
O čia tik pradžia? Daugiau bus? Nes suskaičiau kaip prologą, kaip prologą ir supratau, nes kol kas skaitytojas buvo tik supažindinetas su veikėjais ir nieko tokio neatsitiko. Na gerai, atsitiko - partrenkė vaiką. Bet nuo ten, mano galva, ir turėjo prasidėti veiksmas, o jis kaip tik ėmė ir nutrūko. Tai iš to man ir kyla tas klausimas - ar bus daugiau.
Toliau... yra neblogų, įdomių vietų, kurias būtų galima panaudoti kūrinyje, bet čia tai kol kas man viskas per daug sumalta ir neaišku. Nuo vieno vaizdinio prie kito ir vėl atgal. Žodžiu - mišrainė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 18:14
Marquise
Na tuomet turiu atsiprašyti autoriaus už neteisingas pastabas tuo klausimu ir pripažinti, kad gal ir yra moterų, kurios taip save niokoja, kad ir kaip tai būtų žiauru.
Atsiprašau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 18:00
Akita Inu
Marquise, aš turėjau omeny tą ką ir parašiau, ne tas paprastąsias tabletes ;) Bet reikia pripažinti, kad jos ko gero ne dažnam vartojimui skirtos, nors vėlgi, kas kaip nori, tas taip vartoja. Gyvenimas įvairus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 17:45
Marquise
Žinau apie tokią, bet ji neskirta vartoti pastoviai ir skirta tik ekstra, išskirtiniams atvejams, o žmogus rašo apie ištekėjusią moterį, kuri tokią priemonę vartoja nuolat.
Manau autorius galvoje turėjo paprastas kontraceptines tabletes, tik gal nelabai žinojo, kaip jos vartojamos ir parašė nelabai teisingai.
Ne tragedija - dar jaunas - išsiaiškins :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 16:23
Laukinė Obelis
Kaip jau sakiau, dėl tam tikrų priežasčių teksto skaityti neketinu, bet pasidomėjau, ką Marquise savo komentare parašys. Ir dabar gal visai be reikalo čia kišu savo trigrašį, bet noriu Marquisei pasakyti, kad tokia kontracepcija išties egzituoja. Nežinau, kaip kitose šalyse, bet Skandinavijos jaunimo tarpe tai itin paplitusi priemonė, kurios vartojimą medikai stengiasi kiek galima apriboti, ji net turi konkretų pavadinimą "apgailestavimo/anuliavimo piliulė".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 15:18
Akita Inu
Stengsiuosi tobulėti (;
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 15:03
Marquise
Perskaičius "Auką" man atrodė, kad žengėt žingsnį į priekį, tačiau dabar vėl grįžot atgal...

Pradėkime nuo pavadine esančio perspėjimo - kai publikuojate kūrinį yra galimybė pažymėti "Tekste yra keiksmažodžių ir pan. vaikams netinkamų dalykų". Manau toks perspėjimas būtų pakankamas ir nereiktų gadinti pavadinimo.

Dabar teksto stilius ir žodžių junginiai - vietomis tikrai prastai. Tarkime tekste geriau nenaudoti žodžių, kurių prasme abejojate:
"pasipustė savus šiek tiek nudrengtus mokasinus ir paliko saugiuosius namus. Mokasinai jau kuris laikas kaip netinkamai prižiūrimi. Niekas jų nenušveičia" -> "pustyti" reiškia gražinti, taigi pirma teksto dalis priesštarauja tolimesniai. Taip pat ištraukoje reiktų pataisyti stilių.

"ant plytelėmis tiestų vonios grindų" - tikrai nesu girdėjusi, kad grindys būtų "tiestos" plytelėmis.

"brezentinio krepšio. Direkcija buvo nurodžiusi nešioti būtent tokį, nes jis labai fundamentalus" -> ar Jūs žinot, ką reiškia žodis "fundamentalus"?

"Tada prasidėdavo karštas seksas, po kurio Poli visad nurydavo kontracepcinę piliulę" - na jei Jūs anketoje nurodėte savo tikrą amžių, tuomet būtų pats laikas šiek tiek nusimatyti apie kontraceptikus: kokios čia piliulės po sekso?

Tekste apstu tokių ir panašių klaidų, neberinksiu jų visų.

Dabar apie istoriją.
Atrodo perkrauta. Epizodas su nepavykusiu įsilaužimu, kaimyno mašina - visiškai nereikalingi. Jie nesustiprina herojų motyvų. Tarkim moters savižudybė man visiškai neįtikinanti. Nors apie jos gyvenimą prirašėte, tačiau atskleisti vidinio pasaulio ir baimių visiškai nepavyko. Savižudybės priežastis lieka nesuvokiama skaitytojui.
Taip pat neradau to esminio yvykio, lurį būtų galima laikyti kulminacija. Jei tai epizodas su avarija, tuomet jis per daug "užspaustas" visos kitos informacijos.

Žodžiu prirašėte labai daug, tačiau nėra emocinio krūvio, aš nepajutau tų tragedijų, apie kurias rašėte, o ir herojai buvo praktiškai beveidžiai.

Šįkart II
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 14:00
Teta_Santa
Perskaičiau. Gyvenimiška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 13:38
Akita Inu
Labai gaila, kad neskaitysit vien dėl temos... :/ Bet būtinai parašysiu kita tema greitu metu ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 13:35
Laukinė Obelis
Ir vėl žiaurumai? Na ne, šį kartą nebeskaitysiu, nes Jūsų slapyvardis man jau pradėjo asocijuotis su kraujais ir žudymais. Negerai. Palauksiu kitų temų. Jei jų bus... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą