Laike

Buvo šilta vasaros diena, kai jis atėjo.

    Jis buvo milžiniškas. Jo galva siekė debesis. Jis judėjo lėtais, lyg sulėtintais, žingsniais. Jo akys buvo tuščios. Visiškai. Tiesiog du visiškai balti, milžiniški akių obuoliai. Jis buvo aklas. Tačiau regėjimo jam ir nereikėjo. Jam nereikėjo apeiti jokios kliūties savo kelyje. Rankoje jis turėjo milžininšką ginklą. Ir šaudė milžiniškomis kulkomis. Kulkos skriejo į visas puses, naikindamos viską aplinkui. Žengdamas, jis trypė viską, kas pasitaikė po jo milžinišku padu.

    Aš stovėjau tiesiai prieš jį ir stebėjau kaip jis artinasi. Aplink skriejo milžiniškos kulkos, tačiau aš nejudėjau. Aš nustojau mirksėjęs ar kvėpavęs. Aš nejaučiau baimės. Aš nejaučiau nieko. Aš tik žiūrėjau, užvertęs galvą, į jį. O jis vis artinosi. Su kiekvienu žingsniu jis rodėsi vis didesnis ir didesnis.

    Jo kulkos skriejo pro mane, rinkdamosis kam laikas išeiti. Bet ne aš vienas stovėjau lyg suakmenėjęs. Viskas aplink mane sustingo. Žmonės taip ir liko paskutiniame savo judesy. Mašinos nustojo važiuoti. Vėjas nustojo pūsti. Medžiai nustojo ošti. Debesys nustojo plaukti. Gyvenimas prarado spalvą.

    Šviesa po truputį liejosi su tamsa. Tamsa susiliejo su šviesa.

    Ir tik viena būtybė judėjo šią paskutiniojo atpildo akimirką. Tik jis ėjo. Lėtai. Jis ėjo taip lėtai, jog atrodė, kad tai truks visą amžinybę. Tačiau tai truko tik akimirką.

    Kai jis buvo taip arti manęs ir kai akimirka jau turėjo baigtis, iš jo ginklo išskriejo paskutinė kulka. Kulka skirta man.

    Akimirka baigėsi ir stojo absoliuti tamsa ir tyla, kurios dalimi dabar tapau ir aš. Visa, ką iki šiol pažinau ir žinojau, nustojo egzistuoti. Aš taip pat.