*** Tęsinys 2

Lukas dar neturėjo moters. O Dieve, ką man reikėjo daryti? Negalėjau jo išvaryti tik todėl, kad neišdegė mano planas pasimylėti su nepažįstamu vaikinu ir tokiu būdu galutinai išmesti tave iš galvos. Nesuprantu, kodėl jis man tai pasakė. Galėjo paimti mane be jokių skrupulų. Aš gal net būčiau nesupratusi. Blogiausiu atveju būtų galėjęs susirinkti skudurus ir išsinešdinti.
        Po tokio prisipažinimo negalėjau nei juoktis iš jo, nei išvaryti. Pati atrodžiau kvaila ir ištroškusi sekso. Nekaltų berniukų suvedžiotoja. Dievažin, kodėl jis tokių metų dar nekaltas. Dabar taip nebūna. Anomalija kažkokia.
        Taigi teko užsiimti vaikiškais žaidimais- žaidėme kortomis, pasakojome anekdotus. Ir bučiavomės. Visai nevaikiškai. Pasiūliau jam miegoti kartu su manimi.
        Atsigulę kurį laiką tylėjome. Girdėjosi tik nelygus abiejų kvėpavimas.
- Tikrai nenori pasimylėti? - vis dar nerimau.
- Guste, suprask. Ne.
- Na, suprantu, nesu pati idealiausia partnerė tokiam gražuoliui kaip tu. O ir mano pilvas gal per daug atsikišęs, ir...
- Ša, - jis prigludo prie mano veido, - tu graži. Ir pati tai žinai. O ir tavo pilvas gundantis.
- Tau trūksta komplimentų ir tiek.
  Tada jis vėl atsigulė šalia manęs ir uždėjo šiltą delną ant mano pilvo. Lėtai, švelniais judesiais jį masažavo, glostė, lietė...
          Užmigau.
          Nuo eilinio košmaro prabudau ir pamačiau jį užmerktomis akimis. Ramų, tylų- visai ne žmogų. Lukas miegojo. Nepažįstamasis mano lovoje. To niekada nebuvo.
          Išsiropščiau iš lovos ir ėmiau rašyti apie visa tai, kas dar taip neseniai vyko. Ką, išaušus rytui, jam pasakyti? Ryte apie tai ir pagalvosiu, o dabar einu pasimėgauti nakties likučiais šalia šilto, vanile kvepiančio kūno.
                                                                     
                                                                                                        Gustė, 02: 38val.