laiškas

Jis
Man jūra pasaulį atstoja,
Joje aš ramybę randu.
Kasnakt ji mane užliūliuoja
Ant savo auksinių bangų.
Ji jaučia, kai aš nerimauju,
Ir tyli, kuomet aš tyliu.
Kai skausmas širdį  užgauna,
Nuplauna akis man lietum.
Jei reikia užuojautos žodžio,
Jinai, iš pat savo gelmių,
Tauriausiu perlu paguodžia,
Kurį širdyje branginu.
Kada mane džiaugsmas aplanko,
Ji juokias kaip vaikas kartu.
Dangaus link ištiesia ranką
Ir prisemia saują žvaigždžių.
Man jūra pasaulį atstoja,
Joje aš tave atrandu.
Kasnakt tu mane užliūliuoji,
Kasnakt į tave aš grimztu.

Ji
Tau jūra pasaulį atstoja,
O aš jos galybės bijau.
Ji tau ramybe alsuoja,
O aš pajūry tik blaškaus.
Tau bangos lopšinę dainuoja.
Man – vėjas viršūnėm pušų.
Jis ašaras braukia nuo sielos,
Kai raudą po šypsniu slepiu.
Kai jūra tau perlą įteikia,
Man- vėjas paglosto pečius.
Dangus kai ištiesia tau ranką,
Aš - ieškau savojoj žvaigždžių.
Tau  jūra pasaulį atstoja...
Man – vėjas.... o gal ir lietus....
Kasnakt, kai mane tu sapnuosi,
Žinok, aš tau vėją siunčiu.