nekalbant

Šauksmas

Prisimenu, kai basčiausi po Tolimuosius Rytus su pasišiaušusiais nuo drėgmės plaukais, pirmą kartą gyvenime mylėjausi viešai. Kaži kokioj siauroj Bankoko gatvikėj paryčiais. Mus matė keli vietiniai, matyt, skubantys darban aptarnauti kitų paikų keliautojų, bet šitai nerūpėjo, rūpėjo tik pats aktas. Nė vieno mūsų kraujyje nebuvo alkoholio, anei jokių kitų svaigalų, svaiginantis buvo pats Bankoko oras paryčiais ir perspektyva pasimylėti su nepažįstamuoju nepažįstamam mieste, kad ir keliems nepažįstamiems matant. Bet tu to nežinai ir sakai man, kad mylėtis virtuvėje yra nepadoru, kai priremiu tave prie sienos šalia tyliai burzgiančio ir magnetukais (ir iš Bankoko irgi) nukabinėto šaldytuvo. Tad palikusi tave, išeinu rašyti straipsniuko kaži kokiam paauglių žurnalui „Kaip atrodyti madingai feisbuke“. Dvasios tai nepasotins, bet kūnui irgi reikia maisto, mėgstu kvailai teisintis, o išties galvoju, kad norėčiau dar vienos poros batų, kurie vargiai betilptų mano batų spintutėn. Lyg batai galėtų padėti.

Po vakarienės, užgertos baltu vynu iš Kalifornijos vynuogynų mes persikeliame į miegamąjį ir mylimės padoriai, po to tu užmiegi, apkabinęs mane, o aš žiūriu į tamsą, supančią visą mūsų būtį. Užmigti sekasi sunkiai ir užsnūstu tik paryčiais. Regiu Kambodžą ir jaučiu sandalmedžio smilkalus, kuriuos rankose laiko vienuolis, liepsnos spalvos rūbais. Suvokiu, kad tai visai ne rūbai – jo kūną išties dengia liepsnos. Sapne pagalvoju, kad jų atvaizdai, turintys apvalyti prieš įžengiant į senąsias šventyklas, nuo sienų  persikėlė ant vienuolio. Apvalytasis. Jis man tiesia ranką, o joje atsiradusi mažytė ugnis pradeda didėti ir kaitinti smilkalų pritvinkusį orą, bet smilkalai greit virsta kavos aromatu – jau rytas, ir atsimerkusi matau pro užuolaidos kraštą į namus žengiančius saulės spindulius. Noriu būti apvalyta, smilktelna, ištiesiu ranką link jų, bet po kelių akimirkų suvokiu, kad jie nekaitina. Tu skubi, išeidamas mane bučiuoji ir sakai, kad pasiilgsi, pasižiūriu į tavo mažą kelioninį lagaminą ir suprantu, kad pamiršau. „ Aš tavęs irgi! “ – šūkteliu uždaromoms durims. Meluoju. Bėda ta, kad iš mūsų dviejų padorus esi tu. Aš tik padoriai rengiuosi. Ir šukuojuosi. Kad mano plaukai niekada nebebūtų tokie, kaip tąkart Rytuose. Kad manęs neišduotų. Nuo to laiko praėjo jau keleri metai ir net pamiršau kaip pasakyti tailandietiškai „ačiū“, todėl su puodeliu balintos kavos bėgu prie kompiuterio ir atsiverčiu google vertėją, kartoju kelias dešimtis kartų. Bet tai nieko nekeičia, kaip nepakeitė ir tos kelios savaitės. Galiausiai mes visi grįžtam į padorų gyvenimą su taure vyno, valgant vakarienę. Po to prisimenu, kad norėjau batų. Rytuose teturėjau vieną porą sportinių basučių, kuriomis avėdama perėjau keturias šalis. Iki šiol nesugebu jų išmesti ir tu mėgsti sakyti, kad tai yra „miela“. Bet tu nežinai, kur man teko jomis žingsniuoti. Slapta tikiuosi, kad nežinau ko nors apie tave ir kartą galėsim viską vienas kitam iškloti. Nepadoriai. O po to pasimylėsim virtuvėj ant palangės dienos metu ir vakarienei išgersim degtinės – be vakarienės.

Prisimenu, kad nepalinkėjau gero skrydžio, todėl maigau greitutėliai telefoną ir pasirašau „myliu“. Meluoju. Niekada tavęs nemylėjau. Ir šitai buvo savotiškas kerštas už visas akimirkas, kai turėjau jaustis įskaudinta tavo atšiaurumo, bet užuot įsiskaudinus aš ramiai paklausdavau „Karoli, kas nutiko, ar tau viskas gerai? “, tada pagalvodavai, kad aš velniškai gera. Velniškai. Jeigu būčiau mylėjusi, man būtų buvę skaudu, jei man būtų buvę skaudu, būčiau kandusi, bet visad likdavau abejinga, kartais tik konstatuodavau, kad dabar jau turėčiau pyktelėti. O dar visos tos dainos ir knygos ir draugai. Juk jie visi teigė, kad meilė – tai taip nuostabu! Iš kur galėjau žinoti, kad jie nė velnio neišmano?

„Pasirodo, niekas nė velnio neišmano“, pagalvoju ir suskamba telefonas. Vyriškas balsas prisistato esąs iš policijos ir sako, kad tu žuvai, o aš nesuprantu, kaip tai įmanoma, juk tu esi. „Įvyko autoįvykis, labai apgailestaujame“, aš netikiu. „Koks dar autoįvykis? Juk jis turėjo skristi lėk-tu-vu“ išskiemenuoju: kvailiukai, nežino, ką šneka. „Pakeliui, Savanorių žiede“. „Ouuuu“ nutęsiu ir padedu ragelį. Tada išjungiu telefoną.

Atsuku juostelę – nuo pat pradžių. Nusišypsai man bare, aš šypsausi tau, nori nupirkti man kokteilį, bet sakau, kad mėgstu degtinę. Šokam ir pagalvoju, kad esi stiprus ir reikalui esant galėčiau už tavęs pasislėpti. O tada viskas ištirpsta vakarienių, gėlių ir sausainių jūroj: tu labai mėgsti šokoladinius, o aš mėgstu juos kepti.  Kartais esi irzlus ir pavargęs ir aš visad pasiteirauju, gal galiu kuo padėti: noriu būti geresniu žmogumi, kaip rašė Dale‘as ir dainavo Robbie‘s. Bet man atrodo, kad žmonės nesikeičia: taip iš tikrųjų, iš vidaus. Ir aš nesu geras žmogus, anei padorus. Tik taip ir neišdrįstu tau to pasakyti: gera, kad galvoji mane esant geresne nei iš tiesų esu. Buvo gera, kol nepasidarė koktu. Bet vis tiek neleidžiu sau galvoti apie tai. Užuot, nusprendžiu, kad mums derėtų susituokti:  esi velniškai tam tinkamas. Velniškai. Lyg nujausdamas paklausi, bet žiedo neperki: žinai, kad nemėgstu. Ir vestuvės irgi gražios – net nelyja, nors visi žadėjo. Tu apsivelki lininį kostiumą dėl manęs. Kai kunigas klausia „Ar tikrai? “ nedvejoju, niekada nedvejojau savo pasirinkimu. O nuo tada nieko, visiškai visiškai nieko.

Turėčiau jaustis šuniškai ir turėčiau jaustis kalta dėl visko, ko nepadariau ir tau nejaučiau. Bet nesijaučiu. Pagalvoju, kad turėčiau jaustis dvigubai kalta – bet nesijaučiu. Dieve, kada tapau tokia tuščia? Ir ar apskritai buvo koks finalinis momentas, o gal tai dar ne finalas? „Finalas“, kartoju sau, kurgi toliau? Nueinu prie baro, atidarau tamsaus medžio spintutę ir išsitraukiu puspilnį butelį degtinės: jei būsiu išgėrusi, kitiems bus lengviau suprasti mano ramybę. Gurkšteliu ir įsijungiu telefoną, jis pypsi nesustodamas – matyt, pusė pasaulio bandė man prisiskambinti per tas keliolika minučių. Septyni praleisti iš tavęs. Gurkšteliu dar ir skambinu. Tau. Atsiliepi tu. Tuo metu nieko negirdžiu ir nesuvokiu ir tik pagalvoju, kad Xanax‘o kartu negurkštelėjau, tik šiek tiek degtinės. „Tai klaida, įvyko klaida, Odre, aš gyvas, ar girdi?! “, rėki, ir galiausiai suprantu – klaida, ir didelis ašarų gumulas kaupiasi mano gerklėj, tesugebu sušnabždėti „Ačiū Dievui“ ir ašaros pradeda riedėti mano skruostais nesustodamos. Tu dar sakai, kad policijai reikia tavo liudijimo, kad grįši namo po kelių valandų, kad išskrisi rytoj ir kad viskas gerai, kad viskas yra gerai. O aš tesugebu sušnabždėti „Mhm.... “, nes ašaros atėmė kalbos dovaną ir pagalvoju, kad šįkart meluoji tu: niekas nebus gerai, ir pasidaro baisu, labai labai baisu. Niekas ir nebuvo gerai.

Numetu telefoną, pasiimu kelioninę kuprinę, greitai įgrūdu ten sportines kelnes, kelis sijonus, marškinėlius, rankšluostį. Apsiaunu senas sportines basutes, nekreipdama dėmesio, kad už lango dar tik kovo pradžia ir šaligatviu teka purvynė, kadaise buvusi sniegu. „Šaltis atgaivina“, mesteliu pati sau ir iškulniuoju, gniauždama pasą rankoje, kol tu nespėjai grįžti.

Karoli, surask mane Bankoke per savaitę, arba neieškok visai.

Šįkart nemeluosiu, kad myliu,

Odrė

Iš tiesų, aš labai tikiuosi, kad surasi, ir kad pasimylėsim nepadoriai kur nors siauroj miesto gatvikėj, arba ne – velniop jas. Aš labai tikiuosi, kad pažinsi mane nešukuotais plaukais. Bet šito niekad nepripažinsiu.


Atsakas

Aš visada tikėjau tavy esant daugiau nei parodai ir labai apmaudu, kad tau neužtenka manęs. Žinau, kur esi, mačiau tave ryte, lankančią Aušros Šventyklą. Jau keturios dienos praėjo iš savaitės, bet nesu tikras, ar noriu tavęs taip. Ne dėl nešukuotų plaukų, norėčiau, kad būtum tikėjusi manim labiau: aš negaliu tavęs gaudyt po pasaulį, bet jei būtum pakvietusi, būčiau važiavęs kartu. Kad ir viską metęs, jei tau to gyvybiškai reikėjo.

Bankokas – svaigus, aš tą jaučiu, ir vaikštinėdamas gatvėmis visad galvoju apie tave. Daugiau niekada čia negrįšiu: Bankokas – tai tu.

Visad norėjau tave prisijaukinti, ir kai tąryt sušnabždėjai „Ačiū Dievui“, pagalvojau, kad man pavyko. Tu nežinai, bet grįžau namo nešinas buteliu Nemiroff, kuris galėjo būti mūsų pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Bet tavęs nebuvo, ant stalo tegulėjo telefonu prispaustas laiškas man.
Nusprendžiau važiuoti, matyt, tik dėl to, jog išgėriau tą nelemtą Nemirovą. Tik lėktuve toptelėjo, jog tau manęs nereikia. Neturiu nepadorių pasakojimų ir mėgstu mylėtis lovoje. Nes tai – tik mums.  Neįsivaizduoji, kaip stipriai man gaila, kad nejauti to tu.

Aš vis tiek mėgsiu šokoladinius sausainius ir tai bus savotiškas kerštas tau už tai, kad likai abejinga.

Pasaulis nesisuka vien aplink tave, Odre, kad ir kiek šalių būtum perėjus. Tačiau mes būtume galėję sukurti saviškį ir šis būtų sukęsis mums.

Odre, turi trisdešimt dienų grįžti į mano gyvenimą. Jei ne – išsiųsiu tavo daiktus tėvams ir išbrauksiu tave iš atminties tiek brutaliai, kiek tik galėsiu.

Nemeluosiu, kad jau nebemyliu,

Karolis