R and Dz

Angelo balsas

Tikriausiai pradėti turėčiau nuo Romindeo, nes jeigu jis nebūtų gimęs – nebūtų buvę ir šios istorijos. Garsus filosofas R. Rolanas yra pasakęs „Argi galima paaiškinti kodėl kažką įsimyli? “ Taigi ir man vargu, ar tai pavyks.
Pagaliau pradedu Romindeo biografiją. Jis gimė šiltą ir saulėtą 1987 metų balandžio 23 dienos popietę. Tą dieną tėvai surengė didžiulę puotą ir šventė 3 dienas ir naktis. Ir aš ten buvau, burnoj neturėjau, per smakrą varvėjo... Vaikystėje Romindeo buvo niekuo neišsiskiriantis berniukas, tik pasižymėjo nenumaldomu troškimu graužti knygas. Taip jis ir laimingai gyveno, kol jam suėjo 15 metų. Tėvai vėl surengė didžiulę puotą ir šventė 9 dienas ir naktis. Nuo tos nelemtos šventės viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Romindeo pasidarė užsidaręs savyje, per pamokas jis kažkur skrajojo, jam netgi nerūpėjo gražuolė klasiokė Marcelė. Klasės draugai stebėjosi, kraipė galvas ir ilgainiui pradėjo bijoti ir nebendrauti su juo. Netgi Romindeo geriausias draugas Nokias, panašus į jį kaip du vandens lašai, nesuprato šio staigaus pasikeitimo priežasties.
Niekam mūsų herojus nedrįso net prasitarti apie savo keistą sapną, nes žinojo, kad niekas jo nesupras. Įdomu ką jis susapnavo? Nusprendžiau nuo jūsų, gerbiami skaitytojai, to nenuslėpti. Grįžkime į praeitį...
Paminėsiu, kad Romindeo tėvai nebuvo aršūs katalikai ir kaip daugelis nėjo į bažnyčią. Bet jau vaikystėje sūnus pradėjo domėtis kas yra kas, kas ta Biblija ir pan... Ir štai 9 dienas ir naktis atšventęs savo 15–ąjį gimtadienį gimtadienį Romindeo susapnavo labai pranašišką sapną. Nuklydęs į fantazijų pasaulį jis susapnavo, kad išgirdo angelo balsą „ Tau lemta būti Dievo tarnu“.
Rytą atsikėlęs šios istorijos herojus sutriko ir pradėjo mąstyti ar tikrai jam lemta būti vienuoliu. Visa tai ir lėmė sumaištį galvoje. Romindeo vis negalėjo apsispręsti. Vieną akimirką jo galvoje būdavo nenumaldomas paaugliškas troškimas viską išbandyti, kitą – prasmingi angelo žodžiai. Bet apsispręsti kadanors reikėjo, o tas kadanors galėjo neilgai laukti.
Tuo metu buvo labai garsi mokykla – „Vienuolijos gimnazija“, kuri ruošė būsimus vienuolius ir vienuoles. Taigi galiausiai Romindeo nutarė joje apsižvalgyti...
Čia pasakojimą apie Romindeo nutraukiu, nes jums tikriausiai nekantru kas gi ta Džaminta?
Džaminta buvo visai paprastutė mergina, niekuo neišsiskirianti iš kitų merginų,  tik gal per daug paprasta. Žodžiu, turėjo ji ir mamą, ir tėtį, ir vyresnę seserį, ir gražų butuką. Visko ji turėjo ta Džaminta, ir kitiem negailėjo, bet vistiek kažko širdis geidė. Kažkokio dar nepatirto ir labai trokštamo, švelnaus troškimo. Taip ji ir gyveno su savo nežinoma, bet labai trokštama svajone. Štai kokia buvo šios istorijos herojė – paprastut paprastutė.

Švarcnegeris ir Jenifer Lopez

Kaip ir sakiau, Romindeo, negalėdamas niekaip apsispręsti, nutarė apsilankyti toje garsioje gimnazijoje. Taigi jis tą pirmadienį anksti atsikėlė, nusiprausė, pasikvėpino  ir, užsėdęs ant dviračio, nurūko į senamiestį.
Mokykla buvo išties graži, o jos sienos atsidavė viduramžių šalčiu. Užjaučiu visus vienuolius, kurie nepabūgo eiti į šią mokyklą, mokyklą, kurioje jiems tikrai nebuvo linksma. Bet nuo tų laikų nubėgo tiek vandenų, kad net neverta  prisiminti. Dabar čia viskas pasikeitė. Mokiniai pasakojo, kad netgi rimtuoliai mokytojai skaldo tokius „bajerius“, kad pasiklausius jums net ausys nulinktų. Štai į kokią mokyklą ruošėsi eiti Romindeo...
Dėl viso pikto ir visų piktų prirakinęs prie vartų dviratį, jis įžengė į gėlių apsodintą kiemą. Tolėliau buvo dar plati pieva ir dešimtys plačialapių medžių bei koks tūkstantis čirpsinčių paukščiukų. Nereikia net sakyti, kad aplinka buvo įspūdinga ir akimirksniu pavergė Romindeo širdį. Bet esmė visai ne čia...
Dabar jau pats laikas pasakyti kas buvo, kai jis įžengė į pridrėkusį pastatą. Romindeo nusipurtė, nes buvo šaltoka ir netikėtai pamatė vieną  paprastą panelę, stovinčią prie stendų. Bet Romindeo ji neatrodė paprasta, bet kaip fėja nusileidusi iš aukštybių.
– Kokia mergina, – sumurmėjo jis per sekundę, ir jo gražuolė atsisuko.
Man net nereikia sakyti, jog tai ir buvo ta paprastutė mergina, tik per daug paprasta. Jos vardas, jeigu neužmiršot, (Kaip jūs taip galėjot???) buvo Džaminta.
Kelias minutes jie taip ir stovėjo. Romindeo gėrėjosi jos kaštoniniais plaukais, rudomis kaip kavos pupelės akimis ir laiba kaip Dženifer Lopez figūra. O tuo tarpu Džaminta negalėjo atsigėrėti jo gražuoliais kaip švarcnegerio bicepsais. Ir nė vienas neišdrįso pasisveikinti ar paklausti kiek dabar valandų. Ir kuo ilgiau Romindeo žiūrėjo tuo labiau į galvą ėmė lįsti įkyrios mintys. „Velniop tuos vienuolius“ šnibždėjo neklaužada velniukas, o angeliukas priešinosi „Tau lemta būti vienuoliu, tau lemta. Galiausiai mūsų herojus nebeištvėrė:
– Po galais visas tas gimnazijas, ATSTOKITE!
Džaminta sumirksėjo savo dailiom blakstienom ir nusijuokė.
– Su kuo čia kalbiesi?
– Norėjau paklausti kiek valandų.
– Lygiai dvylika.
Romindeo sumurmėjo „ačiū“ ir toliau be žado stovėjo nurenginėdamas Džamintą tik akimis. Iniciatyvos nutarė imtis paprastoji panelė. Ji mažučiais žingsniais vis artėjo link tikslo. Romindeo išpylė prakaitas ir jis nebegalėjo savęs suvaldyti. Širdis išdavikė norėjo jau dėti į kulnus, bet jis pridėjo rankas prie krūtinės ir taip neleido jai pabėgti.
Galiausiai įsimylėjėlis nutarė pats sprukti, bet Džaminta viską numatė ir negalėjo leisti netekti tokio gražuolio. Ji skriste pribėgo ir iš visų jėgų jį apkabino. Romindeo taip pat ją apkabino ir pabučiavo... Tai buvo pirmasis jo tyras kaip vanduo bučinys. Miegančiojo gražuolė pabudo ir jie aistringai pradėjo bučiuotis bučiuotis bučiuotis... Štai kokia būna ta meilė! Nesvarbu nei vieta, nei laikas, nei vardai, nei aplinkybės, nesvarbu niekas... Svarbu tik jausmai. Štai kaip!

Pirmasis pasimatymas

Kitą dieną Romindeo galvoje sukosi tikri uraganai. Kur tik bebūdavo, ką bedarydavo galvoje buvo ji – paprastutė Džaminta. Valgant pusryčius Romindeo išmetė kavos puodelį, plaudamas indus sudaužė lėkštę, kol galiausiai jo mažasis broliukas nebeištvėrė ir paklausė kas darosi.
– Galvą skauda, – suniurnėjo jis.
Taip niekas ir nesužinojo apie jo Meilę. Romindeo dar nebuvo pasiruošęs tai kam  pasakyti, ypač savo tėvams. Bet dabar jis buvo tikras, kad nebeis į jokią vienuolių mokyklėlę. Jo pašaukimas: būti su Džaminta. Būti su ja visą amžinybę…
Jei dar nesakiau, tai po viso vakarykščio įvykio du balandėliai susitarė susitikti Akropolyje. Romindeo manė, kad tai tinkamiausia vieta pirmajam pasimatymui. Vakare, kai grįžo tėvai Romindeo iškaulijo jų pinigų, išsiėmė iš savo kojinės visas santaupas ir netgi pasiskolino iš brolio. Jo nuomone jis turėjo nepasirodyti kaip visiškas skurdžius. Šiais laikais (nebent Muilo operose) nemadinga įsimylėti vaikinus be grašių. Neverta net sakyti, kad ta nelaboji Džaminta suvystė jį kaip mažą kūdikėlį.
Penktą valandą (valanda anksčiau nei susitarė) Romindeo stovėjo prie Akropolio autobusų stotelės su didžiule rožių puokšte. Stovėjo apsirengęs džinsus ir žalią maikę ir galvojo, kad atrodo kaip COOL vaikinas. Bobutės susėdusios ant suoliukų šnabždėjosi ir galvojo iš kur jis čia išdygo. O puokštė kokia įspūdinga! Nejučia ir pačios bobulkos pasijuto kaip pirmajame pasimatyme. Ak tas gyvenimas…
Netrukus (už geros valandos) lygiai šeštą grakščiai atplasnojo  Džaminta. Romindeo akys sužybsėjo kaip tūkstančiai žvaigždučių ir jis jausdamasis kaip pirmokas įteikė jai rožių puokštę.
– Čia tau, mano rožyte.
Džaminta nusišypsojo ir tarė:
– O čia tau, zuikuti!
Ir ji pabučiavo… Tas bučinys buvo toks saldus ir gaivus, kad Romindeo priminė mėgstamiausią gėrimą – Cocą colą.  Staiga jis panoro, kad bučiniai nesibaigtų, todėl nesusitvardęs ją apkabino ir aistringai išbučiavo… (O meile, tu mane nugalėjai!)
Po to jie susikabino už rankučių ir nužygiavo į kiną. Visą filmą „Titanikas grįžta“
Romindeo ir Džaminta sėdėjo apsikabinę ir daugiau bučiavosi bei šnabždėjo meilius žodžius, nei žiūrėjo į ekraną ir verkė.
– Būk mano mergina, – nedrąsiai filmo gale paprašė Romindeo.
– Gerai, būsiu, –Džaminta sumirksėjo dailiomis blakstienomis ir dar kartą jį pabučiavo. (Nuo tiek kartų darosi bloga)
Išėję iš kino salės Džaminta nutarė atšvęsti. Tad Romindeo nubėgo į parduotuvę ir nupirko Coca colos. Pamačiusi pirkinį Džaminta nuliūdo. Ji norėjo atšvęsti kaip pridera– su šampanu. Taigi Romindeo dar kartą teko bėgti ir nupirkti šampano. Išėję į lauką jie atsikimšo butelius ir pradėjo ragauti. Skonis buvo nepakartojamas. O dar tokiam kaip Romindeo viskas atrodė pasaka, kol širdy atsirado nerimo jausmas. Begalinis griaužiantis širdį nerimo jausmas. Nežinia nei iš kur, nei kodėl.


Širdžių ėdikas

Jie, laimingoji porelė, sėdėjo ant autobusų stotelės suoliukų ir šypsojosi. Prisiekiu, dar niekada nemačiau tokių švytinčių iš meilės veidų. Ir štai jiems besėdint atvažiavo 13 autobusas. Jau vien tai mūsų herojui reiškė kažką negero ir netikėto. Gergždėdamos atsidarė autobuso durys ir iš jo plastiškai iššoko Romindeo bendraklasis Nilsenas. Jo tobula figūra, šokėjo eisena, šviesūs sulaižyti plaukai ir nuo Blenda-med pastos spindintys dantys varė šimtus mokyklos merginų iš proto. Buvo šimtai merginų, kurios sielą būtų velniui pardavusios, kad Nilsenas būtų jas palietęs savo mažuoju rankos piršteliu. Viską jos būtų atidavusios už sudžiuvusią rožę ir nepriekaištingą šypseną skirtą tik joms. Tai buvo vaikinukas apie kurį galėjai pasakyti – širdžių ėdikas arba – bukas kaip bato aulas. Toliau leidžiu apie jį spręsti kitiem.
Nuvažiavus autobusui Nilsenas apsidairė ir ko iš džiaugsmo nepaspringo pamatęs ant suoliuko sėdinčią nepažįstamą merginą. O šalia sėdejo jo keistuolis klasės draugas Romindeo.
- Labas Romindeo, - Nilsenas parodė savo blizgančius dantis. Kaip sekasi?
- Sveikas, - atžariai jis atsakė.
Širdis jo nujautė nieko gero.
- O kas ši graži panelė?
Džaminta jam  žavingai nusišypsojo ir saldžiu kaip lakštingalos balseliu atsakė:
- Džaminta. O kas tu, gražuoli?
Romindeo labai susinervino ir vos nesprogo iš pykčio. Todėl rėžė viską kas užėjo ant seilės.
- Tai mano BJAURUSIS klasiokas.... norintis paviliotiii MANO PANĄĄĄĄĄĄĄ, - rėktė išrėkė jis.
Džaminta ir Nilsenas susižvalgė ir nusijuokė.
- Ko tu supykai? - nusistebėjusi paklausė Džaminta. Aš tik norėjau maloniai pabendrauti  su tavo draugu.
- Draugu??? Tu šitą bukagalvį asilą vadini mano draugu, - Romindeo totaliai pasiuto.
Kelios bobutės atsisuko pasižiūrėti kas čia vyksta. Netrukus visoje autobusų stotelėje pasigirdo šnabždesiai.
- Romindeo, nereikia karščiuotis, - Nilsenas ironiškai ištarė. Mes suprantam, kad šiandien nekaip jautiesi.
Jis mirktelėjo Džamintai.
Nesusivaldęs mūsų herojus griebė asilui už apykaklės.
- Aš tave užmušiu, prisiekiu užmušiuuuu!!!!!!!!!!!!!!!
Tuoj Romindeo pajuto, kad kažkas jį laiko. Jis atleido gniaužtus, spjovė Nilsenui į veidą  ir atsisuko.
- Ko čia keli triukšmą, pienburni, - piktai ištarė jaunuolis, stovintis prieš jį.
- Jis mane apspjovė!!!!! - dabar jau įsiuto ir Nilsenas. Tu, pusproti, kaip drįsai! Jis irgi norėjo pulti priešininkui į atlapus, bet laiku jį sulaikė senukas su pypke dantyse.
Džaminta dabar jau niekam neberūpėjo. Ji tik susigūžusi ir išbalusi laukė kas bus.
- Spektaklis baigtas, - pasakė jaunuolis laikantis Romindeo. Skirstikitės!
Kelios bobutės niurnėdamos nuėjo. Susirinkę vaikai irgi patraukė kas kur sau. Nilsenas su Džaminta išlėkė lyg akis išdegę.
Romindeo nusipurtė. Pyktis jau buvo atslūgęs, bet širdy liko neužgyjanti žaizda.
- Kam prasidedi su tokiu kvailiu? - paklausė jo išgelbėtojas.
- Labai ačiū, kad padėjote, - Romindeo droviai padėkojo. Jegu ne jūs aš nežinau ką būčiau jam padaręs.
- Aš Lukas, o kas tu būsi?
- Malonu susipažinti, o aš Romindeo.
- Gražus vardas, vos ne kaip Romeo, - Lukas nusišypsojo.
- Ačiū.
- Manau galėčiau tave palydėti. Pakeliui galėtum viską papasakoti. Na, jeigu neprieštarauji.
- Ne, aišku ne.
- Tai eime.


Kelionė anapus

Jie dviese žingsniavo Ukmergės plento šaligatviu ir plepėjo. Romindeo Lukui pasakojo apie vaikystę, kaip jis negalėjo apsispręsti dėl savo pašaukimo, apie tėvus, kuriems rūpi tik vakarėliai, apie brolį, kuris amžinai neduoda ramybės... O jo naujasis draugas viską kantriai klausė. Nieko mūsų herojus nenuslėpė, nes kažkokia magiška jėga vertė visiškai pasitikėti. Tada Romindeo papasakojo kaip susipažino su Džaminta, kaip ją įsimylėjo ir kaip ji per pirmą pasimatymą jį išdavė. Lukas jį draugiškai paguodė ir pasakė, kad tų merginų prikimšta visa žemė, ir, kad  dėl jų nereikia jaudintis.
- Tikriausiai, bet aš jaučiu labai didelį nusivylimą.
- Suprantu, - ištarė Lukas. Bet laikui bėgant viskas susitvarkys.
- O kad taip būtų...
Prie sankryžos naujasis draugas astsisveikino.
- Ar dar kada susitiksim? - pasiteiravo Romindeo.
- Sehr schnell.
- Kalbi vokiškai? Tai nemėgstamiausia mano kalba.
- Taip, - Lukas nusišypsojo. Pamatysi, susitiksim labai greitai. Ate.
- Ate, - atsisveikino Romindeo ir nužygiavo pėsčiųjų perėja.
Grįžęs namo jis iškart nulėkė į savo kambary. Tėvai vėl buvo eiliniame vakarėly. Romindeo jautėsi visai nekaip. Jis jautė, kad jo mylimoji Džaminta dabar kažkur su Nilsonu. Kad jie linksmai leidžia laiką, o jis vienišas ir liūdnas. Gal būtent šiuo momentu jie apsikabinę ir laimingi juokiasi iš jo? O gal pas Nilsoną namuose ir jo kambary? Abejonės ir nerimas jį kankino. Kaip aš dabar gyvensiu? Ką darysiu be savo Džamintos?
Taip prislėgtas jis užmigo ir sapnavo saldų sapną.
Ryte atsikėlęs išduotasis jautėsi žymiai geriau. Todėl tėvai prie pusryčių stalo nieko nepastebėjo.
Pavalgęs Romindeo išėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru ir prasiblaškyti. Pavaikščiojo po gėlių turgelį ir nusipirko pačią gražiausią matytą rožę. Didelis ryškiai raudonas žiedas ir aštrūs spygliai buvo nepakartojami. Tada Romindeo užsuko į vaistinę ir nusipirko lašiukų butelį.
Iki Džamintos namų kelias nebuvo tolimas. Jis paspaudė daugiabučio namo skambutį ir atsitraukė nuo rudų durų. Jo mylimoji netrukus pravėrė duris.
- Labutis. Ar jau šiandien geriau jautiesi, - paklausė Džaminta ir nudelbė akis į žemę.
- Geriau. Tikrai geriau.
Romindeo priėjo arčiau.
- Čia tau...
- Ačiū, - Džaminta padėkojo ir paėmė rožę. Kaip kvepia...
Ji įtraukė gaivų aromatą.
Šiandien ji atrodo nuostabiai, galvojo Romindeo. Tokia paprasta ir tokia nuostabi.
Jis dar kelias minutes ja gėrėjosi, kol jai apsvaigo galva ir ji dunkstelėjo ant žemės. Mūsų herojus pasilenkė prie būtybės  gulinčios ant žemės ir pabučiavo.
- Atleisk, - jis tyliai ištarė, bet atsakymo nebesulaukė. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai...

Pabaiga

Mergaitė ėjo gatve, nušviesta ryškiais žibintais. Po kojomis mėtėsi sudžiūvę rudens lapai, kurie visai neseniai lingavo ant medžių
Tik staiga pakėlusi galvą ji išvydo danguje nepaprastą švytėjimą. Atrodė tarsi kokia žvaigždė pro teleskopą. Po kelių minučių mergaitė sustojo ir įsižiūrėjo, kad žiburėlis vis didėja ir plečiasi. Šypsodamasi stebėjo reginį ir netrukus išvydo dvi baltas žmonių figūrėles. Nustebusi pasitrynė akis, nes viskas atrodė taip neįtikėtina. Bet kuo ilgiau žiūrėjo tuo labiau ėmė ryškėti dviejų baltai apsirengusių žmonių kontūrai su auksiniu žiedu virš galvos. „Argi tai angelai leidžiasi iš dangaus? Juk jie būna tik pasakose, o gal ir aš esu tik išgalvota herojė…Ar tai sapnas? “ Ji pradėjo mąstyti apie keisčiausius dalykus. O du mažyčiai angeliukai vis artėjo, aplinkui skleisdami akinančią šviesą. Vieną akimirką ji taip ryškiai sužėrėjo, kad mergaitė užsimerkė. Kai vėl pravėrė akis, viskas buvo dingę. Aplink ūžavo vėjas, o lapai šiugždėdami krito ant žemės. Už savęs ji išgirdo balsus ir atsisuko. Ten stovėjo sportiškas jaunuolis balta apranga su gražia mergina. Ji dėvėjo baltą labai puošnią suknelę.
- Žinai, aš jau po kelių minučių  pakalbėjusi su Nilsonu supratau, kad jis visiškas asilas, – tarė ji.
- Tai kodėl taip pasielgei su manim? -paklausė jaunuolis.
- Nežinau, gal tiesiog aš buvau pasimetusi dėl jo angeliško veidelio.
- Angeliško? - mergaitė įsiterpė. Juk tai jūs patys į angelus panašūs su tais baltais apdarais!
Ji sunerimo - jie nekreipė jokio dėmesio į mergaitę, tarsi jos ten nebūtų išvis.
- Galbūt, - Romindeo kalbėjo toliau. Bet, manau, dabar mes viską galime užmiršti kaip nemalonų sapną.
- Pritariu, - ji nusišypsojo ir prisiglaudė prie jo. Greičiau lekiam iš čia, nes mane vėl užplūs prisiminimai.
Staiga į akis papūtė vėjas ir mergaitė užsisuko. Kai vėl atsigręžė, ten jų nebuvo nė kvapo. Stebėtoja stovėjo ištikta šoko. „Iš kur ta ryški šviesa, iš kur rie žmogeliai, ir kur jie dingo? “ Tai buvo protu nesuvokiama ir mokslu nepaaiškinama. „Tikriausiai man teks susitaikyti su ta mintim, jog gyvenimas yra pasaka, o mes esame tik jo veikėjai. “– mergaitė galiausiai nusprendė ir nuėjo savais keliais.