*** Tęsinys

Atlapojau duris ir pakviečiau jį vidun. Būčiau pasiūliusi nusirengti, bet ir jis, kaip ir aš, buvo palikęs savo paltą. Stovėjo prieš mane vienmarškinis. Toks, kokį jį pirmą kartą pamačiau.
            Kai nusiavėme batus, aprodžiau jam savo nedidelį dviejų kambarių butuką ir pakviečiau į miegamąjį. Jis atsisėdo ant lovos kraštelio ir ėmė apžiūrinėti knygų lentynas.
          - Patinka poezija? - paklausė mesdamas žvilgsnį į Šekspyro sonetus.
          - Taip, Šekspyras patinka. Apie meilę rašo taip, tarsi ji tikrai egzistuotų.
          - Manai, kad jos nėra? - nustebo jis.
          - Būtent šiuo metu kaip tik taip ir galvoju... - niūriai nusišypsojau. - Gal išgerkime vyno?
          - Galime, aš nieko prieš, - į mane susmigo tas pats pašaipus žvilgsnis.
          Sutrikau ir nupėdinau į virtuvę. Šaldytuve radau vyno, kurį buvai parvežęs iš paskutinės savo kelionės po Italiją. Iš spintelės paėmiau dvi taures, čiupau kamščiatraukį ir grįžau atgal į miegamąjį. Atsisėdau šalia Luko ir atkimšusi butelį, taures pripildžiau puikaus vyno. Pastebėjau, kad jis keistai šypsosi. Į rankas įbrukau taurę, pasiėmiau savąją ir prakilniai prabilau:
- Skelbiu tostą už tuos, kurie paskendo alkoholio liūne.
- Kokia tu neišradinga. Guste... Jei galima, pasakysiu kitą tostą.
- Taip, prašau, - šyptelėjau. Darosi įdomu, kai toks jaunas vaikinas pradeda elgtis kaip galantiškas, kostiumuotas vyras. Dar įdomiau, kad toks vaidmuo jam puikiai tinka.
- Noriu paskelbti tostą už šypseną tos merginos, kuri sėdi prieš mane. Už tai ir išgerkime!
    Nesusivaldžiau ir įsisiurbiau į jo lūpas. Bučiavau taip aistringai ir skubiai, kad net didžiausias ledo gabalas būtų supratęs, ko aš noriu. Bet Lukas palaukė, kol nurimsiu. Atšlijusi nuo jo, išraudau ir nuleidusi akis skambtelėjau savąja taure į jo. Sallut. Truputį gurkštelėjau, kiek patogiau įsitaisiau ir apsimestinai nerūpestingai prabilau:
- Taigi, pasakok apie save daugiau. Kaip susipažinai su Ana?
- Tiesą sakant, aš jos nepažįstu. Į tą vakarėlį mane atsitempė jos draugas. Nespėjau pamatyti tos merginos, nes tu mane pagrobei. - mirktelėjo jis.
- Ak, tikrai? - prunkštelėjau. - Argi dabar dėl to gailiesi?
- Na ne, bet...
- Bet?
- Man kur kas įdomiau ar tu pati gerai jautiesi parsitempusi svetimą vaikiną? Ką tu žinai, gal aš koks maniakas, vagis, žudikas? Ir ką tau dėl to pasakys tėvai?
- Kokie tėvai? - nieko nesupratau.
- Na, tavo tėvai.
- Jiems neturėtų būti įdomu, ką aš parsivedu į savo namus.
- Į savo? Tu viena gyveni?
- O kaip tau atrodo?
- Aš čia mačiau vyriškų daiktų... - sutriko jis.
- Ir, žinoma, pagalvojai, kad jie mano tėvo? - nusijuokiau. - Kodėl tau nepakeitus nuomonės ir nepradėjus galvoti, kad čia gyveno mano draugas?
- Atsiprašau. Kiek tau metų?
- Dvidešimt treji. Dieve, juk tu manęs čia nepaliksi tik todėl, kad esu šiek tiek vyresnė už tave? - pašaipiai nužvelgiau jį. Tikrai to neatleisčiau.
- Ne, bet tu mane išgąsdinai, - nusijuokė jis, parodydamas eilę baltų lygių dantų.
- Dėl ko? - nustebau.
- Na, dėl tavo amžiaus, patirties... - jis patylėjo, po to pakėlė į mane savo žvilgsnį ir vėl ėmė kalbėti. - Stebiuosi, kad tau įdomus toks kaip aš- jaunas, nepatyręs, nebaigęs mokyklos, neturintis milijono banko sąskaitoje...
- Tu sakai gražius komplimentus.
- Taip, gali būti, nes...
- Pasimylėk su manimi.
      Ir tada jis man pasakė.