Įspaudas

Rytuose plyšinėja sudriskus drobulė, praleidžianti šviesą,
Išsiropščia pro ją nerangus, pramiegojęs  aušros spindulys, -
Iš savęs, lyg numinta po purvina pėda žolė vėl keliesi,
Nors per nakt  į aliuzijų mazgą minčių susirišt negali...

Pro  pastolius širdies plaukia užveistos prieblandos  rakštys,
Po apnuodytą sėklą sukritę šešėliai  vis bando sudygt, -
Svetima velnio pėdsakais sekus ranka gležną perlą nuraško,
Po savęs neįstengdama savo usnynuos pėdų užpustyt.

Nežinia tik, iš kur tiek pagiežos prieš srovę nuplaukia upeliais,
Neša tavo atodūsiais vėjai pro rūškaną  prieblandą ryto, -
Prasikalus žolė pusto žalsvą, žėruojančią dulksną ir gelia,
Kai  visai kitokia pilnatis pro vyzdžius paribiais nusirito.

Lyg inkliuzas aušra, - pumpuruojasi  brėkštančios  ertmės,
Skyla žodžių vokalas, prismaugdamas dūstančią liepsną, -
Nors nelyja visai, bet dar varva nuo pirštų drėgmė, noris gerti,
Tik nė vienu akimirksniu smilkstančion pusėn neprisiliesti.

Atrajoji, jaučiu, savo nuodėmės gylį matuoji, - nekeista,
Dar per pusšimtį mylių žinojai, kad suklupus raudosi, -skaudės,
Nuo Dangaus nusiritęs iš lėto ryškus spindulėlis nukaito,
Vėl iš naujo augindamas  švytintį perlą ant mano širdies.