<>

po mano delnu metų laikai susimaišę
dejuoja raitosi dauginasi nes patys taip nori
net viešpats nesiruošia tyliai paklausti
ar neskauda delno kai taip duodasi po juo
po tūkstančiu praskriejančių vinių
po pusantrų metų po aušros po laiko
ateina augalotas vyras pakeičia mano delną
o aš kaip šuo laižau savo stigmą
kaip išalkęs kaip plėšiantis trūkumas
laižau save kol nebelieka kraujo laižau
ir prisimenu kaip ryte tvarte radom
minkštą kiaušinį kapojamą vištų
gimė per silpnas sako nuleidžia akis
apgailestauju ir eina gerti kavos
o tu lieki ir žinai kad irgi gimei per silpnas