Niekieno žemė

1.

Iš naujo verčiu
Gyvenimo knygą -
net keista
joje atrandu
kur dievai, velniai -
viešpatauja.
Gyvenam ir mes,
ten, kur žuvėdrų,
vaikų verksmas,
kur neviltis ir laisvė.

Maži, dideli
vilkai ima kauki,
ima kaminai rūkti -
norisi iš namų ištrūkti
ir su debesimis
išsilaistyti,
o plaukai
kaip skiedros
išsidraiko
ir mūsų namuose -
jokio pragaro, nėra
jokio dangaus
nėra ir tėvų namus
sapnuojam -
visą laiką.

Dirbam, vargstam
praleidžiam darbe
gražiausias dienas,
tarsi tarp žydinčių medžių
pavėsyje ir velniškai ilgos,
tos valandos
septynios.

Po sunkių darbų -
įsimylėjalių,
išalkusių minios
ir ima - alkani šunys loti,
o tėvas kaip maišas
iš lovos keliasi.
- Jeigu išskridai
kaip žuvėdra
ir gyventi išmoki
ir sukaliokis kaip vėjarodė.

Ilgai gyvenai
ir žinai kaip vartaliotis -
pramink savo kelią
kaip nuovargis
subrendęs
ir liaukis, niekus plepėti -
akis prasikrapštęs.

Iš naujo verčiu
Gyvenimo knygą
ir nerandu žodžių,
kurie mano mintis
išniekintų.
Sapnnuoju Helsinkį, Rygą,
kelio dulkes
užuodžiu ir žengiu
kelis žingsnius
į žemę niekieno.