Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Deividas

Buvo ankstyvas liepos rytas, su tėvu sėdėjome užmetę meškeres, virš ežero sklaidėsi rūkas, migla, išnykstanti, virstanti drėgme ant pakrantės žolės ir lapų.
- Ji buvo nepaprastai graži. – Staiga ištarė tėvas statydamas savo meškerę tarp dviejų X forma sukryžiuotų šakų taip, kad ji nenuskęstų vandenyje.
- Apie ką tu kalbi, tėti? – Paklausiau, stebėdamas kaip ant bangų šokinėja mano plūdė.
- Apie tavo mamą... – Prisipažinsiu: širdis nusmigo kažkur žemyn kai suvokiau, jog mano tėvas pagaliau ryžosi nutraukti tylą. Plūdė man neberūpėjo, pagavau tėvo mestą jauką ir ketinau jo nebe paleisti, kad ir kur tai nuves... ten bus tiesa, o su ja galėsiu žengti tolyn. - Apie ją galėčiau pasakoti labai daug, kiekvieną dieną ir po kelias valandas, galėčiau daryti tai kelis metus iš eilės, ir kiekviena istorija būtų nauja, nepasikartočiau. Tokia buvo Agnė...
- Pasakok. Aš pasiruošęs klausytis. Kad ir metus ar du iš eilės... - Mačiau kaip tėvo veidas apsiniaukė, suakmenėjo, jis pažvelgė į mane, akyse spindėjo liūdesys ir baimė, jis apsidairė, lyg nenorėdamas,  kad pokalbį girdėtų dar kas nors, aplink nebuvo nieko, tik mudu ir gamta.
- Agnė turėjo tam tikrų savybių, kurias, dauguma žmonių, laiko keistomis... vienus tai gąsdina, sukelia prietarus, nepasitikėjimą, kitiems pažadina smalsumą, norą atskleisti tam tikras tiesas. Jei kalbėti tiksliau, ten kur Agnę pažinojo dauguma vietinių, tavo mama buvo laikoma ragana... - tą akimirką tėvas atidžiai stebėjo mane, greičiausiai atvėriau jam savo nustebimą, gal net tai, jog buvau šokiruotas. Prisipažinsiu, jog laukiau paprastos istorijos...
- Ji mokėjo burti?
- Žodis BURTI yra labai menkas ir netikslus apibūdinimas to, ką mokėjo ar galėjo daryti Agnė. Tavo mama apskritai niekada nevartojo tokių išsireiškimų kaip: magija, užkalbėjimas, būrimas, kerėjimas... Ji sakydavo, jog kiekviena šio pasaulio detalė yra atvira mūsų jausmams ir regėjimui, bet pati detalės esmė yra paslėpta, ir niekas net neįtaria, jog paprastas smėlyje gulintis akmenėlis, ar tuo akmenėliu ropojantis vabalas, turi tam tikrą kodą, tam tikrą paslaptį, sąveikaujančią su pasauliu, su visata, su pačiu kūrėju, su amžinybe... Kaip teigė Agnė, būtent kiekvienos detalės viduje glūdinti esmė, ten gyvenanti paslaptis ir yra pati Amžinybė. Ir tavo mama, kai kurias tų paslapčių galėdavo atskleisti. Agnė kalbėjo su Amžinybe, ji galėjo klausyti ir būti išgirsta.
- Bet kaip?
- To aš nežinau, galiu tik spėlioti... Agnė niekada nepasakojo apie savo šeimą, ji draudė net klausti apie jos tėvus, mūsų namuose niekada nebūdavo jokių krištolinių rutulių, būrimo lentų, kortų, nieko kas primintų aplinką iš tų istorijų, kurias paprastai skleidžia žmonės pasakodami apie raganas. Tik standartiški baldai, indai, rūbai... Agnė nesistengė kažkuo išsiskirti iš aplinkos, priešingai, tavo mama mėgino būti ir gyventi kaip visi.
- Tai kodėl žmonės laikė ją kitokia?
- Kaip teigė pati Agnė: žinojimas įpareigojo ją padėti tiems, kas troško pagalbos, kam to reikėdavo labiausiai. Ir ji padėdavo. Agnė niekam niekada neduodavo tikslių atsakymų. Jei kas pas ją ateidavo pasiteirauti apie dingusį asmenį, tai Agnė niekada nepasakydavo kur tas asmuo, bet ji kažkaip sugebėdavo nuraminti tą, kuris sėdėdavo priešais, ir nesvarbu kokiu klausimu tekėtų pokalbis. Tie kas ateidavo pas Agnę nuliūdę ir susikrimtę išeidavo kupini jėgų brautis į ateitį ir iš mane pasiekiančių gandų, jie surasdavo tai, ko ieškodavo. Tačiau būdavo aplink ir žmonių, kuriems Agnės sugebėjimai trukdė.
- Kodėl?
- Yra nemažai tokių, kurie savyje turi kažką bjauraus, tai gali būti paslaptys, nusikaltimai, bet kas, ko pats asmuo nenori atverti jį supančiam pasauliui. Tokie žmonės nemėgdavo Agnės, vengdavo jos gatvėse, norėdavo išstumti mus iš visuomenės. Todėl mūsų namuose dažnai duždavo stiklai, kažkas padegdavo duris, skambindavo telefonu ir grasindavo susidoroti su tavo mama.  O kai sužinojome, jog laukiamės pirmagimio, mudu nutarėme išsikraustyti į kraštus, kur Agnės niekas nepažįsta, net nenutuokia apie jos sugebėjimus. Mes taip ir padarėme. Mat troškome, jog tu augtum normalioje šeimoje. Ir pradžioje mums sekėsi iš tiesų puikiai. Kol...
- Kol?
- Kartą ji parėjo iš miestelio ir liepė man užsirišti akis. Maldavo, kad nesipriešinčiau. Aš paklusau. Tikėjau, kad ji žino ką daro. Ji niekada neklysdavo, niekada. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, neklydo Agnė ir tada. Užsirišau akis žieminiu vilnoniu šaliku, ketinau jos paklausti kam to reikia, bet ji pridėjo pirštą prie mano lūpų. Taip aš stovėjau kambary nieko nematydamas, girdėjau kaip ji vaikšto aplink, dar girdėjau keistą garsą, lyg ji kažką piltų ant grindų, kažką sauso ir biraus. Po kiek laiko ji priėjo ir apkabino mane. Manau ji pati užsimerkė. Pajutau savo skruostu kaip nusileidžia jos blakstienos. Taip mudu stovėjome gan ilgai, gal net kelias valandas, man net kojos nutirpo, kartais jausdavau kaip tu kojyte įspiri mamai ir tas jausmas buvo malonus, ir šildantis. Po to ji ištarė: užteks, aš nusiėmiau šaliką ir apsidairiau: supratau, kad Agnė patalpoje visur ant grindų išbarstė miltus, ratu aplink mus. Bet, sūnau, tuose miltuose buvo mažo vaiko pėdų pėdsakai. Aš paleidau Agnę, tuo metu ji pratrūko ašaroti. Pats buvau taip apstulbintas pėdų vaizdo, buvau tiesiog galutinai išmuštas iš vėžių ir išsigandęs. Kad ir kas vaikščiojo po miltus, kad ir kaip aš nenorėjau to pripažinti, ta būtybė laisvai galėjo judėti ir sienomis, bei lubomis. Juk miltai prilimpa prie kojų, tų pėdsakų buvo visur, kiekviename kambaryje, tiek ant vertikalių, tiek ir ant horizontalių paviršių. Gyvendamas su tavo mama mačiau įvairiausių keistenybių, bet niekas manęs taip nebaugino, kaip vaiko pėdos ant lubų. Sugriebiau Agnę ir užrikau ant jos, kad ji liautųsi verkusi ir paaiškintų ką ji vėl iškrėtė, kodėl nesilaiko mūsų susitarimo apie normalią šeimą. Žinai, sūnau, jos atsakymas privertė mane atsisėsti.
- Ką ji tau pasakė?
- Jog matė demoną... diena prieš tai, jai buvo sunku užmigti, nes tu spardeisi, ji išėjo pakvėpuoti grynu oru į sodą, tada išgirdo šnaresį ant stogo, pamanė, jog ten poruojasi balandžiai, o pakėlusi akis pamatė demoną. Ji nupiešė jį kaip būtybę panašią į žmogų, be drabužių, oda balta kaip pienas, ant jos nėra nei nagų, nei plaukų, pirštai du kart ilgesni nei žmogaus ir tik trys, o akių nėra, tik juodos akiduobės. Tas demonas uodė orą, po to atsisuko į Agnę ir sustingo, po akimirkos ištiesė į ją ranką ir sugniaužė pirštus į kumštį. Agnė užsidengė akis ir grįžo vidun.
- Nori man pasakyti, jog po miltus vaikščiojo kažkoks demonas?
- Ne, žinau, jog tau viskas skamba kaip bepročio senio paistalai, bet taip nėra. Agnė teigė, jog tai demonas, kuris pranašauja sielų susiliejimą. Tokie demonai nepavojingi žmonėms, bet jie lankosi ten, kur tarp dviejų pasaulių atsiveria ašis, paprastai ašis tai nieko neįtariančio žmogaus kūnas, kuriame siela prišaukia savo atvaizdą iš mirusių pasaulio. Iš pradžių aš nesupratau ką ji nori tuo pasakyti, juk siela tėra viena ir viskas. Bet Agnės manymu, tai didžiausia nesąmonė kokia buvo įpiršta žmonėms Romos katalikų bažnyčios. Juk Dievas yra Šventoji Trejybė, o mes sukurti pagal jo, Dievo, atvaizdą. Tada aš jau purčiau ją ir įtikinėjau, jog tai niekaip nepaaiškina dviejų sielų, jų atvaizdo... Taip, tai sunku suvokti, -atsakė ji, - bet kas yra Šventoji Trejybė? Tai Dievas Sūnus, Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia. Jėzus buvo ašis tarp Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios... Tarp proto, kuris valdo begalybės tėkmę ir jėgos suteikiančios gyvybę materijai. Mes šios Trejybės klonai... bet visgi ta pati Trejybė, tik kur kas paprastesnė nei Dieviškoji: kūnas tai ašis tarp sielos, kuri valdo materiją, ir tarp jos atvaizdo, kuri atėjus laikui privalo susilieti su pirmąją, nes materijos egzistavimas tėra trumpalaikis žybsnis, susiliejimo metu ašis sudega, o susiliejusios jėgos tampa vienu ir nedalomu amžinybės atomu, kuris įsilieja į Šventosios Trejybės upę...
- Tikiu, kad tai labai arti tiesos. - Pasakiau tai prisiminęs vaizdus, kuriuos mačiau prie akmenų alėjos: kaimyną ir jo dvynį susiliejančius ant kalvos po klevo vainiku.
- Tada aš jos paklausiau, kaip siejasi Trejybė, miltai, pėdos ir demonas. Nieko nėra paprastesnio, -atsakė ji, - juk aš ragana. Žinau kaip įšsiaiškinti į, kurią ašį buvo nukreipti, trys į kumštį susigniaužiantys, demono pirštai. Man tereikėjo nupirkti miltų, surinkti šeimą, išbarstyti viską aplink ir užsimerkus laukti... kieno pėdos atsiras miltuose. Siela iš mirusių pasaulio... yra mūsų kūdikio siela. Mūsų vaikas-ašis. Tada aš jai vos netrenkiau. Ji stovėjo ir kalbėjo, jog kažkas mėgina paimti mano, dar negimusį kūdikį. Gal net būčiau tai padaręs, bet ji tarsi tai nujausdama vėl prabilo: Man baisu kaip ir tau, geriau ten būtų buvę mano arba tavo pėdos, bet yra taip kaip yra. Tiesa aš nelinkus su tuo susitaikyti...
- Jei aš buvau ašis, kaip atsitiko, kad aš vis dar čia, o mamos nebėra?
- Agnė nutarė, jog ji gimdys namie ir pamėgins sukeisti tavo sielas pusėmis: sielą iš mirusiųjų pasaulio ji įleis į tave, o gyvybės - sielą išleis.
- Kaip ji ketino tai padaryti?
- Kai išgirdau jos planus, pajutau jai didžiulę neapykantą ir pasibjaurėjimą, panašiai, kaip tie žmonės, tie kaimynai, dėl, kurių mes nuolat keisdavom gyvenamą vietą.

6.

Keturkojis pasitiko Terą iškištu liežuviu, užmetė letenas jai ant pečių ir vos nenuvertė  koridoriuje, prie senos, medinės batų dėžės. Tera spėjo įsikibti į laiptų turėklus ir nusišypsojusi pabučiavo ištikimiausią savo draugą. Be jo ji negalėtų, neištvertų viena. Suomis tapo jos dalimi, kartais Terai atrodydavo, kad šuo supranta ne tik tai ką ji sako, bet jaučia ir jos nuotaiką. Jei tik liūdesys sugrįždavo, Suomis kaip mat atsirasdavo šalia ir prisiglausdavo, taip lyg primindamas: laikina, praeis, kada nors tai praeis.
- Šlepetės, Suomi, kur mano šlepetės?
Šuo sulojo ir dingo pirmo aukšto virtuvėje, po sekundės jis grįžo su šlepetėmis nasruose, atsargiai paguldė jas prie šeimininkės kojų, pats nuvirto ant nugaros ir pakėlė letenas į  viršų. Taip, Suomis duodavo ženklą, jog jam reikia skirti šiek tie dėmesio. Tera visada pasilenkdavo ir nagais braukydavo šuns kailį, jo uodega dusliai mušdavo taktą į grindis
- Ar buvo skambučių?
Šuo sulojo du kartus lyg teigiamai atsakydamas į šeimininkės klausimą.
- Šaunuolis, Suomi. Gausi saldainį, ar nori saldainio?
Vėl du amtelėjimai. Tera pasirausė rankinėje, ištraukė saldumyną, išvyniojo ir išmetė į viršų, Suomis dar ore sugavo saldainį ir nuryjąs vėl sulojo.
- Užteks, nuo šokolado dantys genda. Einam, išklausysim žinučių.
Name tvyrojo lengva prieblanda ir tvanki vakaro kaitra. Tokiu paros metu, Tera nejungdavo šviesos, jai patiko pačios prieblandos paprastumas, išblukusios, neryškios spalvos, aiškūs garsai. Tera galėjo prisiekti, jog ant slenksčio tarp dienos ir nakties garsai skamba tikroviškiau nei įjungus šviesą, ji aiškiai galėjo įvardinti kiekvieną garsą: uodo sparnų dūzgesį, ant skardinio stogo besiporuojančių balandžių krebždėjimą, ar kaip šlepetės šiurena į lengvą kiliminę dangą, kaip tam tikrais laiko intervalais įsijungia šaldytuvo variklis ir trakštelėdamas vėl nutyla. Šviesa jos manymu garsus pasiglemždavo. Kartais ji įtardavo, jog tai nėra visiškai tikslu, ir kad galbūt degant šviesai, garsai tiesiog nustumiami į antrą planą, o rega nusirėžia didžiulį pirmenybės kąsnį. O tokiu atveju, namuose ji neišvystų nieko naujo, viskas kaip ir visada stovėtų savo vietose, kaip nejudinami jos vienišumo, gal vienatvės stabai, tuo tarpu garsai niekada nesikartoja, jie skirtingi, kaip laiko dygsniai, skambantys dažniai lyg nesikartodavo ir tai Terą kiek prablaškydavo, neleisdavo grimzti kažkur į bereikšmių vaizdų nuobodybę.
O vasaros tvankuma buvo tik oro virpesys. Ji dar būdama visai vaikas kažkur išgirdo, jog šiluma ar šaltis tai žmogaus odą liečiančių virpesių suvokimas. Šilumos virpesiai tokie dažni, kad pati oda nuo jų prisilietimo įkaista ir žinoma atvirkščiai šaltis... retas virptelėjimas, prisilietimas nuo, kurio kartais pašiurpsta oda. Kvaila... visa tai beprasmiška ir kvaila, kažkada girdėtos pasakos leitmotyvas jau beveik užmirštas, nors dar truputi nuodingas. 
- Labas, ryt aš neateisiu... bet sumokėsiu jums kaip visada. Tadas. Iki...
- Ačiū, Tadai. Sekantis. - Tera prieblandoje pirštais surado Suomio ausį ir pradėjo ją kasyti.
- Sesute, ar atvažiuosi pas mane kitą savaitę? Pasuk kai būsi laisva... myliu. Bučiuoju.
Pagalvojus apie brolį Terai visada prieš akis atsiverdavo vienas ir tas pats vaizdas: jiedu sėdi prie rašomojo stalo ir skaito namų užduotis. Tik ji pati skaito tylai, mintyse, o Edvinas garsiai, jis sako net tokius žodžius kaip „taškas, kablelis, daugtaškis, kabliataškis“. Taip brolis elgėsi todėl, jog neprisimindavo teksto jei skaitydavo jį tyliai. Edvinas nuo pat vaikystės iki šiol sirgo keista disleksijos forma: skaityti ir prisiminti tai ką skaito, jis galėjo tik tardamas žodžius aiškiai ir garsiai, jei mėgindavo įveikti tekstus mintyse, jis jų neprisimindavo. Nepaisant tėvų būgštavimų, Edvinas sugebėjo baigti medicinos akademiją. Kartais Tera įsivaizduodavo kaip brolis balsu skaito kūno anatomiją ir dar lotynų kalba. Tai ją pralinksmindavo.
- Bučkis, broliuk. Kas dar?
- ......
- Tyla?
- ......
- Na, po signalo paliekama žinutė.
- Jus manęs nepažįstat...
- A pagaliau?
- Gavau jūsų kortelę iš vieno pažįstamo. Nežinau nuo ko pradėt... niekada nesu bendravęs su psichologais. Man tai nauja. Turbūt užsiminsiu apie savo problemą. Taip dabar vadinu tai, kas vyksta su manim. Nežinau rimta tai ar ne... Žodžiu. - atsakiklyje girdėjosi keistas bildesys ir traškesys, lyg jai skambinęs asmuo būtų staiga pakilęs nuo kėdės ir kažką numetęs nuo kelių, gal stalo. -... žodžiu aš prisimenu... galvoje atsiranda tam tikri vaizdai, labai keisti ir realūs, lyg būtų kažkada regėti. Turbūt čia nieko keisto ar ypatingo... tik tie vaizdai nėra mano. Tai ne mano prisiminimai. Iš pradžių maniau, kad prisimenu sapnus, gal net iš vaikystės. Tik prisiminimai turi tam tikrą dėsningumą, lyg jie būtų vieno ir to paties žmogaus, viskas vyksta vienoje vietovėje... tas man ir keisčiausia. Ir dar... prisimindamas tuos vaizdus, rodos, net jaučiu kvapą, skonį net temperatūrų kaitą...
- Oho... nežinau ar dirbu su tokiais pacientais. Taip, Suomi?
- Taigi, mane tas truputi gąsdina.
Tera nuspaudė pauzės mygtuką. Ji pajuto nemalonią nerimo bangą. Žmonės į ją dažniausiai kreipdavosi mėgindami išspręsti nuobodžias, šeimynines problemas, pasiguosti atsibodusiu darbu, prašydami nuslopinti nelaimingos meilės kančias. O žinutėje vyras staiga paminėjo visai kitokį poreikį, tiksliau užuomina buvo į tai, jog problemos yra kur kas sudėtingesnės nei devyniasdešimt devynių procentų į ją besikreipiančių.
- Suomi? Ar mums to reikia?
Šuo tylėjo. Galima sakyti, jog sėdėdamas miegojo. Taip Suomį veikdavo ausies kutenimas. Jis tiesiog atsijungdavo nuo viso pasaulio ir pasinerdavo į letargą, transą, kartais, kai Tera atitraukdavo ranką, šuo dar kelias sekundes sėdėdavo užsimerkęs ir tik vėliau nubusdavo, dažniausiai gailiai inkšdamas.
- Ką gi... klausomės toliau. - Tera nuspaudė „play“ mygtuką:
- Net nežinau kaip tai apibūdinti. Nežinau ar verta apie tai užsiminti žmonai, artimiesiems... jie greičiausiai pamanys, jog man su galva negerai... uždarys į beprotnamį. Tikiuosi, kad galima jus pamatyti...  Jei jūs nieko prieš, pasukit man kai turėsit laisvo laiko. Ačiū. Iki...
- Iki.
Daugiau žinučių nebuvo. Tera suraukė antakius. Ji abejojo ar priims klientą su panašia problema. Nors galvoje jau sukosi mintys kodėl taip nutiko skambinusiajam. Vienaip ar kitaip, ji vengė panašių pacientų, ne todėl, jog abejojo ar gali jiems padėti, o todėl, kad neturėjo panašios patirties.

7.

Jis baigė gerti kavą, išplovė puodelį, pakabino jį ant medį imituojančios džioveklės, stebėjo kaip puodelis sūpuojasi pirmyn atgal skambčiodamas į kitus stiklinius indus.
- Tėti?
- Labas rytas, Princese? Nori arbatos...
- Brrr... kakavos noriu. Kur mama?
- Miške. Bėgioja.
- Aš rytoj bėgsiu su ja.
- Reikia anksti keltis...
- O kada yra tas „anksti“?
- Tas „anksti“ yra labai labai anksti.
- Tėti, tu kvailioji? - Juokdamasi paklausė dukra. - Vietoj tavo akių šokoladiniai sausainiai, tėti, baik...
- Suvalgysiu...
Šypsodamasis Vilmantas pagalvojo, kad jei Ema pamatytų juos taip kvailiojančius tai kliūtų abiems. Ema buvo  įsitikinusi, jog virtuvė nėra žaidimų aikštelė. Jis sugavo Aistę ir pakedeno jos plaukus, po to išsiėmė iš akių sausainius ir paklausė:
- Ką kiekviena dora ir švari mergaitė daro prieš sėsdama pusryčiauti?
- Fu... valosi dantis... nenoriu.
- Koks pagrindinis žodis kai ko nors nenori?
- Reikia?
- Šaunuolė. Dumk į vonią aš pažiūrėsiu ar Domas atsikėlė.
- Bet Domas jau seniai nemiega. Jo net nėra lovelėje. Tėti, tu keistai atrodai. Ar tu susirgai?
- Aiste? -pasilenkęs prie pat dukters veido Vilmantas jau nebe žaismingu tonu paklausė: - Kodėl sakai, kad Domo nėra lovelėje?
- Nes jo ten nėra. Nešauk ant manęs.
- O tu neapgaudinėk... tai labai negražu.
- Aš neapgaudinėju. Aš nesu MELAGĖ. Pats patikrint.
- Ir patikrinsiu.  O tu sėsk prie stalo ir nejudėk iš vietos...
- Bet dantys...
- Aiste?
- Reikia?
- Taip... Reikia.
Vilmantas vylėsi, jog dukra pokštauja. Bet tai kaip Aistė treptelėjo kojyte ir piktai sunėrusi ant krutinės rankas krėstelėjo ant kėdės, rodė jos akivaizdų pyktį. O Aistė labiausiai pykdavo tada, kai ja nepasitikėdavo.
Lipdamas laiptais į viršų Vilmantas mėgino išgirsti piktą Domo niurnėjimą, o kartais, kai jis atsikeldavo ir nieko nebūdavo aplink, berniukas imdavo iš lovelės mėtyti visus žaislus, kurie kniaukė, lojo ar bent jau amsėjo.
Tik šį kartą buvo labai tylu. Turbūt jis miega? Pravėręs vaikų kambario duris ir žengęs į vidų Vilmantas sustingo. Pajuto kaip kūnų nubėga nemalonus šiurpulys, piestu pakeldamas plaukus nuo odos.
Sūnaus lovelėje nebuvo.
O Domas niekada nelipa pats iš patalų, jis laukia kol jį kas paims ant rankų.
- Domai?
- Juk, sakau, kad jo ten nėra... - iš apačios atsiliepė dukra.
Maždaug prieš savaitę Domas išmoko atidaryti laukines duris. Tai tapo vienu jo mėgstamiausiu užsiėmimu. Ir kančia tėvams... Domas įtempęs visas jėgas spausdavo rankeną žemyn, kol ši suvaitojusi pasiduodavo.
- Durys... - kartodavo jis. - durys... darosi.
Ant laiptų sėdėdavo dažniausiai Ema, stebėdama, kaip sūnus pažįsta pasaulį, kaip mokosi tarti žodžius, bendrauja su daiktais, kaip kiekvienas naujas vaiko potyris ar pažinimas reikalauja pastangų, gumbų ir mėlynių.
- Durys atsidaro, Domuk.
Dabar Vilmantas įsivaizdavo, kaip Domas atsikelia, išsliuogia iš lovytės, atsargiai nusileidžia laiptais, iš pradžių nuleisdamas kojytes, paskui prisilaikydamas rankomis įveikia kiekvieną laiptų pakopą. Krypuodamas į šalis nusigauna iki lauko durų, nusišypso, ištaria: „durys atsidaro“. Tada nuspaudžia rankeną ir po sekundės atsiduria sodo takelyje kuris veda iki vartelių už, kurių gatvė, o gatvėje automobiliai.
Jis apsisuko, šuoliais nulėkė žemyn.
Širdis nusirito kažkur į kulnus: durys buvo privertos, bet uždarytos ne iki galo. Vilmantas pribėgo prie jų ir atlapojo...
„Jis minė dviratį, minė miestelyje, kuriame kvepia ką tik nušienauta žole, kur kiekvienas namas turi savo pavadinimą, nes tų namų ne tiek jau ir daug, kaip ir gatvių: dvi pagrindinės su keliomis atšakomis, o dar ant kalvos jis matė medinę bažnyčią, nudažytą akinančiai auksiniais dažais, ir galvojo, jog pastatas panašus į apelsiną, nors apelsinų čia atveža tik kartą per metus, o norint jų nusipirkti, reikia ilgai stovėti eilėje, stovėti su kaimynais, kurie pasakoja keistas suaugusiųjų istorijas, o kartais tarp stovinčiųjų eilėje suvilnija nerimo bangos, nes kažkas priekyje tų apelsinų perka per daug ir kitiems jų gali nelikti. Jis minė dviratį ir jautė kaip seilės kaupiasi  burnoje prisimenant sultingų apelsinų iš Maroko skonį. Bet jo tikslas buvo ne vaisiai, o šokoladiniai plombyro ledai, apgaubti saldaus vaflio taurelės. Likus dešimčiai metrų iki kioskelio jis aiškiai užuodė drėgnų kartono dėžių kvapą, dėžių kuriose atveždavo ledus, o tas dėžes sena ledų pardavėja supakuodavo prie kioskelio sienos, kur jų kartą per savaitę atvažiuodavo paimti oranžinė šiukšlių mašina. Pastatęs dviratį prie stulpo jis pribėgo prie langelio kyštelėjo ranką į kišenę ieškodamas monetų, surado jas, pakėlė akis... iš nuostabos jam atvipo žandikaulis, netikėtumo banga pribloškė, paskandino ir jis tarsi neteko žado, rodėsi, net oro trūko. Aplink neliko nieko, neliko miestelio ir medinio apelsino su kryžiumi, neliko gatvių, kaimynų, neliko namų turinčių juokingus pavadinimus, net saulė išnyko, kartu su kaitra, su liepsnojančiais šilumos pliūpsniais. Liko tik ji... Ledus turėjo pardavinėti senolė, bet vietoje močiutės sėdėjo mergaitė, o jos veide degė nuostabus, raminantis artumas ir grožis.
- Tai pirksi ar tik spoksosi?
- Tu stebuklingai graži...
Jis pats išsigando savo žodžių, pajuto kaip raudoniu užsiplieskia veidas, mergaitė žvelgė į jį nustebusi ir sutrikusi. Ir tada jis išsigando, išsigando to koks gali būti jos atsakymas, ir pabėgo. Tiesiog skriejo per miestelį greičiau nei viesulas, pamiršęs dviratį atremtą į apšvietimo stulpą, pamiršęs paprašyti porcijos ledų ar bent jau atsiprašyti. Dar jis suvokė, kad gėda ir baimė yra kažkuo panašios, beveik kaip vanduo ir ledas arba kaip dūmai ir ugnis. Jis girdėjo kaip į šaligatvio grindinį iššokusios iš kišenių žvanga žalvarinės monetos, kurios buvo iškrapštytos iš taupyklės aprūdijusiomis žirklėmis, girdėjo kaip į nugarą klykteli pagyvenusi dama:
- Oi, mažiuk, sprandą nusisuksi.
Sustojo jis tik tuomet, kai baigėsi miestelio ribos, kai suvokė, jog išseko jėgos, o su prakaitu ištekėjo gėda, baimė, sumišimas. Kelias minutes jis mėgino atgauti kvapą, žvelgdamas kaip nuo kaktos varvantis prakaitas bematant išnyksta ant saulėje įkaitusių akmenų paviršiaus. Akmenys...
Jis apsidairė. Juto keistai kūnų tekantį šaltį, nes buvo blogoje vietoje, kurią visi vadino: „akmenų alėja“. Tai ilgas akmenimis grįstas takas, prasidedantis ties ta vieta, kur nebėra nė vieno miestelio namo. „Akmenų alėja“ iš abiejų pusių supo medžiai ir krūmai, tęsėsi ji beveik pusė kilometro iki pat senos girios žalių gniaužtų. Dar jis žinojo, kad tarp tų krūmų ir medžių vaikščioti nevalia, ten buvo apleistų kapų, antkapių nuo, kurių laikas nutrynė palaidotų vardus ir pavardes...
Priešais dygo vešlus alyvų krūmas, padabintas purpuriniais žiedais, o ant vieno iš tų žiedų tupėjo milžiniškas drugys, lėtai judindamas margaspalvius sparnus. Staiga jį užvaldė noras, gal greičiau būtinybė pažvelgti į priešingą pusę, lyg kas būtų suglaudęs lūpas tūtele ir pūtęs šaltį į jo kaklą. Jis apsigręžė... už nugaros nebuvo nieko, tik alyvų krūmas, apvytęs, o gal išdžiuvęs, pageltusiais lapais ir be žiedų skraistės. Ant vienos iš šakelių, suplėšytais sparnais ropojo paskutines minutes skaičiuojantis drugys... “
Vilmantui atrodė, jog jo kūnas virto besvore, nekontroliuojama, nereikalinga materija, lyg jo galvoje dabartį ir jo esmę kas lupte luptų lauk ir mėgintų ten įgrūsti, pasodinti visai kitą žmogų. Kojos neklausė, atrodė, kad jis nebe supranta kur yra: lyg „akmenų alėja“ ir sodas kažkaip magiškai susikryžiavo, tarsi išsitrynė laikas, išsitrynė praeitis ir dabartis, ir viską pasiglemžė chaosas.
- Tetuk...
- Ką?
Kieno šis vaikas? Toks mažas ir išsigandęs, stovintis su pižama prie vartelių, panašus į Emą? Kas ta Ema? Vilmantas nukrito ant kelių, galva plyšo nuo skausmo... Jis ištiesė rankas Į Domą. Suvokimas, jog tai jo sūnus, jo kūnas ir kraujas grįžo, tik jis jautė, kad „akmenų alėja“ ar tai, ką jis parsinešė iš ten, niekur nedingo. Ir, kad ir kas tai būtų... pulsavo kažkuo nežemišku, energija, kuri buvo juodesnė nei tamsiausias nakties dangus.
Domas apkabino drebantį tėvą, pasisuko į vartelius ir linksmai ištarė:
- Teta nubėgo...
- Kokia teta, Domai?
- Teta kepurė... kepurė teta.
- Jėzau...
Išgirdęs panišką žmonos balsą Vilmantas atsisuko. Ema buvo nepanaši į save: ant jos veido ir plaukų juodavo sukrešėjusio kraujo dėmės, kaip ir ant rūbų. Ji buvo purvina ir permirkusi nuo vandens, kas keisčiausia, jog rankoje Ema laikė nudaužto butelio kaklelį. Ji nepriminė nė kiek merginos, kurią Vilmantas pamilo ir mylėjo visa širdimi: tylios, ramios ir taikios. Ema buvo sukandusi dantis, įsitempusi, lyg katė pasiruošusi pulti balandį, negalintį pakilti nuo žemės, nes jo sparnai sulaužyti.
- Ema?
- Skrybėlė... Domas sako „kepurė“, bet ta kalė dėvi kvailą skrybėlaitę. Aš ją nudėsiu... 

8.

- Ar pagaliau papasakosi kas tau nutiko?
Vilmis atrodė piktas, tiesiog įtūžęs. Iš miško grįžusi žmona elgėsi kaip beprotė. Ji padrikai bėrė žodžius, tik jis nieko negalėjo suprasti.
- Kas nutiko miške?
- Aš nežinau... - Ji vėl pradėjo kūkčioti. - Užrakinai duris?
Vilmantas linktelėjo. Nors manė, jog tai kvaila. Jie juk namie. Bet žmona tikrai atrodė prastai, aiškiai matėsi, jog ji kažko bijo.
- Ema?
- Tu juk moki piešti?
- Kam klausi? Pati žinai, kad moku...
- Galvoju, jog mane persekioja keista pamišėlė... ir jos šuo.
- Ema, kas po velnių tau nutiko? Jei nori, iškviesiu policiją?
- Noriu, kad ją nupieštum. O tada jau – kviesk ką nori.
- Gerai, atsinešiu sąsiuvinį ir pieštuką.
Ieškodamas sąsiuvinio Vilmantas mėgino suvokti kas ką tik nutiko. Na taip, Domo vieno palikti jau nebegalima, jis pats atsidaro duris ir gali išbėgti į gatvę. Tik sūnus užsiminė apie kažkokią moterį su kepure, o Ema taip pat teigė, jog miške ją užpuolė beprotė... su skrybėle. Ir?
Kas po velnių dedasi? Jį kankina haliucinacijos, žmona sako, jog ją persekioja keista mergina su šunimi... Juk viskas buvo gerai. Jie susitvarkė gyvenimą, buvo laimingi, mylėjo vienas kitą. Iki avarijos gyvenimas ėjo kaip pasaka.
- Ir dabar niekas nepasikeitė. - Ištarė sau garsiai. Bet nepatikėjo savo žodžiais.
Pagaliau surado sąsiuvinį, sugrįžo pas žmoną, patogiai įsitaisė krėsle.
- Nagi... klausau.
Maždaug po valandos darbas buvo baigtas.
- Čia ji?
- Taip.
- Ema, ar tu tyčiojiesi iš manęs?
- Kodėl taip sakai? - Paklausė. Ji atrodė galutinai išmušta iš vėžių.
- Po galais, Ema, tu juk neužmiršai iš kur mes grįžinėjome tą vakarą kai pakliuvome į avariją?
- Žinoma, kad...
Kad kas, Ema? Na gi pasakyk vyrui teisybę, pasakyk iš kur jūs važiavote? Na gi? Juk prisimeni? Ema, jis laukia.
- Nesuprantu...
- Ema, liaukis. Palauk minutę...
To jau gana, galvojo Vilmantas bėgdamas į rūsį. Na taip, ji nenori kalbėti apie tai, vengia tos temos, bet po velnių, juk anksčiau ar vėliau reikia ją supurtyti. Įtariai, jog pats krausteisi iš proto, bet atrodo, kad žmona šioje srityje tave gerokai aplenkė, a?
Rūsyje jis turėjo ne tik studiją darbui, bet ir sandėliuką, kuriame laikydavo įvairiausius daiktus, dažniausiai jau nebereikalingus. Atidaręs duris apsidairė. Štai... kartoninė dėže, apvali, didžiulė. Pravėrė ją... niekas nedingo, nei akiniai, nei pilka skrybėlaitė. Paėmęs dėžę užbėgo laiptais atgal...
- Ema... užsidėk tai.
- Iš kur gavai šiuos daiktus?
Ema traukėsi atbula, jos akyse kaupėsi ašaros. Ji drebėjo. Kad ir kaip Vilmantui buvo gaila žmonos, bet reikėjo viską išsiaiškinti visiems laikams. Jis žinojo, jog pati Ema niekada daugiau nebepalies šių daiktų, todėl paslėpė juos.
- Sakau tau: užsidėk.
- Ne... prašau.
Neištvėręs jis uždėjo žmonai skrybėlę ir akinius, nuo stalo paėmė piešinį ir privedė žmoną prie veidrodžio. Tada suriko:
- Ką matai?
- Aš nesuprantu...
- Ema, tu esi ta dama, kuri tave persekioja.
- Liaukis.
- Iš kur mes važiavome, Ema?
- Atstok... man skauda.
- Iš kur?
- Nežinau...
- Liaukis... Mes buvome Kretingoje atpažinti tavo tėvų kūnų. Jiedu sudegė... Ema, kodėl niekaip to negali pripažinti?
- Aš tik vakar buvau pas mamą... ji mezga Domui megztinį iš vilnonių siūlų. Liaukis, tu mane gąsdini. Mano tėvai gyvi ir sveiki.
- Ema, brangioji. Jų nebėra. Jau daugiau kaip metai. Tu kartą į savaitę važiuoji į Vilnių tvarkyti jų buto... bet ten nieko nėra, tik gėlės, baldai ir viskas. Tavo tėvai tragiškai žuvo gaisro metu... tavo tetos namuose.
- Liaukis.
Ema nusviedė skrybėlę ir akinius, čiupo rankinę ir išlėkė pro duris. Vilmantas iš pradžių galvojo ją vytis, bet po akimirkos pasidavė. Tegul... lai važiuoja, dabar ji pati pamatys, jog tėvų butas tuščias ir gal pagaliau liausis žaidus tą žaidimą. Nustos sielotis, parduos butą, išsivaduos iš širdgėlos, pripažins tėvų netektį ir nurims, pagaliau nurims ir vėl bus linksma ir rūpestinga.
Per ašaras ji nematė kelio... to negali būti. Tik ne jos mama ir tėtis. Jie sveiki, atvers duris ir apkabins, pabučiuos. Bet ar tikrai, Ema? Taip, tikrai. Juk vakar buvau... mama mezgė, o tėvas buvo išlėkęs žvejoti. Jei taip nutiko iš tiesų, pasakyk kada paskutinį kart matei tėtį?
- Nutilk... 
Kada paskutinį kart tėvai aplankė anūkus?
- Nereikia šitaip...
Keldamasi liftu ji rausėsi rankinėje ieškodama raktų. Jei tavo tėvai sveiki ir namie, kodėl ieškai rakto nuo savo vaikystės buto? Paskambink ir jie tave įsileis...
- Aš taip ir padarysiu.
Pribėgusi prie durų paskambino. Tyla. Ji skambino ir skambino tačiau durų niekas neatidarė. Tai dar nieko neįrodo, galimas daiktas jie parduotuvėje, ar šiaip kur parke ilsisi, juk oras gražus. Suradusi raktus ji pati atsirakino duris. Įbėgo ir sušuko:
- Mama... Tėti.
Tyla.
- Ar jums viskas gerai?
Tada jos žvilgsnis užkliuvo už telefono. Drebančia ranka Ema pakėlė ragelį ir priglaudė prie ausies. Jokio signalo. Ne visgi kažką išgirdo... žodžius iš praeities. Laimos, puseserės balsas buvo liūdnas, trūkčiojantis:
- Skambino iš Kretingos. Sesute, nelaimė... jie sudegė.
- Laima, kas sudegė?
- Mano mama ir tavo tėveliai...
Ji padėjo ragelį. Stovėjo ilgai, nejudėjo. Galvojo apie dienas ir naktis, kuriose pasimeta laikas, tarsi ištirpsta lyg sniegas ant šiltų delnų, ką tik buvusių pirštinėse. Ema prasmego kartu su laiku ir tirpo drauge virsdama vandeniu, kuris teka ir nepalieka pėdsakų. Ji lyg išnyko tą dieną, išnyko ir tik dabar atsirado, prabėgus daugiau nei metams... atsirado bute, kuriame niekas negyvena. Kaip ji tai darė? Iš praeities ištraukdavo keletą minučių ir tarsi patalpindavo jas čia ir dabar, įsivaizduodama, jog tai tikra, jog tai vyksta. Bet kodėl?
Bėda niekada nevaikšto viena... tada upėje, naktyje liko dalis Emos, ta dalis, kuri matė apdegusius tėvų kūnus. Ji negalėjo to pripažinti kaip prieš avariją nutikusio įvykio. Jos vyras krapštėsi iš mirties, o gydytojai nieko negalėjo pažadėti. Ema jautė po savim bedugnę ir žinojo, jog bet kada gali ten prasmegti. Reikėjo atspirties taško, nes pasiekus dugną nebeliktų nieko kas gali iškelti į viršų, ten tik beribė tuštuma ir joje pasiklystama, o kelio atgal rasti neįmanoma. Iš ten nėra kelio atgal... nėra.
Tada laikas ir neteko tikrosios reikšmės. Ji kaip ir dabar buvo tėvų bute ir papasakojo sienoms kas nutiko vyrui... kažkokiu nesuvokiamu būdu jos mintys sugavo vieną sekundę praeities, po to antrą, akimirka grįžo po akimirkos, dėliojosi lyg paveikslas, ji rinko vaizdus ir jungė juos į visumą, klausėsi žodžių dėliodama juos į pokalbius. Bet, kad gauta metafora veiktų ir guostų reikėjo atsikratyti sudegusių kūnų, gedulo rūbų, skrybėlės ir tamsių akinių.
- Viskas bus  gerai, dukrele.
Taip, mama. Pradžioje ji išgirdo tik vieną sakinį, bet aiškiai... mamos balso gaidos ją šildė. Kitą dieną dar daugiau, tai augo lyg progresija, pradžioje dar galima buvo viską stabdyti, suvaldyti. Tačiau Vilmantas snaudė komos būsenoje, medikai tik traukiojo pečiais, todėl ji pasirinko pokalbius, o ne tylą.
- Ema?
Ji pakėlė akis ir pažvelgė į tarpduryje stovintį Vilmantą.
- Su kuo dabar vaikai?
- Kol kas jie automobilyje... paskambinau tavo puseseriai. Laima atvažiuos vakare...
- Aš kraustausi iš proto?
- Ne... Tu daug iškentei. Kai nubudau ligoninėje, Laima mane perspėjo, jog apie savo tėvus tu kalbi taip, tarsi jie dar būtų gyvi. Ji manęs paprašė, kad duočiau tau laiko. Aš daviau... bet šiandien išgąsdinai mane.
Emos mintys sukosi apie viską ir iš karto. Ji įtiesė rankas į vyrą. Vilmantas glostė jos plaukus. Staiga Ema atšlijo.
- Man atrodo, kad mėginau save sužeisti... – ji pakėlė plaukus ir parodė vyrui žaizdą, o vėliau apnuogino riešą.
- Manau dabar viskas bus gerai... ryt galiu nuvažiuoti ir susitarti su psichologu, ji moteris. Bet tik jei tu šito nori?
- Noriu pamatyti vaikus.
- Einam.

9.

Tera pažvelgė pro langą. Po to grąžino akis į naują klientą. Sėdėjo nesusi kaustęs, ramus, jautėsi savo vietoje. Neatrodė, jog turi panašių problemų, kurias paminėjo telefonu. Jis net davė saldainį Suomiui ir paglostė jį. Paprastai kiti klientai šuns nevaišindavo.
- Jis jums netrukdo? Šuo?
- Ne. Pats ketinu tokį nusipirkti. Vokiečių aviganis?
- Taip. Tik vadinu jį Suomiu...
- Kodėl?
- Nežinau. Jis mėgsta žuvį. Jei norite, galime vienas į kitą kreiptis „tu“?
- Gerai, Tera. Nuo ko man pradėt?
Tera pažvelgė į savo užrašus: svetimi prisiminimai arba haliucinacijos. Ji pavedžiojo pieštuku popieriuje kol nupiešė kažką panašaus į rožę. Po to paklausė:
- Trumpai papasakok apie savo laimingą dieną iš vaikystės...
- Tėvai man nuperka pačiūžas... mėgau ledo ritulį. Žiauriai.
- Dabar liūdną... trumpai.
- Matau kaip katinas ant sniego plėšo sniegeną. Verkiau tada.
- Liūdesys ir džiaugsmas iš tavo paties vaikystės ir iš tų svetimų prisiminimų: ar tai panašios emocijos?
- Ne. Nieko panašaus. Tai ką prisimenu mane nuteikia visiškai kitaip. Tai lyg ne mano... sunku paaiškinti. Kartais atrodo, jog aš kitame kūne. Labai nemalonu, ypač po to, kai atgaunu save.
Vyras kalbėjo nesijaudindamas. Tera galvojo, jog tai keista. Paprastai, žmonės seansų pradžioje būna susierzinę ir nervingi, nori greitų atsakymų, aiškių patarimų. Teko turėti ir piktų klientų, kurie negalėjo nusėdėti vietoje.
- Jei neprieštarausi užduosiu kelis nemalonius klausimus, Vilmi?
- Gerai.
- Ar kada piktnaudžiavote alkoholiu?
- Ne.
- Narkotikais. Pavyzdžiui: LSD?
- Kartą ar du parūkiau žolės, kai dar buvau studentas. Bet nieko daugiau.
- Ar šeimoje kas nors sirgo psichikos sutrikimais?
- Kiek žinau... ne. Nebent man niekas to nepasakojo, neatskleidė. Turbūt užduosi ir tokį klausimą: ar turėjau galvos traumų?
- Ar turėjai? – Tera nusišypsojo. Sumanus vyriškis.
- Taip. – Vilmantas kiek praskleidė plaukus atverdamas gyjantį randą.
- Kas nutiko?
- Patekau į avariją. Kaukolėje užstrigo durelių nuolauža. Dabar čia metalinė plokštelė vietoj kaulo. Komos būsenoje išbuvau dvidešimt dvi dienas. Turbūt tai ir yra priežastis to ką aš matau?
- Tikėtina, kad taip. Bet nebūtinai. Kodėl manai, kad tie prisiminimai arba sapnai nėra tavo?
- Nes aplanko jie mane netikėtai, matau viską labai aiškiai, lyg tai vyktų dabar, aš užuodžiu kvapus, net temperatūrų kaitą jaučiu. Regiu vietas, kuriose nesu buvęs, be to... viskas lyg vaiko akimis, ir tai tendencinga, lyg konkretaus vieno ir to paties žmogaus akimis perteikti vaizdai. Aš pats užaugau Vilniuje. O ten kaimo vietovė... geltona bažnyčia ir miškai, pušynai. Kodėl šypsaisi?
- Miestelyje, kuriame užaugau buvo geltona bažnyčia. Daugelyje Lietuvos mažų miestelių bažnyčios geltonos. Ar žinote kokia tai vietovė? Kaip vadinasi kaimelis?
- Ne. Tik vaikas, kurio atsiminimus matau kiekvienam namui ten yra davęs vardą. Pavyzdžiui bažnyčia: apelsinas.
Tera krūptelėjo. Vilmantas to nepamatė. Jo akys buvo nukreiptos į lubas. Ji pamėgino nusiraminti, kartodama sau: tai tik sutapimas, juk žinai kiek šalyje geltonai dažytų bažnyčių, nenuostabu, kad vaikai jas vadina apelsinais.
- Ar tie vaizdai tave aplankė iš kart po avarijos?
- Ne. Tai prasidėjo maždaug prieš mėnesį. O nuo avarijos praėjo daugiau kaip metai.
- O prieš avariją: ar buvo kažkas panašaus?
- Ne... gal tai dėl plokštelės?
- Anksti ką nors pasakyti. Nori kavos? Gal kito gėrimo?
- Galima.
Virtuvėje Tera mėgino nusiraminti. Gamino kavą paskubomis. Nejau ją taip suerzino geltona bažnyčia ir tai, kad ji vadinasi „apelsinas“? Svarbiausia neišsiduoti klientui. Dabar jis ramesnis nei tu, o tai neprofesionalu.
- Kiek cukraus?
- Du... ačiū.
Grįžusi Tera pastatė kavą ant stalo. Suomis gulėjo šalia Vilmanto kojų. Keista, kad jiedu taip susidraugavo, Teros šuo apskritai nelabai mėgo turėti svečių. Jis niekada ant jų nelodavo, bet kartais atidžiai stebėdavo.
- Tikrai netrukdo?
- Nė trupučio. Šaunus draugas?
- Nepakartojamas. Galime tęsti?
- Žinoma...
- Gali papasakoti kas tau labiausiai įstrigo iš tų svetimų prisiminimų: epizodai, vardai? Spalvos... bet kas, kaip bažnyčia vardu apelsinas?
- Lovelė... vaikiška, kuri supasi be niekieno pagalbos, ledų pardavėja, nepaprastai graži mergaitė... dar akmenų alėja ir namas virš, kurio kabo aukštos įtampos laidai... Tera, kas tau?
Ji visa išbalo, akyse pasirodė ašaros. Buvo sunku suprasti ar jis mato pyktį jos veide ar tai širdgėla, ar ir viena ir kita drauge sudėjus.
- Kas jums davė mano vizitinę kortelę?
- Man išeinant iš ligoninės gavau ją iš neurochirurgo. Tera, jei šiandien jums prasta diena, aš galiu atvykti kitą kart.
- Koks gydytojo vardas?
- Edvinas... tik nesuprantu kodėl to klausi?
Tera atistojo ir nusisuko. Ji nenorėjo to pasakoti klientui žvelgiant į akis. Teros galvoje dūzgė mintys, kurios žaibišku greičiu dėliojo atsakymus ten kur jie turėjo būti, nors pačių įvykių ir aplinkybių sutapimas ją pačią tiesiog sukrėtė.
- Mano vyras dingo be žinios maždaug prieš metus. Policija nutraukė jo paieškas, nes mano, kad jis nuskendo upėje. Nors kūno niekas ir niekada nerado. Tik drabužius. Tu matai jo prisiminimus...
- Avarijos metu aš pats vos nenuskendau upėje. Bet kaip aš galiu matyti jūsų vyro prisiminus, jei niekada jo nesu sutikęs?
- Esi... tik netiesiogiai. Edvinas, neurochirurgas, jis mano brolis.
- Aš vis tiek nieko nesuprantu.
- Ar girdėjai apie tokią ligą - disleksija?
- Patį žodį girdėjau... bet kas tai per liga aš nežinau.
- Jos yra kelios rūšys... tai nesvarbu. Viena iš disleksijos formų serga mano brolis: jis negali skaityti tyliai, nes tada nesupranta teksto. Todėl daro tai garsiai...
- Tera... kuo čia dėtas tavo brolis ir jo disleksija. O tavo vyras čia prie ko?
- Mano vyras labai keista asmenybė. Jis turėjo užrašus, kuriuose aprašė savo vaikystę ir savo vizijas. Ten esu ir aš... mano močiutė dirbo ledų kioskelyje, kartais ją pavaduodavau, ten mudu pirmą kart pamatėme vienas kitą. Po to susitikome už miestelio ribų kai aš rinkau žemuoges...
- Tu mergaitė vaišinanti mane žemuogėmis, aš tai mačiau... tu dėvėjai kareivišką kepurę.
- Mano brolis tada grįžo iš sovietų armijos. Bet tai nesvarbu. Nežinau kaip, bet Deivido užrašai atsidūrė pas Edviną. (Deividas... toks mano vyro vardas.) Brolis beveik niekam nesirodo kai skaito... manau, kad tomis naktimis kai budėjo ligoninėje, jis nerado geresnės vietos skaitymui nei komos būsenos ištikto ligonio palata.
- Būtent... juk komos būsenoje žmogus nieko negirdi ir nesupranta.
- Tačiau sąmonė įsisavina kiekvieną signalą iš aplinkos, smegenys tarsi koduoja garsus, kurie juos vėliau gali paversti vaizdais. Yra toks mokslas, retai kur pripažintas: hipnopedija. Mokymosi metodika miegant. Tai nėra plačiai paplitę, bet įrodyta, jog tai veikia. Kai, kurie poliglotai miegodami tiesiog klausosi į magnetolą įrašyto svetimos kalbos žodyno ir tai jiems palengvina gyvenimą. Komos būsena, tai savotiškas miegas, smegenys negali pabusti, bet jie fiksuoja informacijos srautą.
- Net jei tu ir teisi, Tera, tada aš turėčiau girdėti tavo brolio sekamą pasaką, o neregėti vaizdų  iš Deivido vaikystės.
- Vaizdus formuoja tavo sąmonė reaguodama į išgirstos istorijos nuotrupas.
- Mes galim tai patikrinti... aš turiu piešinius. Piešiu tai ką matau. Juk tu turi savo vaikystės nuotraukų?
- Žinoma. Tuoj atnešiu.
Vadinasi aš nesikraustau iš proto? Vilmantas šypsojosi, beliko tik pasistengti, jog žmona nurimtų, atgautų dabartį. Tada jie vėl bus normali šeima. Jei viskas paaiškinama mokslu pagrįstomis teorijomis tai nerimui pagrindo nėra. Jis jautė milžinišką palengvėjimą. Mintyse padėkojo Visagaliui už keistai sutapusias aplinkybes. Jei vietoj Teros sėdėtų kitas gydytojas, nežinantis Deivido užrašų turinio, greičiausiai jis leistų krūvas pinigų psichologo patarimams, vaistams, kol galų gale atsidurtų beprotnamyje.
- Radau. – pasakė Tera. – Beveik visos juodai baltos. Rodyk piešinius.
Vilmantas atsegė aplanką, viršuje buvo bažnyčia. Pažvelgė į Terą, parodė piešinį. Ši nusišypsojo. Pavartė nuotraukas ištraukė vieną, kurioje su balta suknele stovi šalia medinės bažnyčios. Piešinyje ir nuotraukoje pastatai skyrėsi stipriai: Vilmanto bažnyčia buvo su keliais aukštais bokštais, o foto, matėsi, jog tai kuklus pastatas, virš kurio į dangų stiebesi atvira varpinė ir kryžius.
- Tu teisi... esu ir tave piešęs. Nepanašu. Va šitas...
- Gražiai pieši, bet čia tikrai ne aš.
- Vadinasi aš nesikraustau iš proto?
- Ne. Tikiuosi mano brolis skaitė nedaug tau klausantis. O čia labai panašu...
Tera pamatė atsitiktinai iš aplanko išslydusį vieną piešinį: ant kelio tupinti baidyklė: tuščios akiduobės, nosis sugrusta į veidą, ant nugaros lyg sparnai, į priekį ištiesta tripirštė ranka, tarsi kažką po sekundės pagausianti ore. Piešinys nebuvo malonus akiai.
- A... čia Deividas nekuo dėtas. Tą naktį kai patekau į avariją turbūt užmigau prie vairo ir pamačiau štai šitą... net nežinau kas tai.
- Apsireiškimo demonas.
- Kas? – Vilmantas manė, jog Tera pokštauja, bet moteris buvo rimta, jos veidas pamažu niaukėsi.
- Tu sakiai, kad haliucinacijos prasidėjo tik po avarijos.
- Aš automobiliu apsiverčiau naktį. Buvau pavargęs ant kelio pamačiau kažką panašaus į šitą baidyklę, man atrodė, jog iš tiesų ant jos užvažiavau... net po ratais trakštelėjo. Bet tai tik nuovargis. Nieko daugiau. Pasaulyje nėra nieko panašaus.
- Šiame – ne.
- Ką nori tuo pasakyti?
Tera dvejojo, bet kažkas čia buvo ne taip. Deividas stebino ją visada, ji taip iki galo jo ir nesugebėjo perprasti.
- Mano vyras yra nupiešęs ir aprašęs tokį patį padarą. Tai apsireiškimo demonas. Deividas buvo įsitikinęs, jog žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, taip parašyta ir Senajame testamente. Dauguma tikinčiųjų tai supranta beveik pažodžiui, manydami, jog tai išvaizda, protas, sugebėjimai jausti.
- Taip... aš ir taip manau. Nesu tikintis, bet kito paaiškinimo ir nesu girdėjęs.
- Dievas – šventoji Trejybė: Dievas Tėvas, Sūnus Jėzus, Šventoji Dvasia. Dievą Tėvą jis aiškina kaip Jėgą kurioje telpa viskas, laikas tai tik dalis Dievo, kaip žvaigždės, kosmosas, šviesa, labai maža dalis, tokia maža, kad pats Dievas jos beveik nejaučia. Sūnus Jėzus – fizinis žinojimo skleidėjas, bet jis nėra žmogus, tai tik lūpos mėginančios žmonėms padėti suvokti jų pačių prigimtį ir esmę. Šventoji Dvasia – energijos visuma, impulsai suteikiantys ar atimantys gyvybę, tai lyg amžina baterija, kuri ir duoda ir maitinasi pasiimdama atgal. Deivido manymu tik taip Jėzus galėjo prisikelti, nes juo kaip ašimi bendravimui naudojosi dvi galingiausios pasaulio jėgos.
- O žmogus irgi Trejybė?
- Taip... tik kur kas paprastesnė. Mūsų kūnas ašis. Viena siela gyvena mumyse, kita atėjus laikui ateina iš mirusių pasaulio, iš neigiamos erdvės ir įlenda į kūną, joms susiliejant fizinis kūnas neišlaiko ir užgęsta. Deivido manymų siela mumyse tai dalis šventosios Dvasios, siela, kuri egzistuoja toliau nuo kūno, tai mūsų žinojimas, suvokimas apie laiką, meilę ir panašiai, tai kas akivaizdu tik neturi skonio, formos, bet egzistuoja. Susiliejusios dvi sielos vėliau įteka į begalybės upę, kuri ir yra dievas, Trejybė. Kūnas tai tik ašis ir kokonas, kuriame subrandinama energija, papildanti tai kas nesibaigia.
- O apsireiškimo demonas, koks jo čia vaidmuo?
- Prisimeni istorijas apie apsireiškimus?
- Taip...
- Daugumoje jų tai švytintis angelas su sparnais, nuo kurio sklinda tokia šviesa, kad žmonės vengia į jį tiesiogiai žiūrėti, angelas gali virsti bet kuo: žmogumi, šunimi, balandžiu. Apsireiškimų buvo daug Jėzaus gyvenimo metais. Dauguma žmonių regėję apsireiškimus, mirė smurtine mirtimi, tarp jų ir pats Jėzus, Žana Dar‘k. Tūkstančiai apsireiškimų buvo regėta viduramžių Europoje, kai mūsų civilizaciją niokojo maras.  Apsireiškimo demonas... tai lyg nepriklausoma energija, kuri atsiranda prieš pat dviems sieloms susijungiant ašyje, padaras maitinasi tuo, kas lieka ... dalelės energijos, priklausančios Trejybei. Kaip jau minėjau, kai kurie žmonės tai mato prieš savo mirtį, kaip sielos dvynį, nors kartais jo ir nepažįsta.
- Tavo vyras manė, kad antrąją sielą galima pamatyti?
- Taip... aš tuo nelabai tikiu. Keista, kad tu tokį padarą regėjai prieš avariją...
- Bet man nieko nenutiko, savo sielos dvynio aš tikrai nemačiau.
Staiga Vilmis atsistojo. Ema sakė, jog matė merginą su skrybėle ir šunimi, ji sakė, kad šuo kalba mergaitės balsu. Ema matė motiną savo bute, tiksliau jos šmėklą, ar bent jau tarėsi, kad nuolat kalba ten su mama. Jis manė, jog taip žmona ginasi nuo širdgėlos, tiesiog įsivaizduoja tai ko nėra. Bet kas jei Deividas žinojo tai, ko nežino beveik niekas? Apsireiškimų ir trejybių egzistavimas atrodė visai logiškas... juk jis pats matė demoną ant kelio.
- Atrodai susijaudinęs.
- Kodėl tavo vyras rašė apie tokius dalykus?
- Tu nepatikėsi...
- Pasakok.
- Deivido teigimu, jis turėjo mirti gimdymo metu. Jo mama turėjo tam tikrų galių, liaudiškai – ragana.  Ji ir pastebėjo demoną, pasak mano vyro, mėgindama išsiaiškinti, kuriam šeimos nariui gresia pavojus namų grindis ji išbarstė miltais ir ten atsirado šimtai vaikiškų pėdų pėdsakų. Žinau, jog skamba kaip...
- Mano žmona matė šunį kalbantį keliais balsais, ji matė merginą su skrybėle... Ema tokią pat skrybėlę dėvėjo kai po gaisro atpažino apdegusius tėvų kūnus.
- Vilmantai, kas dar per istorija?
- Tą naktį Ema buvo su manim automobilyje. Mes važiavome iš Kretingos...
- Mūsų miestelis: Santai, trys kilometrais į vakarus nuo Kretingos.
- Emos tėvai sudegė Dobilų gatvėje numeris trys. Santuose.
- Tai buvęs Deivio vaikystės namas.
Staiga Vilmantas pašoko. Nei jis nei Ema nesikraustė iš proto. Kai ką paaiškino mokslas, kai ką paprasčiausiai persipynęs dviejų šeimų gyvenimas. Tačiau viena buvo aišku: Emos laikas artėjo. Jis turėjo tai sustabdyti, užkirsti kelią tam, ką žmonės vadino lemtimi.
2013-01-04 18:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-19 07:40
Damastas
Kaip sioks toks ponografijos zinovas, galiu pasakyti, kad cia nera jokio sup..sto skirtumo tarp X ir Y. Tprasme, zvelgiant is filmu suauguzsiems prizmes, nera jokio svarbalo ar X dulkina Y, ar atvirksciai...
________________________________________________


".... Keista, kad jiedu taip susidraugavo, Teros šuo apskritai nelabai mėgo turėti svečių. Jis niekada ant jų nelodavo, bet kartais atidžiai stebėdavo..."

Keista, kad jiedu taip susidraugavo.Šuo apskritai nemėgo svečių. Bet niekada ant jų nelojo, tik atidžiai stebėjo...


Nepaisant daugybes netobulumu, gerokai taisytinu dialogu ir kitu slifuotinu vietu, sita kuryba, mano galva, yra labiau verta spaudos, nei visokie ten zilinskai ir vipisauskai kartu sudejus.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-06 20:30
Vajus
Smulkių klaidelių yra, tačiau jos nublanksta prieš įdomiai sudėliotą istoriją. Man patinka. Belieka tikėtis, kad pabaiga nenuvils. Sėkmės!
Nesuprantu Meškiuko pasipiktinimo daugtaškiais. Nesakau, kad jie visur reikalingi, tačiau ir aš pats juos dažnai naudoju, ypač tiesioginėje kalboje, kai noriu parodyti, kad pašnekovas kalba su nutylėjimais, po žodžių darydamas pauzes ir panašiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-05 10:11
Meškiukas
Kaip šioks toks žvejys galiu pasakyti, kad X forma yra pornografija. Visi naudoja Y ir nesuka galvos, nes visų pirma - taip sutaupai vietos, o antra - nereikia paskui vilktis krūvos šakų :]
Na o toliau - ta "ji buvo ragana" neatrodo pilai išpildyta. Man kliūna pats žodis, nes jis grynai baltiškas palikimas. Kuo blogai "kerėtoja"?
O ta meilė "daugtaškiams". Įdomu kiek dar kartosiu tai, kol autorius pagaliau nustos juos taip atkakliai dėlioti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-04 23:24
ieva3003
Šunims saldainiai kenkia. Bent psichologė turėtų žinoti.
Smagu skaityti. Ypač, kai aiškėja.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-04 20:34
Supermassive black hole
hm, tikrai, dabar susilaikau ties Deivydo dalimi. Sugrumuliuosi ir paskaitysiu likusi tekstą. Bet iškarto miniu, jog labai įdomi religinė teorija, kurios dar neperpratau. Man joje ne visi galai sulimpa. Sakau, sugrumuliuosiu gal tada paaiškės. Bet...
...bet, man įdomu, iš kur gi ragana viską taip žino, tiek daug, taip sudėtingai ir taip tiksliai. jai nėra jokio klausimo tame kas vyksta. Gal tai kiek neįtikima. Su demono apsireiškimu, su pėdomis, "aš tiesiog žinau" nelabai atsakymas. Gal autorius norėjo mum pagaliau paaiškinti "kame čia šaknys", ir staigiai viską išpyškino. Didžiulis informacijos kiekis visiškai keistoje teorijoje, kurioje susiliejo tiek Krykščionybė, tiek savotiška pagonybė bei budizmas- na visi akmenys turi kodus, viskas susieją į vieną. Gal tikrai kiek suplakta. Nauji įsisieniejusių religinių tiesų aiškinimai, susieti su šiuo metu labai išpopuliariejusiomis alternatyvių tykėjimo rūšimis. Aš paskaitysiu dar kartą, vėliau. Gal tada sakysiu- oplia praregėjau. bet kolkas ne.
Dar mane glumina, kad du pasakotojai- Deivydas ir trečiaasmenis anonimas. Ar aš tik nesuvokaiu Deivydo esaties Vilmanto istorijoje. Gal Tūrėtų Vilmantas ar kas ten skaityti kokį dienoraštį, tada dvi siužeto linijos sietųsi į vieną, nes tiesiog, pašnekėjo Deivydas, pašnekėjo anonimas. Nežinau.
Gal čia viskas labai gerai ir gal aš dėl visko labai klystų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą