Nekask duobės... (9)

Zabeliutės niekur nereikėjo ieškoti. Kai pavasarį atvažiavo Jaras, rado ją namuose, bet sužinojo liūdną naujieną. Neseniai buvo palaidotas jos tėvas.
Zabeliutė nusiminusi, juoda skarytė ant galvos, bet pamačiusi Jarą, vis tiek maloniai nusišypsojo.
– Kaip gerai, kad atvažiavai, – paėmė ji Jarą už rankos ir nusivedė į stanciją, – bus nors kam pasiguosti. Niekas čia manęs neužjaučia, o pamotė varo iš namų. Bet gi tu sėskis. Atnešiu kai ko užkąsti. Tokį kelią važiavai, išalkai, o aš užgriuvau tave su savo bėdomis, – susigriebė Zabeliutė ir jau norėjo eiti, bet Jaras pats atsisėdo ir pasisodino šalia savęs mergaitę.
– Kaip ji drįsta, – iki pat širdies gilumos pasipiktino jis, – kaip ji gali išvaryti tave iš tikro tėvo namų? Ko gero ji dabar pati gali išlėkti iš čia, kai jau tėvo nebėra. Kas gi ji? Svetimas žmogus tuose namuose.
– Pasirodo, ne ji, o aš čia svetimas žmogus, – palingavo galva Zabeliutė, – ji čia dabar šeimininkė. Tu tik paklausyk, kas čia dedasi. Taigi, tėvas užrašė jai visą ūkį tuoj po vestuvių. Mano jau čia nieko nebėra, viskas jos vienos rankose. Ji dabar čia gaspadinė ir gaspadorius, ką nori, tą daro. Viena pati čia viešpatauja ir man čia niekas nepriklauso.
– Ar tikrai? Ar turi ji kokius dokumentus? Ar gali ji įrodyti, kad taip yra iš tikrųjų? Ką ji pati pliurpia, tai dar ne viskas, reikia dar geriau ištirti tą reikalą.
– Buvo, tikrino. Abu su broliu samdėm advokatą. Viskas teisėta, taip kad aš niekur negaliu skųstis.
– Na ir apsukri gyvatė. Susuko žmogui galvą, pasinaudojo jo silpnumu... Kaip gi jis nepagalvojo? Juk tokiu būdu visai paprastai ir jį patį galėjo išvyt iš namų.
– Na, su tėvu jau būtų kitaip. Jeigu jis matytų, kad jam gresia kažkas panašaus, gal galėtų užprotestuot tą savo dovanojimą ar ką. Šiaip ar taip jis gal dar galėtų ką nors daryti, o ką galiu aš? Broliui geriau pasisekė. Jis suskubo laiku, dar gyvam tėvui esant atsiimti savo dalį, o aš taip ir liksiu be nieko.
– Netiesa, tau irgi priklauso dalis, ji niekur nežuvo. Namuose, jeigu nesutariat, gali ir negyvent, bet dalį atiduot privalo. Ar nekalbėjot apie tai su advokatu?
– Čia jau tenka bylinėtis... Tam reikia pinigų, o aš jų neturiu.
– Jeigu nėra kam, tai gal aš galėčiau tau padėti? – trumpai pagalvojęs, pasiūlė Jaras. – Per vasarą mes su draugu dirbam jo kalvėje, neblogai uždirbam, galėčiau paremti pinigais. Juk reikia kažką daryti. Taip visko palikti negalima ir daryt reikia greitai. Paskui visokie užsisenėjimai, užgyvenimai ar dar koks velnias. Žodžiu, kad nebūtų per vėlu.
– Ačiū tau, Jarai, – net apsiverkė Zabeliutė, – mes dar taip mažai pažįstami, o tu man toks geras, rūpiniesi, nori padėti. Niekas man dar nepasiūlė jokios pagalbos.
– Yra už ką. Tu gi mano mamą nuo tokios baisios mirties išgelbėjai. Mes su mama liksim tau skolingi visą gyvenimą. Kaip nepadėti tau tavo bėdoje?
Šnekėdamiesi stancijoje, jie praleido beveik visą popietę. Jaras išvažiavo jau temstant ir namus pasiekė tik prieš vidurnaktį. Motina dar nemiegojo ir, išgirdusi kad į kiemą įvažiavo Jaras, uždegė šviesą.
Pastatęs dviratį ant prieklėčio, Jaras atėjo į pirkią.
– Ko, mama, nemiegi? – dar prie durų, nusivilkdamas švarką, paklausė Jaras.
– Tavęs laukiu. Ar valgysi?
– Paskui, – atsakė jis ir prisėdo prie motinos. – Ar dar nenori miego?
– Ne, išsimiegosiu, juk rytas dar toli, – moteriškė sudomino toks sūnaus klausimas. – Pasakok, kaip tau ten sekėsi? Ką taip ilgai veikei? Ar sužinojai kur Zabeliutė?
– Ji pati mane sutiko. Šiemet niekur nevažiavo tarnaut. Neseniai tėvą palaidojo...
– Sakyk tu man ... Tėvas numirė... – nustebo motina, – panašu, kad nebuvo labai senas. Kas gi jam buvo?
– Mirtis nežiūri ar senas, ar jaunas... Bet dar ne tokių dalykų išgirdau. Jeigu tikrai nenori miego, tai klausykis, papasakosiu.
Negesindami šviesos, prasėdėjo jie dar gerą valandą. Jaras pasakojo, o motina su dideliu susidomėjimu klausėsi.
– Prižadėjau aš jai padėt, bet, mama, pati žinai, jog kol kas pinigų aš neturiu, – baigė pasakojimą Jaras. – Gal mama turi? Tau  pinigų niekada netrūkdavo, tu kažkaip moki gyventi. Gal ir dabar atsirastų? Kai tik aš užsidirbsiu, tai tikrai atiduosiu. Mano supratimu, visus tuos reikalus reikia tvarkyti kaip galima greičiau. Negalima atidėlioti.
– Gerai, – ryžtingai pasakė motina, – tegu ieško advokato ir duoda į teismą. Pinigų užteks. Kai nuvažiuosi, taip ir pasakyk, o dabar, – pakilo nuo suolo, – einu pašildysiu vakarienę. Pavalgysim ir – miegot. Rytas protingesnis už vakarą... Man anksti keltis prie gyvulių, o tavęs laukia darbas kalvėje.
Važinėjo Jaras pas Zabeliutę visą pavasarį, lankė ir vasarai atėjus. Gavusi pinigus, Zabeliutė pamotę Lionę padavė į teismą, kad išieškotų iš jos priklausančią dalį, bet pamotė irgi nesnaudė.
Vietoj to, kad gražiuoju su podukra susitartų, ji važinėjo pas advokatus, tarėsi, kaip išlošti bylą.
Kartą atvažiavęs pas Zabeliutę ir, kaip paprastai pirmiau užėjęs į pirkią, Jaras pamatė besėdinčią savo buvusios simpatijos Zitos motiną ir Lionę. Jis labai nustebo, bet nepasimetė. Mandagiai su abiem pasisveikinęs, paklausė:
– O kur Zabeliutė?
– Turbūt stancijoje, – abejingai atsakė pamotė, bet Balnienės veidas iškart persimainė.
Vos tik Jaras išėjo ir spėjo paskui save uždaryti duris, ji susierzinusi paklausė sesers:
– Kaip čia pas tave atsirado Jaras?
– Nuo pat pavasario važinėja pas Izabelę. O kas? Ar tu jį pažįsti?
– Taigi čia tas pats vaikinas, kur mano Zitą mergina. Draugauja jie seniai. Pameni, aš tau pasakojau, kad po kariuomenės jie su Zita žadėjo ženytis. Vis laukiam, kada pasirodys. O jis mat pas tavo podukrą važinėja. Pas mus dar nė karto nebuvo. Tai kaip čia išeina?
– O ką aš žinau? Turbūt Izabelė jam labiau patinka. Kai parvežė prieš Kalėdas iš tarnystės, tai tik per žiemą nebuvo. O dabar nuo pat ankstyvo pavasario kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį apie pietus – jau čia.
– Tai ko gero Zitos jis jau nebegalvoja vesti, jeigu taip. O ji nabagė taip „ščyrai“ jo laukė. Nevaikščiojo nei į vakaruškas, nei į vakarones, kad nepasidaryt bereikalingų kalbų. Žinai kaip būna. Kai tik vestuvės, tai tuoj  atsiranda pavyduolių. Prasideda apkalbos, raišymai, šmeižimai. Tai su tuo šoko, tai su tuo kalbėjo, tai su tuo parėjo... Tas parlydėjo, paryčiais išėjo... Matė su tuo, matė su anuo... Be reikalo tik „žėlabą“ nešiojo. Per tiek laiko gal ir ji būtų kitą susiradus?
– Ne bėda, juk ne su vaiku paliko, – ramino seserį Lionė, – susiras dar ne tokį, ne kokia senė yra.
– Bet ir ne jauniklė. Kaip ne kaip jau dvidešimt šeši su viršum. Greitai ir sena merga, – nuoširdžiai guodėsi seseriai Balnienė, – kad nepasimaišius ta tavo podukra, gal jau šią vasarą būtume kėlę vestuves.
– O kas jis? Ūkininko vaikas ar šiaip miestelio dešimtininko bernelis? – pasidomėjo Lionė.
– Tokios pačios kaip ir aš našlės sūnus, bet jie su motina gyvena neblogai. Savo žemę nuomoja, o pats Jaras išmoko amato. Jis kalvis. Draugas turi miestelyje kalvę tai su juo kartu ir dirba. Vaikinas rimtas, tvarkingas, ne koks laidokas, gero būdo ir gražus pažiūrėti. Verks Zita, sužinojusi, kad jis turi kitą. Oi verks... Man pačiai jau verkti norisi...
– Kad jis čia važinėja, tai dar ne viskas, – ramino Lionė, – gal jam ne tiek Izabelė, kiek pasoga rūpi. Gal galvoja, kad ūkininkaitė, tai turi būti su pasoga. Kai sužinos, kad nieko neturi, kad plikesnė už samdinę, mes ir sugrįš pas Zitą. Visgi jūsų visai neblogas namukas miestelyje ir nemažas sklypas daržams... Netoliese ir kalvė, kur jis dirba, niekur jis geriau neras, o aš, – pritilo Lionė, – pabandysiu atbaidyti nuo Zabeliutės.
Ilgai laukė Lionė progos pasikalbėti su Jaru akis į akį, kol pagaliau vieną sekmadienį atvažiavęs, jis nerado namuose Zabeliutės. Ji su kaimynų dukra buvo išėjusi į kapines ir dar buvo negrįžusi.
Pamotė nujautė, kad Zabeliutė turi tuoj pareiti. Mergaitė jau senokai buvo išėjusi, o be to ji žinojo, kad turi atvažiuoti Jaras. Užtai, nieko nelaukus, Lionė ir paskubėjo pakalbinti vaikiną.
– Sėskis, – pakalbino Jarą, – turiu tau kai ką svarbaus pasakyti. Seniai norėjau, bet vis nebuvo kaip. Matau, kad pats dažnai lankai Izabelę. Gal ir rimtai apie ją galvoji, bet noriu perspėti, kad mestum, kol dar laikas.
Žinoma, čia ne mano reikalas. Pats daryk kaip nori, bet man gaila, kad toks puikus vaikinas, gali susigadint sau gyvenimą. Kai tik atvažiavo, tai tuoj ir susinešė su Anupru. Pati nutvėriau juos gulinčius daržinėje. Nuo to karto ir pasakiau: „ Lauk ir kad nė tavo kvapo neliktų čia namuose! “. Nors pagal dokumentus jai nieko nepriklauso, bet man ne gaila, tegu sau gyventų kiek tik nori. Bet paleistuvės aš nelaikysiu. Mano namai padorūs, o ne koks bardakas.
Jaras iš karto nepatikėjo. „Pykstasi, bylinėjasi... Seniai ji nekenčia Zabeliutės ir pliurpia, kad apšmeižtų... “ Bet paskui susimąstė: „ O ką gali žinot? Apsuko toks gražuolis merginai galvą... Įsimylėjo... Aš gi jos beveik nepažįstų... Atrodo tokia maloni, rimta, o kas žino, kokia ji iš tikrųjų? Jeigu ji man maloniai šypsosi, tai dar nereiškia, kad aš jai reikalingas. Na, važinėja kvailas bernas, tegul. Gal kada pravers, jeigu panaudojęs Anupras paliks... Brrr... “
Šiaip ar taip, bet piktas pamotės sumanymas pasiteisino. Pasėjo nepasitikėjimo sėklą Jaro širdyje.
Kai grįžo Zabeliutė ir jie nuėjo į stanciją, Jaras ėmė į ją kitaip žiūrėti. Žvelgė įtariai, bene pastebės jos žodžiuose ar elgesyje ką nors tokio, kas galėtų ją išduoti.
Per visą popietę jie apie daug ką šnekėjo. Daugiausia apie tą bylą, teismą, advokatus, bet Jaras vis tik rado vietos užsiminti ir apie Anuprą.
– Ką tu? Anupras dabar jau visas gaspadorius šiuose namuose, – atsakė ji į Jaro lyg ir nekaltą užuominą, – pamotė jam rodo didžiulį pasitikėjimą. Ir šiaip, kada nepamatyk, jie vis kartu, vis šnekasi, neva tariasi, burkuoja. Aš nė kiek neabejoju, kad tarp jų yra kai kas daugiau nei tarp gaspadinės ir samdinio. Manau, kad ir prie gyvo tėvo jie buvo nesvetimi...
„ Na va, vemia viena ant kitos... Ir išvis kažkas dedasi tuose namuose... Kažkas nenormalaus... Tėvas užrašo žemę kokiai tai mergšei. Po tėvo mirties pamotė su podukra pjaunasi, nepasidalina turto, o gal ir berno... Turbūt joms abiems jo reikia... O šis, būdamas nekvailas, čirškina jas abi. Kažkoks gyvačių lizdas. Kaip tik greičiau iš čia... “
Šį kartą Jaras išvažiavo daug anksčiau. Parvažiavęs ir pavalgęs, tuojau atsigulė, bet neužmigo iki ryto. Kėlėsi skaudančia galva, perštinčiomis akimis.
Nusiprausęs šaltu vandeniu šiek tiek atsigavo, bet ir po to nėjo iš galvos vakar praleista pas Zabeliutę diena. „ Kas galėjo pagalvot, kad ten tokie dalykai dedasi. Juk buvo panašu, kad aš jai patinku. Mane pamačiusi, atrodo, taip nuoširdžiai apsidžiaugia, palydėjusi nuliūsta, akys pilnos ašarų... “
Jaras vėl ir vėl prisimena tą Kūčių vakarą, kai Zabeliutė raudo nuo jo žvilgsnio ir nedrįsdavo žiūrėt jam į akis. Dabar jau  pats nežino, kas tada labiau sužavėjo... Ar jos grožis, ar jaunatviškas mergaitės drovumas.
„Negi aš apsirikau? Negi per žiemą, per tuos kelis mėnesius ji taip pasikeitė, išdrąsėjo, kad net prie to priėjo? Bet palauk... Argi buvo laiko tokiems dalykams, kai reikėjo slaugyti sunkiai sergantį tėvą? Paskui jo mirtis... O paskui dar žinia apie dar vieną netektį, savo namų praradimą.
Kai vedė tėvas, juk Zabeliutė buvo vos keturiolikos. Vaikas, našlaitė, bet jau nuo tada pamotė jos nekentė. Turbūt ne iš gero gyvenimo, vos sulaukusi septyniolikos, išėjo iš namų tarnaut? Dabar gi, kai prasidėjo rimti piktumai, kova dėl turto ir pinigų, Lionė visai suįžūlėjo. Pyksta, varo iš namų, šmeižia, kad tik pakenktų Zabeliutei.
Ar negali taip būti, kad keršydama už tai, kad padavė pamotę į teismą, prišnekėjo man būtų ir nebūtų dalykų? Kas gi aš Lionei? Svetimas žmogus, o nei iš šio, nei iš to dedasi tokia gera, kad jai manęs gaila.
Ar tik ne taip pat prasimanydama skundžia man savo podukrą, kaip skųsdavo ją tėvui? 
Bet kas jai iš to? Gal ji nori tokiu būdu pasiteisinti, kodėl varo mergaitę iš tikro tėvo namų? O gal vis tiktai teisybę sako? “
Ir taip, ir taip pagalvoja Jaras, bet negalvoti negali. Ilgisi jis Zabeliutės, pergyvena. Per visą savaitę jam nuo minties nenueina praėjusio sekmadienio popietė, kai jis išvažiavo apspjauta širdimi.
Sulaukęs sekmadienio jis vis tik susilaikė, nevažiavo. Nevažiavo ir kitą. Praėjus nekuriam laikui, nebe taip ir traukė.
Atėjo ruduo, pažliugo keliai, jau ir norėdamas nebe nuvažiuosi...