Sutinkant Naujuosius

3.

Lūžo
pasitikėjimas
suskilo sielos stiklas,
įlinko skruostikauliai,
o aš gi - tikintis.
- O Dieve
kaip jos, iškraipo
mano žodžius,
kaip ištaria sakinius -
skauda galva,
metu šalin akinius -
man reikia kamparo,
naujo kambario
ir kambariai pakvimpa -
keptomis žąsinis, vištomis.

Geriu
ligi dugno,
ligi sielos gelmių,
širdies paslapčių -
ligi Naujųjų pradžios,
ligi Senųjų pabaigos.
Geriu ir už tuos
kurių nelaukiu,
kurie neateis, neatvažiuos,
o kas juos nuteis?

- Būkit pažįstamos,
tos  šešios lėlės -
iš miesto ir joms, visoms
skiriu - po auksinį žiedą,
po kilogramą saldainių
ir prie karštos krosnies,
sukaitę, kaip tos -
iš kaimo miestietės
ir mes, prie jų glausimės.

Nėra
ko paklausti
ir kas man iš to
pliktelėjusios ir pilno -
muzikos garsų
pilko namo?

Džiaugiuosi
kaip varnėnas
sulaukęs inkilo,
rasis ir man vietos -
šalia krosnies - katinas -
jauki vietelė
ir mano dainai. Pintas krėslas,
šukuojamas ir mano kailis,
tarkuojamos morkos,
skutamos bulvės,
lupami obuoliai
ir apledėjęs kiemas.

Atsiras
ir tau vietos -
nors nuo dainų -
plyšta širdys
ir mes, sutinkam
Naujuosius
kaip vienuoliai -
amžinai klystantys.