Ašis II

3.

Ji prisėdo. Liūdesys atslinkdavo netikėtai ir taip suspausdavo ją visą, kad kartais Tera susigūždavo, apkabindavo save ir imdavo sūpuotis pirmyn atgal. Rodėsi, nėra tokios vietos kur jos nepasiektų širdgėla ir slegianti tuštuma... Nesvarbu kur ji bebūtų, ir ką beveiktų, tai nuolat grįždavo. Būdavo naktų, kai ji įjungdavo muziką ir miegodavo tik grojant magnetolai, kartais ji tyliai paleisdavo radiją, sugaudavo kokią nors stotį ir snausdama klausydavosi nakties laidų vedėjo balso, dažniausiai transliuojamo jai visiškai nesuprantama kalba, Terai to pakakdavo. Ji nenorėjo klausytis konkrečių minčių, jai tereikėjo balso, kuris nieko neįpareigoja ir nieko neprimena, paprasčiausiai jungia skiemenis į žodžius ir paleidžia juos į gyvą eterį.
Tera atsistojo ir pažvelgė pro langą. Matė, kaip virš miesto kaupiasi tamsūs lietaus debesys, dar prieš pusvalandį Suomis užstaugė. Tera jį apkabino ir prispaudė prie savo krūtinės, šuo nujautė perkūniją, keturkojis paniškai bijojo žaibų ir griausmo. Užėjus audrai jis slėpdavosi po stalu... ir dabar ten tūnojo, sekdamas kiekvieną šeimininkės žingsnį.
Išgirdusi beldimą, Tera nuskubėjo prie durų, Suomis liko gulėti po stalu. Jis niekaip ne įstengė atitraukti išsigandusių akių nuo stiklo ant, kurio krito pirmi lietaus lašai.
- Edvinai?
- Žinau, kad nelaukei. Padarysi man kavos?
- Žinoma. Kur bastaisi tokiu oru?
- Ai, šen bei ten. Kai ką radau rūsyje. Tai nutariau tau parodyti. Ir šiaip: pasiilgau tavęs, sesute, duok bučkį.
- Edvi, paleisk, šonkaulius sumalsi.
- Turiu pažįstamų gydytojų... naujus įstatys.
Trenkus žaibui koridorius sekundei virto švytinčiu sidabro tuneliu, Suomis užkaukė, bet iš po stalo neišlindo. Edvinas prasibrovė pro seserį, nubėgo į svetainę, pritūpė ant kelių ir pradėjo glostyti šuns galvą, šis inkšdamas padėjo savo nosį Teros broliui ant kelių. 
- Kodėl jis taip bijo griaustinio?
- Visi šunys bijo. Tau be cukraus ir su pienu?
- O konjako turi?
- O tu nevairuoji šiandien?
- Ne. Jolantai mašiną atidaviau, ji nutarė nuvaryti ją į plovyklą. Sakiau gi: po tokių karščių bus lietaus. Kodėl šunys taip bijo audrų?
- Šunys nepaprastai gerai jaučia magnetinį lauką... elektros išlydžius... Žinai, kad kai kurios veislės gali atskirti virš tūkstančio kvapų per sekundę.
- Ne...
- Taip. Kava... konjako įsipilk pats. Nežinau kiek jo reikia.
Tera atsisėdo į krėslą priešais brolį. Edvinas užsukdavo dažnai, kartą ar du per savaitę, dažniausiai vos kelioms minutėms.
- Ką radai rūsyje?
- Knygą...
- Ir dėl to nutarei mane aplankyti?
- Tera? Kodėl tu neužsuki pas mus į svečius?
- Nes aš baisi tinginė. Psichologai yra didžiausi tinginiai: mes net dirbame namie, kad nereiktų niekur eiti.
- Tu nemėgsti Jolantos?
Tera nusišypsojo, bet į klausimą neatsakė.
- Žinau ką tu galvoji: šiandien Jolanta, ryt Ieva, poryt Daiva...
- Tau beveik keturiasdešimt. Nenori kažko pastovaus?
- Sesute, aš pastovumo simbolis... Suomi, ateik.
- Ne, jis iš po stalo nelys. Tai kas per knyga?
Edvinas dvejojo. Ji taip gerai pažinojo savo brolį, kad kartais atrodydavo žino ką jis netrukus pasakys, kada paraus iš gėdos, atsikosės ar pasikasys pakaušį.
- Deividas paliko šitą pas mane... nežinau ar tu nori tai matyti ar ne. Tai tavo asmeninis reikalas. Gali knygą išmesti, gali ją perversti.
Edvinas padėjo ant stalo, po kuriuo slėpėsi Suomis, kažką panašaus į storą dienoraštį, bloknotą su kietu odiniu viršeliu. Ant jo Terai gerai pažįstamu stiliumi buvo užrašyta: Ašis. Mergina užsimerkė... aplink užgaudė liūdesys. Ji paėmė nuo stalo konjako butelį ir nepagailėjusi šliūkštelėjo gėrimo į kavą. Tą minutę ji nekentė savo brolio.
- Atleisk. Tai priklauso tau...
- Išmesk. Prašau.
- Jei norėsi... pati atsikratysi.
- Gerai.
Bet ji nežinojo ar sugebės atsikratyti. Ašis?
Kai Tera kovodavo su praeities vaiduokliais ir beveik juos nugalėdavo, tai iškart tarsi gaudavo telegramą, kuri kovą sugražindavo atgal į pirminę jos stadiją, šį kart telegrama buvo: Ašis.

4.

Jis žvelgė į brėžinius tik galvoje plytėjo beribė tuštuma. Surado vos kelias klaidas, pamėgino jas ištaisyti, bet neįstengė rasti tinkamų formulių. Velniop... atsilošė krėsle. Tada išgirdo tylius žingsnius už nugaros, taip pasalūniškai sėlinti galėjo tik Ema.
Jiedu susipažino autobusų stotelėje kelios minutės po vidurnakčio... buvo ten vieninteliai laukiantys transporto. Pokalbį pradėjo Ema, garsiai ištarusi: turbūt jau nebe atvažiuos. O jis atsakė: galiu palydėt. Ir palydėjo... per visą Vilnių: nuo televizijos bokšto iki Antakalnio.
Jis pasisuko į žmoną. Ema atrodė išblyškusi ir pavargusi. Vilmantas atsistojo ir pabučiavo jos kaktą. Ema nekarščiavo. Panašiai ji atrodydavo paskutinėmis nėštumo dienomis prieš pat nutekant vandenims. Tik dabar buvo dar kažkas jos veide, kažkas ko jis negalėjo išskaityti, gal tai buvo liūdesys, gal nerimas, o gal ir viena, ir kita. Nusiramink, nieko jai nėra... tvankuma ir karštis atima jėgas, juk pats neįstengi dirbti. Šios prielaidos taip pat atrodė vertos dėmesio.
- Ar gerai jautiesi?
- Taip... truputi per karšta. Padėsi man paguldyti vaikus? Jie užmigo žiūrėdami filmą...
- Žinoma. Eisi pasivaikščioti?
Pasivaikščiojimu jie vadino vakarinį išėjimą į sodą.
- Ne. Pagulėsiu šalia vaikų... pavargau. Tu prisijungsi?
- Taip. Tik kiek vėliau. Nepyksti?
- Pykstu. Todėl įkasiu.
- Ai. Ema, baik. Skauda...
- Aš ir darau, kad skaudėtų.
Ema žiūrėjo kaip vyras atidžiai ant rankų kelią dukrą, lyg ji būtų permatoma, stiklinė, o ne linksma, judri, šešerių metų mergaitė. Vilmantas iki šiol sustabarėdavo jei tik tekdavo paimti vaikus ir nešti. Ema puikiai žinojo, jog jos vyras atletiškai sudėtas ir daugelyje ekstremalių situacijų elgiasi šaltai ir apgalvotai, bet šalia vaikų jis pasimesdavo ir tapdavo nerangus bei lėtas, judėdavo atsargiai, tikrindavo aplinką prieš kiekvieną žingsnį, lyg ieškodamas netikėto pavojaus. Pirmą kart dukrą ant rankų jis paėmė kai Aistei sukako du metukai. Emai teko ilgai įkalbinėti vyrą, drąsinti jį... Su Domu buvo kiek lengviau, sūnui buvo tik šeši mėnesiai kai Vilmantas kiek pasimankštinęs pagaliau pasiryžo, nes turbūt jau turėjo patirties.
- Tu toks įsitempęs. Ji sveria ne daugiau dvidešimt kilogramų, be atrodo, kad neši toną. – Sušnibždėjo vyrui į ausį, glėbyje laikydama snaudžiantį Domą.
- Daugiau, tūkstančiai, milijonai tonų. Tik ne svorio... meilės.
- Tikrai nesigulsi su mumis?
- Aš greit ateisiu. Prižadu.
- Prastas melagis. Sėdėsi prie brėžinių?
- Ne. Nėra tam ūpo...  terminai nespaudžia.
Ema atsilošė supamojoje kėdėje, kuri stovėjo tarp dukters ir sūnaus lovelių. Vilmantas nusišypsojo, po kelių minučių trys mylimiausi ir brangiausi jam žmonės jau saldžiai miegos. Jis pasilenkė ir pabučiavo žmoną į lūpas. Ši apsivijo jo kaklą rankomis ir vos girdimai paprašė:
- Pasilik.
- Grįšiu už pusvalandžio.
- Pažadukas.
- Grįšiu ir nunešiu tave į lovą. Myliu...
- Myliu.
Vilmantui išėjus Ema pamažu grimzdo į miegą, lyg per rūką girdėjo laiptais besi leidžiančio vyro žingsnius, ramų ir tolygų vaikų kvėpavimą. Girdėjo kaip anapus sienų šlama sodo žiedai ir lapai. Ji trumpam prisiminė moterį su skrybėle iš automobilių stovėjimo aikštelės, ranką gaudė bukas skausmas, pagalvojo, jog jau anksčiau yra ją kažkur mačiusi. Bet niekaip negalėjo atgaminti įvykių kada ir kur tai nutiko. Prisiminė padarą albinosą, o gal šunį ir mergaitę mėlynais šortais, sakančią, jog šuniukas išlipęs iš automobilio seka paskui. Ša, Ema, miegok... pamiršk ir miegok. Ryte viskas atrodys kitaip.
Stovėdamas vonioje, priešais aprasojusį veidrodį Vilmantas, panašiai kaip žmona grįžusi iš miesto, tyrinėjo savo veidą.  Jis kai ką slėpė nuo Emos. Slėpė todėl, kad nežinojo ar žmona supras ką jis mėgina jai pasakyti. Kai atsigavo ligoninėje po sunkios galvos operacijos, žmona jo paklausė: Vilmi, ar atsimeni kas atsitiko? Tada jis patylėjo ir po ilgos pauzės atsakė: ne. Tik pats gerai nesuvokė, kodėl taip atsakė. Greičiausiai įtarė, jog kažkuri jo sąmonės dalis apgaudinėja jį patį. Ką jis nutrenkė? Buvo naktis, kartais ilgai vairuojant akys pavargsta, ypač tamsai žaidžiant su žibintų šviesomis. Paprastas pakelės stulpas gali pasirodyti panašus į žmogų, ant asfalto gulintis cigarečių pakelis priminti milžinišką akmenį...
Gulėdamas ligoninėje jis dažnai galvodavo ar tik nebus tada užmigęs prie vairo. Niekas juk jo nekaltinio neatsargiu vairavimu ar tuo, kad jis nutrenkė žmogų ar laukinį žvėrį. Oficiali kelių policijos versija buvo plyšusi padanga, atseit taip nutinka dažnai. O ir Ema vos prabudusi tada nieko įtartino neišvydo. Tačiau Vilmis, tik išėjęs iš ligoninės nuvažiavo į garažą, kur glaudėsi iš upės ištrauktas, į metalo laužą virtęs jo automobilis.
Tada jis ilgai klūpėdamas ant kelių tyrinėjo važiuoklės priekį. Kad ir kaip to būtų nenorėjęs, kai ką aptiko, kai ką kas apvertė skrandį aukštyn kojom. Priekinis kapotas buvo įlenktas, stipriai per patį vidurį, atrodė lyg mašina įlėkė į stulpą, dideliu greičiu nė kiek nepristabdžiusi. Bet pats įlinkis atrodė daugiau nei keistai: ties labiausiai deformuota vieta matėsi dauba ir nuo jos į šonus rodantys trys spinduliai. Paslėpęs du pirštus po delnu jis uždėjo ranką ant sulankstyto metalo. Jo delnas beveik tobulai tilpo įlinkyje, tik trys spinduliai buvo kelis kart ilgesni nei jo pirštai...
Atšokęs nuo mašinos Vilmantas ilgai stovėjo nejudėdamas, neatitraukdamas akių nuo to, kas galėjo būti pėdsakas... kieno? Klausė savęs. Jokia gyva būtybė nepaliktų tokio tikslaus pėdsako, niekas neturi tiek jėgos, kad galėtų taip įlenkti mašinos priekį.
Ir vis dėlto... Juk jis aiškiai regėjo baidyklę su sparnais. Tačiau kur po susidūrimo dingo padaro kūnas? Ištirpo? O kas jei ta akla baidyklė nedingo? Kas jei ji atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, lyg norėdama kažką pasakyti? Gal parodyti?
- Baik, tu pats tuo netiki...
Randas traukėsi, dabar jis buvo baltas rėžis kaktoje, o po juo kaulą pakeitusi metalinė plokštelė. Vilmantas paėmė vieną cigaretę iš spintelės, uždarė dureles. Išsėlino į sodą. Aplink sparnais čirpė žiogai, kažkur tolumoje metaliniais bėgiais dundėjo dyzelinis lokomotyvas. Virš galvos, dangaus mėlyje suspindo pirmos nakties žvaigždės. Jis užsirūkė... ir tada tai grįžo, grįžo su galingu trenksmu. Vilmantas delnais suspaudė smilkinius, cigaretė nukrito į nušienauti besiprašančią žolę. Vyriškis nusileido ant kelių. Vakaras kažkur nutolo, nutolo lokomotyvo bildesys, žiogų sparnai, tamsą ir sodą pakeitė nuo laiko pageltę sienų tapetai ir apdriskusios užuolaidos, ir liūdnas lyg tol niekada nematyto vyro veidas.
- Tėti, kiek man metų? - Vilmantas nepažino savo balso, tai apskritai buvo ne jo balsas, o vaiko, vaiko, kuris tik neseniai išmoko kalbėti.
- Nežinau, sūnau. Nemoku skaičiuoti. Tavo mama sakydavo, jog mano galvoje kažkoks įtaisas, dėl to įtaiso aš neturiu nė menkiausio supratimo apie skaičius. Va... toks tavo tėvas, vaiki. Kam klausi?
- O kada mano gimtadienis?
- Tu neturi gimtadienio, nes tu atsiradai. Tiems kas atsiranda - nereikalingi gimtadieniai. Tai kvaila... atsirasti kur kas smagiau nei gimti, kaip pavyzdžiui išnykti patogiau nei mirti. Išnykimas nesukelia liūdesio tik paslapties šleifą. Ar žinai kas yra paslapties šleifas?
- Ne?
- Ar girdi kaip vėjas stūgauja už sienų? - Vilmantas linktelėjo, nes išgirdo vėjo kauksmą už sienos. - Dabar užsikimšk ausis. - Vilius pakluso. Vyriškis mostu paragino nuimti delnus nuo ausų. - Girdėjai vėją stūgaujant kai buvai užsikimšęs ausis?
- Aha.
- Bet juk tai ne tas pats vėjas, kuris stūgauja už sienų?
- Ne.
- O kuris iš tų vėjų tikras?
Vilmantas nežinojo ką atsakyti.
- Čia ir yra paslapties šydas. Kuris vėjas tikras? Tas už sienos ar tas, kuris pučia tavo delnuose? Ir tau dabar ketveri metukai...
Jis atsikosėjo. Galėjo prisiekti, jog atsikosėjo upės dumblinu vandeniu. Prieš akis dūmais rūko išmesta cigaretė. Aplink vėl čirpė žiogai, kažkur į vakarų pusę tolo traukino bildesys, danguje ruseno pirmosios vakaro žvaigždės. Vilmantas drebėjo...
Ar jis kraustėsi iš proto? Ar automobilio durelių skeveldra pašalinta iš jo smegenų buvo to priežastis? O gal metalinė plokštelė? Jis tegalėjo į klausimus atsakyti abejingu pečių gūžtelėjimu. Kad ir kas buvo tokių realių vizijų priežastimi tai niekaip netilpo į normalumo rėmus. Vilmantas galėjo prisiekti, jog vyriškis kalbantis apie paslapties šleifą buvo tikras, laikė jį ant rankų, jis net jautė jo burnos kvapą. Net širdies dūžius...
Vilmantas pakėlė nuo žolės cigaretę, sutraukė ją. Nuleidęs galvą žemyn lėtai patraukė į rūsį, kur prieš tris metus įkūrė savo studiją. Kartais, jam kaip architektui reikėjo absoliučios ramybės, kad be klaidų apskaičiuotų perdangų ir jas laikančių konstrukcijų svorį, atraminę jėgą. Bet dabar jis ten turėjo ir dar kai ką. Stalčiuje, kurį buvo galima užrakinti žalvariniu rakteliu, jis laikė piešinius, piešinius ar vaizdus iš tų keistų sapnų, gal prisiminimų, o gal tai buvo piešiniai įrodantys, jog jo protas pamažu nukrypsta nuo tiesios linijos, nebeatitinka tiesos grafiko.
Jų vis daugėjo... piešinių. Vilmantas galėjo prisiekti, kad buvo mažiausiai apie dešimt priepuolių. Jie buvo lyg ir nesusiję tarpusavį, jis matė skirtingus žmones, skirtingose vietose, matė dienos šviesoje, kartais naktyje, kartais būdavo vasara arba žiema. Jo piešiniuose buvo senas ledų kioskelis, kitame mergaitė saujoje laikanti žemuoges, keista akmenų alėja besibaigianti senoje girioje, namas virš kurio driekėsi aukštos įtampos laidai, nepaprastai graži mergina, kurios skruostais tekėjo ašaros. Staiga Vilmantui dingtelėjo keista mintis, tiksliau jis pakėlė delnus ir uždengė ausis, girdėjo kaip siaučia viesulas, o kai nuėmė delnus, kai ką suvokė: viską jis regi lyg vaiko akimis, vaiko kuris pažindamas pasaulį traukia nuo jos paslapties šydą, įveikdamas tam tikras užduotis ar mįsles. Ir vis dėl to... jis puikiai prisiminė savo vaikystę, savo tėvą, vietoves, kuriose lankydavosi. Jo vaikystėje niekada nebuvo tokio keisto ledų kioskelio, jokia mergaitė jo nevaišino žemuogėmis, o ir namo virš, kurio aukštos įtampos laidai, jo vaikystėje nebuvo. Tokie namai egzistuoja tik kaimo vietovėse, mieste nepamatysi nieko panašaus. O Vilmanto vaikystė prabėgo sostinės gatvėse. Ir tik Ema jį nukabino nuo miesto, žmona jį ištraukė į gryną orą.
Jis atsisėdo prie stalo, įjungė stalinę lempą, paėmė paprastą pieštuką ir pradėjo piešti veidą žmogaus, kurio jis niekada nematė, bet kuris jį vadino „sūnumi“.

5.

Miške kvepėjo pavasariu, pušų sakais, vėjo beveik nesigirdėjo tik lengvas ošimas, kiek primenantis pajūrį. Rytais Ema bėgiodavo, mankštintis ją pripratino tėvas. Nuo pat vaikystės mėgindamas įpiršti dukrai sveikos gyvensenos būda. Jis pats niekada nerūkė ir nevartojo alkoholio. Vasarą jie bėgiodavo Neries pakrante, kartais irkluodavo išsinuomoją kanoją, o žiemą visada slidinėdavo.
Dar ir dabar kartais jie susitikdavo viename iš sostinės stadionų ir sukdavo ten ratus, kalbėdami apie nereikšmingus dalykus, temos dažniausiai būdavo lengvos, neįpareigojančios. Po mankštos atsidurdavo  kavinėje ir ten valgydavo sumuštinius užgerdami juos arbata. Emos tėvas net kavos negerdavo, o į arbatą niekada nedėdavo cukraus.
Išmintais pušyno takais ji leidosi prie upės, kartais matydavo ten žvejus, ji ir pati mėgino gaudyti ešerius, bet Emai būdavo gaila besikankinančios žuvies, kuri užsinerdavo ant kabliuko, todėl žūklės ji gan greit atsisakė.
Bėgant nuo kalvos garsai visada pasikeisdavo: aiškiai riaumodavo greitkeliu lekiantys automobiliai, nuo miesto atsklisdavo bažnyčių varpų dūžiai, kartais galėdavai išgirsti kaip netoliese, geležiniais bėgiais dunda traukinys. Visa tai užgoždavo pušyno ošimą ir primindavo Emai, jog kažkur plyti miestas, metalo konstrukcijos, betono luitai, asfalto lydiniai.
Kada ji taip pradėjo neapkęsti miesto? Tai nutiko pirmo neštumo metu, maždaug ketvirtame mėnesyje. Tada jie gyveno bute, Šiaurės miestelyje. Ema pasijuto pavargausi ir pamėgino nusnūsti tuoj pat po pietų. Atsigulė... aiškiai girdėjo kaip už sienos barasi jauna pora, kaip aukštu žemiau telefonu su mama kalba paauglys, kaip ant stogo kažką kala Namų Draugijos statybininkai, girdėjo daug įvairiausių trikdžių, kurie tarsi lietė ne jos ausis, bet kažką viduje, o gal tai jautė jos kūdikis ir įnirtingai muistėsi įsčiose. Ji atsikėlė ir išsėlino į balkoną. Nieko gražaus tik mūras, betonas, aštrios briaunos, kampai ir dusinantis automobilių išmetamųjų dujų smogas. Taip gyventi negalima, tarė sau, kažkoks absurdas. Paėmė telefoną ir paskambino vyrui:
- Gali kalbėt?
- Yra kelios minutės. Kas nutiko?
- Ar mes turim galimybių išsikraustyti už miesto?
Iš pradžių Vilmis priešinosi. Jis pats augo mieste, kaip ir Ema. Jam viskas tiko ir triukšmas, ir kvapas ir pilki pastatai. Bet Ema buvo įsitikinusi, jog užmiestyje vaikams bus saugiau ir augs jie sveikesnėje aplinkoje. Kiek pasispyriojąs Vilmantas sutiko.
Iki upės buvo likę keli šimtai metrų... Ema pažvelgė į laikrodį: beveik aštuonios ryto. Nusišypsojo, gali laisvai sportuoti dar pusvalandį. Vaikai retai kada keldavosi anksčiau devynių. Jie buvo miegaliai kaip ir vyras. Vilmantas mėgo patinginiauti rytais, ypač savaitgaliais. Tiesa... po avarijos kartais jį kankindavo nemiga, bet labai retai. Ji pati visada mažai miegodavo, jei tik ilgiau pasivartydavo lovoje, imdavo graužti sąžinė, jog laikas eina veltui, jausdavosi tarsi kažką prarandanti.
Trakšt.
Ema staiga sustojo ir sukluso. Gaudė greitkelis, mieste jau virė gyvenimas... ji galėjo prisiekti, jog vos prieš sekundę girdėjo kaip už nugaros trakšteli šaka, o po to lyg pasigirdo urzgimas. Ji dairėsi... krūmai, pušys, eglės, viskas lengvai juda nuo silpno vėjo. Emos akys bėgiojo tarp kamienų mėgindamos ištraukti iš jų kažką neįprasto.
Miške ji visada jausdavosi saugiai, tiksliau tai buvo vos dviejų kilometrų ilgio ir beveik tiek pat pločio pušynas. Tuos du kilometrus nuo namų iki upės ji įveikdavo per dvidešimt minučių, neskubėdama.
Trakšt.
Vėl už nugaros. Vėl urzgimas.
Ema juto kaip pamažu baimė stingdo visą kūną. Ji dairėsi po mišką sugniaužusi kumščius, girdėjo savo širdies dūžius. Tiesiog fiziškai suvokė, kad ji ne viena. Dabar ji nukreipė akis į tankų brūzgyną iš, kurio sklido piktas urzgimas. Pats pušynas nebe atrodė toks draugiškas ir mažas, lyg virto nepraeinama, neperžengiama giria.
Pamėgink nusiraminti. Ten juk nieko nėra... gal tik pasiklydęs žvejų šuo, tavęs bijantis kur kas labiau nei tu jo.
Urzgimas nutilo...
Tačiau sujudėjo patys brūzgynai. O netrukus tankmėje ji išvydo kažką baltuojant. Emos kojos nutirpo. Ant vienos krūmo šakos ji aiškiai pastebėjo tris, keistai ilgus pirštus. Tokių ilgų ir švytinčiai baltų pirštų negali turėti joks žmogus, o juo labiau šuo... jos kojos ir kūnas virpėjo nuo baimės ir pasišlykštėjimo. Oda lyg elektros išlydžiai tekėjo nemalonūs šiurpuliai.
- Kas tu? - paklausė virpančiu balsu.
Atsakymas buvo ausį rėžiantis spiegimas. Ir tai netilo, bet augo bangomis kartais persiverčiančiomis į urzgimą. Ema žengė žingsnį atgal. Spiegesys tiesiog grasino susprogdinti ausų būgnelius. Ir dar... tai alino, lyg kauksmas atimtų iš jos jėgas, tiesiog siurbtų lauk energiją. Dar vienas žingsnis atgal.
Staiga viskas nutilo. Pirštai palenkė šaką žemyn. Tada Ema aiškiai išvydo atstumiantį padaro veidą, be akių, tik gilios juodos akiduobės... aplink, kurias matėsi sukrešėjusio kraujo nuotėkiai. Padaro nosis buvo lyg įgrusta į veidą, šnervės judėjo uosdamos Emos kvapą. Netrukus tai iškišo raudoną dvišakį liežuvį ir aplaižė pamėlusias lūpas.
- Ko tau reikia?
- Aš tavo šuniukas...
Ema krūptelėjo suvokusi, jog padaras prakalbo mergaitės, dėvinčios mėlynus šortus, balsu.
- Tavo baimė kvepia skaniai... - Balsas beveik virto pragarišku riaumojimu, o po to vėl prakalbo mergaitė: - neapgaudinėk manęs, kale, pasiduok.
Ema sukosi ketindama bėgti... Prieš akis lyg patamsėjo, dar po sekundės iš judančio ir neryškaus vaizdo ji sugebėjo išplėšti pilką skrybėlaitę ir tamsius akinius nuo saulės. Aštrus skausmas pervėrė smilkinį. Ema susvirduliavo, suklupo ir nugara virto ant tako, nukloto pušų spygliais.
Ar tai viskas?
Jos krūtinę prispaudė. Ema užuodė trūnijančios, pūvančios medienos tvaiką, pelėsių smarvę. Ji neįstengė įkvėpti, dvokas buvo toks stiprus, kad užgožė viską aplink. 
- Jau laikas... - balsas buvo moters. Lyg kažkur girdėtas.
- Ne...
- Pasiduok.
- Nelįsk prie manęs.
Sukaupusi visas jėgas į kumštį Ema smogė. Tikėjosi išgirsti kaip trakšteli ją užpuolusios moters nosis. Bet atrodė, kad smogia į tuštumą. Ji apsivertė ant šono ir gyliai įkvėpė. Vėl tikėjosi, jog ją netrukus prispaus ar ims kaukti pieno baltumo baidyklė. Ema gylai alsavo, mėgindama sugalvoti kaip ištraukti save iš situacijos, kuri varė ją iš proto. Tik nieko neįvyko. Ji laukė. Nieko... greitkelio gausmas, tolumoje ūžiantis Vilnius. Vėjas pakedeno jos plaukus atnešdamas sakų aromatą...
Galva tiesiog plyšo. Tačiau Ema ragino save stotis. Ji neabejojo, jei nejudės daugiau niekada nematys savo vyro, ant rankų nebe pakels ir nebe pabučiuos Domo, niekada daugiau nepins kasų Aistei. Sukaupusi jėgas Ema atsitūpė. Ją pykino, kūnas drebėjo ir neklausė. Jautėsi silpnai, lyg po gimdymo. Kol kas vijo mintis nuo savęs, apie tai, kas ką tik nutiko. Prisipažino sau: dabar tai nesvarbu, tai neturi jokio logiško paaiškinimo, todėl ir negalvok apie tai, nes išprotėsi. Apmąstymams ir isterijai turėsi laiko kai išsikapstysi, nagi, mergaite, tu gali.
Ema atsistojo. Susverdėjo, bet ant kojų išsilaikė. Perbraukė ranka per kairį skruostą, pažvelgė į pirštus, krūvini. Buvo prakirstas smilkinys. Apsidairė... padaras buvo dingęs. Tačiau moteris su skrybėlaite ne. Ji beveik pasiekė  kalvos viršūnę. O netruks dingo kitoje jos pusėje.
- Ei.
Sušuko Ema.
- Kalė.
Iš pradžių ji troško pasivyti skrybėlaitės savininkę ir... Ema prisipažino sau pati, jog norėjo paprasčiausiai smogti merginai į veidą. Baimė staiga atslūgo, o ją pakeitė plėšrus pyktis. Ema net pajuto, kaip jos delnai susitraukia į kumščius. Nebuvo jokios priežasties šitaip ją gąsdinti. Ema šventai tikėjo, jog nėra niekam ir niekada padariusi ką nors bloga. Tai kodėl ta mergina taip elgiasi? Pavyk ją ir kumščiais išgauk atsakymą... Ema sukando dantis, nuo staiga užvaldžiusio pykčio jai pasidarė bjauru. Ji taiki. Ji pati taikiausia būtybė planetoje. Emai nepatiko smurto kultas,  ji stūmė tai nuo savęs ir nuo savo šeimos. Ir štai ją lyg niekur nieko apsvaigina vidury pušyno, mindo ir murma nesuprantamus žodžius į ausį.
Kai pyktis atslūgo, Ema pravirko. Ji nusileido prie upės ir pažvelgė į savo atspindį, iš kairiojo smilkinio, pro nedidelę žaizdą tekėjo kraujo srovelė. Ema rieškučiais sėmė upės vandenį ir plovė nuo veido purvą, kraują ir ašaras. Mintys dūzgė it bičių avilys: kas ji? Kodėl ji užpuolė mane? Ar tikrai mačiau tai ką galvoju, jog mačiau? Ar todėl, kad atsitrenkiau į ją stovėjimo aikštelėje? Bet juk tai kvaila... Ar ji mane sekė? Žino kur gyvenu? Ar ji žino apie Domą ir Aistę? Ema nupurtė šiurpas. Buvo visai logiška manyti, jog mergina ją sekė, kad ir kokių tikslų vedama ji elgėsi kaip pamišėlė. Ema tikrai išsigando. Stovint prie upės ji tiesiog virpėjo iš išgąsčio, kurį kurstė įvairiausios teorijos ar prielaidos.
Palauk. Nusiramink. Jei leisi, kad vaizduotė ir toliau tave valdytu, tai iki namų nebe nusigausi. Tave ir sodybą skiria beveik du kilometrai miško. Kurio dabar tu bijai... Ją tiesiog pribloškė kontrastas tarp Emos iki užpuolimo, ir Emos po užpuolimo. Dar prieš dešimt minučių ji bėgo pasitikėdama savimi, šypsojosi, kūrė planus prasidėjusiai dienai, o po akimirkos ji raudodama stovėjo prie upės ir bijojo kilti į kalvą, tiesiog paniškai bijojo kirsti pušyną, kuriame galėjo laukti pamišėlė, veidą slepianti po prabangia skrybėlaitę. Ir tas...
Baik... negalvok apie padarą. Tik ne dabar.
Ema prikando lūpą. Pažvelgė į laikrodį: aštuonios ir septyniolika. Jei ji negrįš iki pusės dešimtos Vilmantas sunerims... Vyras žinojo jos bėgimo taką. Jeigu ji stovės ir nejudės, Vilmis tikrai ją čia suras. Bet kas jei ta pamišusi mergina dabar artėja prie jos namų? Prie jos mylimų vaikų ir vyro? Jų durys  nerakinamos jei tik jie namuose. Vilmantas taip dažnai būna paskendęs savo brėžiniuose, jog net nepastebėtų kaip skrybėlaitė išsineša judviejų sūnų ir dukrą.
- Ne.
Suriko Ema. Ji apsidairė, netoliese prie krūmų pastebėjo numestą alaus butelį. Pribėgo, pagriebė ir trinktelėjo į pirmą pasitaikiusį akmenį. Tada pažvelgė į kalvos viršų ir piktai sušvokštė:
- Jei tik paliesi mano vaikus, kale, perpjausiu tau gerklę.
Netrukus Ema jau kilo į kalvos viršų.