Ašis

Deividas

Dažnai klausdavau tėvo apie savo gimtadienį, bent jau kol ta diena man rūpėjo kaip vaikui, norinčiam turėti konkretų atspirties tašką, nuo kurio lyg ir viskas prasideda. Išgirdęs klausimą tėvas nugrimzdavo į keistą liūdesio būseną: matydavau kaip jis susikūprina, kaip jį apleidžia jėgos, kartais jo akis aptraukdavo blizgančių ašarų pūkas, o aš vis laukdavau atsakymo, bet vietoj jo dažniausiai gaudavau šilto pieno stiklinę ir duonos riekę, ant kurios jis užtepdavo storą sluoksnį medaus...
Jo atsakas dažniausiai būdavo vienas ir tas pats: tarsi juokaudamas, bet rimtu tonu jis išspausdavo pro sukastus dantis, jog neprisimena mano gimimo dienos, nes aš atsiradau jau po jos. O apie skaičius jis apskritai nenorįs kalbėti, skaičiai jo galvoje tarsi chaoso debesis, neturintys jokios konkrečios sekos, jie visi susipynę, išsibarstę ir jų, skaičių, beveik neįmanoma sustatyti į vietas. 
Vėliau, kai jau sužinosiu tiesą apie savo motiną ir apie tai, ką ji padarė dėl manęs, tada suvoksiu tėvo skausmą, bent jau iš dalies. Suvoksiu, kodėl jis troško gyliai savyje ištrinti datas, ištrinti įvykius, manau, kad tėvo pasąmonė mėgino apsaugoti, gal išlaikyti sveiko proto likučius. Tikiu, kad dauguma būdami tėvo vietoje, gyvenimą nutrauktų savo noru... gal taip ketino pasielgti ir jis, bet pažadas duotas mamai jį prirakino prie šio pasaulio, prie šitos realybės, kurios jis greičiausiai nekentė, tik buvo priverstas stumti dienas, metus, žvelgdamas į mane, savo sūnų, kaip į įrodymą, jog kiekviena slenkanti minutė yra persunkta tamsos prisilietimo, tamsos, kuri gyveno mano viduje...
Pirmi prisiminimai apie tolimas vaikystės dienas mane aplanko tėvo kutenančiais, kartais iki skausmo, barzdos prisilietimais prie skruosto. Jis nešioja mane ant rankų ir dainuoja lopšinę, kuri išvaiko, bet kokį norą sumerkti akis. Aš verkiu, o jis atrodo pasimetęs, klausia savęs: kodėl aš nemiegu, gal sergu, gal man kalasi pirmi dantys, gal aš alkanas? Neišgirdęs atsakymo jis kyla mediniais girgždančiais laiptais į antrą aukštą, artėja prie durų, nuo kurių sklinda žalia šviesa, ir tas spindesys mane iškart nuramina, jaučiu, lyg toje žalumoje esama man artimos šilumos, kažko, kas mane pažįsta. Tėvas palinksta ant kelių ir ragina pažvelgti pro durų rakto skylutę... automatiškai paklūstu jo žodžiams: kitoje durų pusėje linguoja vaikiška lovelė, skęstanti dar ryškesnėje, fosforinėje migloje, šalia lovelės nėra nė gyvos dvasios ir vis dėlto ji juda, lėtai krypuoja į šonus, tas judesys hipnotizuojančiai švinu užlydo mano vokus, kol galiausiai aš atsijungiu, girdėdamas drebantį tėvo balsą klausiantį durų:
- Tu ten?
Nors tėvo ausys neišgirsta nieko, tačiau mano veidą pasiekia vėsus vėjo šuoras, kuriame vos girdimas, o greičiau juntamas žodis: TAIP.

1.

Kartais jis nutoldavo nuo kelio, nuo nakties, mintyse mėgindamas perkratyti kelių paskutinių dienų įvykius... po to užduodavo klausimą: kas bus toliau? Tada sekundei pasisukdavo į keleivio sėdynėje snaudžiančią žmoną. Nenorėjo jos žadinti... ar Ema nors trumpam buvo užmigusi nuo to skambučio prieš tris dienas? Ne, turbūt, kad ne... galimas daiktas ji apskritai negalėjo sumerkti akių, tik glaudėsi prie jo visu kūnų viešbučio lovoje ir kūkčiojo. Dabar, tyloje monotoniškai gaudžiant varikliui, Ema buvo tobulai pasinėrusi į sapnus. Tarsi nuovargis ją visą apsupo, nuramino ir leido panirti į kitiems neprieinamą miglą. 
Nuovargis erzino ir patį Vilių, jis slopino savyje norą pažadinti žmoną. Ji nusipelnė poilsio. O ir kelio buvo likę nedaug, mažiau nei dešimt kilometrų, vingiuotu asfaltu, vedančiu per pušynus. Geriau jis pakentės, sustojąs pats atidarys vartus į kiemą, privažiuos prie namo, paims Emą ant rankų ir nunešęs paguldys ją į lovą. Tada paleis auklę, pabučiuos jau miegančius vaikus ir pats kris į patalus, miegos taip ilgai, kiek tik leis sąžinė ir aplinkybės.
Viliaus akys kovojo su nuoboduliu, su juodu nakties asfaltu, galvoje padrikai šokinėjo mintys, lyg jis neįstengtų susikaupti, nuvyti įkyrių klausimų, mėgino save įtikinti, jog artimiausiu laiku viskas susitvarkys, gyvenimas grįš į senas vagas, bet viduje jautė nerimą, panašus bauginantis jausmas jį užklupdavo vaikystėje, kai kaime viešėdavo pas senelius. Kartais močiutė jo paprašydavo nueiti į rūsį ir pririnkti krepšį bulvių, kad iškeptų skaniausius blynus ant džiovinto kopūsto lapo.  Vilius tais laikais jau nebetikėjo nei vaiduokliais, nei padarais tykančiais jo tamsiuose rūsio kampuose, ir vis dėltto, kas kart kai nusileisdavo po namu, kai pajusdavo nuo betoninių pamatų patalpą maitinančią drėgmę ir vėsą, kai užuosdavo pelėsius, dulkes ir voratinklius, tuomet Vilius sustodavo ir gerai nužvelgdavo kiekvieną rūsio centimetrą... nors ir nepastebėdavo nieko įtartina, bet nerimo, o gal greičiau baimės nuvyti jis neįstengdavo. 
Taip buvo ir dabar, jau rodėsi tuoj patikės, jog jiems pavyks išbristi... kai nuojauta jį vėl sugrąžindavo į šaltus baimės gniaužtus.
- Susitvarkysim.... būtinai.
Automobilio žibintai vangiai iš tamsos plėšė vaiduokliškai linguojančias medžių šakas, nenatūraliai nuo šviesos žaismo pastorėjusius kamienus, kartais praskrendančius šikšnosparnius, kurie medžiojo naktinius drugius, bet išgąsdinti variklio gausmo skrajūnai bematant ištirpdavo pakelės tamsoje. Kartais jį perspėdavo pavieniai ženklai, švytintis iš toli, lyg švyturiai, pranešantys, jog jie beveik namuose... Jis dar kartą pažvelgė į žmoną, sekundei, akimirkai atitraukdamas paskaudusias akis nuo asfalto dangos, švelniai, kad nepažadintų, pakedeno jos plaukus.
Po to sugrąžino žvilgsnį atgal...
Iš pradžių jis pamanė, jog sparčiai artėja prie dar vieno iš pakelės ženklų, bet netrukus suvokė, jog taip nėra.  Kelininkai niekada nestato ženklų greitkelio ruožo viduryje, o ir patys ženklai juk nejuda... gal tai žvėris, ar žmogus? Vilmantas pamėgino susikaupti, suraukė antakius mėgindamas išryškinti tai, prie ko dideliu greičiu lėkė jo vairuojamas automobilis.
- Kas per...?
Vilius pajuto kaip šiurpas nuvilnyja jo kūnu, kaip nuostabos ir pasibjaurėjimo riksmas staiga užstringa jo išdžiuvusioje gerklėje. Padaras šuoliais lekiantis į jo automobilį niekaip negalėjo būti giminingas žmogui, net ir gyvūnui... Vilius iškart atsisakė minties numinti stabdžius, jei ta bjaurybė nesitrauks, jis nerizikuos, nutrėkš ją ir pamėgins užmiršti, kad apskritai matė kažką panašaus, suvers kaltę nuovargiui, išsekimui...
Padaras priminė žmogų, kurio kaulai suaugę neteisingai, kraupiai išdarkę kūno formą, oda buvo balta kaip pienas ir švytinti. Baidyklė nedėvėjo jokio drabužio, ji čia šuoliavo, čia keturiomis ropojo vidury greitkelio, visiškai nekreipdama dėmesio į artėjantį automobilį.  Keisčiausia buvo tai, jog ant padaro kupros buvo ataugos, kiek panašios į sparnus, tik be plunksnų, atstumiantys kaulų ir odos dariniai...
- Šventas, Jėzau...
- Mes jau namie? - busdama, pasimetusiu tonu vos ištarė Ema.
Vilius užgulė akceleratorių, suriaumojo variklį sukantys stūmokliai, jis netikėjo tuo ką mato, bet sulėtinti greičio neketino, jei tai tik vizualinis nuovargio pokštas, jis tiesiog praskries pro jį ir nusijuoks...
Prieš pat smūgį padaras sustojo, atsitūpė, lyg pasirengdamas šuoliui ir pakėlė galvą. Vilius dar spėjo pastebėti, jog butybė be akių, tik tuščios, atstumenčios akiduobės, ir kad ji ištiesė vieną iš savo rankų į automobilio pusę ir sugniaužė ją į kumštį, tarsi kažką sugaudama ore...
Ir jau po sekundės jis užlėkė ant padaro, išgirsdamas pasibjaurėtiną lūžtančių kaulų traškesį...
Smūgis akimirksniu kilstelėjo mašiną į viršų, lyg ši užšoktų ant stulpo iš metalo ir betono elementų. Ema suklykė, suveikė jos savisaugos instinktas, mergina susigūžė, tvirtai delnuose suspausdama saugos diržą, kojomis įsispyrė į salono grindis. Automobilis su trenksmu nusileido ant asfalto, pasigirdo sprogstančios padangos griausmas, sužviegė asfaltą brėžiantis, kibirkščiuojantis ratlankis. Ema išsigandusi stebėjo kaip jos vyras mėgina suvaldyti mašiną, mėgina atgauti vairo kontrolę, bet automobilis mėtėsi nuo vieno kelkraščio prie kito... Vilmantą perskrodė sausas tikrovės dūris: tai viskas, seni, nebe ištempsi...
Viena iš padangų užlėkė ant žvyro kelkraštyje, automobilis staiga apsisuko šimtu aštuoniasdešimties laipsniu spinduliu ir virto ant šono. Pasigirdo ausų būgnelius draskantis lūžtančio, plyštančio metalo, dūžtančio stiklo girgždesys, aplink akinančiu fejerverku pasipylė žiežirbos. Ema nebegalėjo nei įkvėpti, nei iškvėpti, ji pilnai atsidavė apvaizdai... ji jautė kaip mašina nevaldoma slysta, kaip kažkur krenta, tarsi į  bedugnę, išgirdo kažkokį plekštelėjimą ir staiga akimirksniu viskas paniro į tobulą tamsą ir tylą. 
Išsigandusi Ema užsimerkė.
- Vilmantai? - ištarė drebančiu balsu. Bet pati vos įstengė išgirsti savo žodžius. Atsimerkti nedrįso, ją baugino tamsa, o ir jėgų tam neturėjo. – Viliau? - Pakartojo, jau kiek garsiau, beveik maldaujančiu tonu.
Jokio atsako. Tik kurtinanti tyla erzinančiai spengianti ausyse. Kodėl jis tyli? Juk su juo viskas gerai? Ji delsė... mėgino įsiklausyti: gal išgirs vyro alsavimą, arba kaip jis juda bandydamas iškrapštyti juos abu iš automobilio nuolaužų.
- Vilmantai... prašau, man baisu. Netylėk...

Ir vėl tyla. Ema suskaičiavo iki trijų ir atsimerkė. Tamsa. Juoda ir neperregima. Ema niekada gyvenime nebuvo mačiusi tokios tamsos. Jai atrodė, jog aplink naktis tokia tiršta, kad jos aklumą įmanomą pajusti ir kūnu, ir siela. Baimė po truputi augo, šiurpais liesdama odą ir pulsavo, derėjo. Padėtis atrodė beviltiška...
Liaukis, tai tik vaizduotė. Privalai kažko griebtis, jei Vilius neatsako, vadinasi su juo kažkas nutiko ir greičiausiai jam reikalinga tavo pagalba. Bet baimė skverbėsi į kiekvieną jos kūno dalelę, lyg nematoma infekcija, bet jaučiama ir pykinanti. Susigaudyti situacijoje kol kas nesisekė, viskas nutiko taip greitai ir netikėtai, kad Ema nė neprisiminė kaip ji atsidūrė mašinoje.
Staiga ją visą perliejo šiurpus drebulys. Ema sunkiai orientavosi, skaudėjo sutrenktą galvą, automobilis buvo sulamdytas, stiklai išdužę, vyras neatsiliepė, visa tai ją gąsdino, bet baisiausia buvo tai, ką ji pajuto savo kojomis. Kažkas šalto it ledas palietė jos pėdas ir pamažu kilo aukštyn.
Ema ištiko šokas, ji negalėjo pajudėti, mintys sukosi padrikai, be jokios logikos, spėliodamos kas tai galėtų būti: gyvatė? Ne... per anksti, jos dar miega.  Vanduo? Juk buvo šiltas, ankstyvas pavasaris, tik nesenai nutirpo sniegas, maždaug prieš savaitę, o miškuose vietomis jo dar buvo, kaip ir už jų namo, toje pusėje, kurios nepasiekia saulės spinduliai. Ji pagalvojo apie plentą, kuriuo važiavo: jeigu jie netoli namų tai greičiausiai įlėkė į upę, kuri lenda po viaduku iš vienos pusės, o kitoje išnyksta senoje girioje. Bet jei tai vanduo, kodėl jis kyla?
Baimė dabar virto panišku siaubu. Ema suvokė, jog automobilis skęsta ir sprendžiant iš to, kokiu greičiu kyla vanduo, kuris jau beveik pasiekė jos kelius, į dugną jie niro gana sparčiai.
- Jėzau... mes skęstam. Padėkit man, prašau. Vilmi?
Ema karštligiškai blaškėsi mėgindama surasti saugos diržo svirtelę ir išsivaduoti. Kol kas to padaryti nesisekė. Ema suprato, jog laiko beveik neturi, vanduo pasiekė saulės rezginį. Net jei ji ir išsivaduos, Vilmanto pati neištrauks. Jis svėrė virš šimto kilogramų, o jos svoris retai kada viršydavo penkiasdešimt. Gąsdino ir tai, kad vyras galėjo būti sunkiai sužeistas, greičiausiai jis neteko sąmonės, nes neatsakinėjo į jos balsą. Vanduo jau apsėmė krutinę... Emai iš akių sruvo bejėgiškumo ašaros. Vienu metu jai pasirodė, jog pasiduoti yra lengviau nei priešintis, bet pagalvojusi apie sūnų ir dukrą ji pamėgino susivaldyti.
- Ne... ne dabar ir ne šiandien. -suriko taip garsiai, kad išgirdo kaip viaduko skliautuose aimanuoja jos aidas. 
Trakšt. Saugos diržas pagaliau ją paleido. Mintyse ji sušuko valio, nepaisant to stingdančio šalčio. Bet džiaugsmo proveržis truko tik sekundę, neilgiau. Raimondas vis dar tylėjo. Gal net buvo po vandeniu. Ji beveik nieko neįstengė akimis išplėšti iš tamsos, tik neaiškių formų kontūrus, vaiduokliškai šmėžuojančius prieš akis.
Vanduo pasiekė kaklą smaugdamas lediniais savo čiuptuvais.
- Vilmi, maldauju... atsiliepk, na prašau... jei ne dėl manęs, tai dėl Domo ir Aistės.
Tyla.
Pirštais ji pagaliau surado ir atsegė vyro saugos diržą. Tik Emai dabar teko išlenkti kaklą taip, kad dumblu dvokiantis upės vanduo netekėtų į burną. Ji pamėgino pajudinti Vilmanto kūną. Jokių šansų. Jei mėgins traukti pati, tai pražudys abu. Vienintelis logiškas sprendimas buvo nusigauti iki kranto ir melstis, kad keliu, vidurnaktyje, pravažiuos atsitiktinė mašina.
- Atleisk man, brangusis. Aš grįšiu... prisiekiu.
Ji dar spėjo pabučiuoti vyrą, gyliai įkvėpė ir atsidūrė po vandeniu. Ji niekada neįsivaizdavo, jog vanduo gali būti toks kankinančiai šaltas. Prasibrovusi pro priekinio stiklo ertmę Ema atsispyrė kojomis nuo kapoto ir iškilusi į paviršių godžiai įkvėpė oro. Apsidairė. Neaiškūs kranto kontūrai buvo vos už kelių metrų priekyje.
Ji buvo prasta plaukikė. Bet tikėjo, kad tiek įveiks. O atrodė, kad iriasi vietoje, mėgino imituoti varlės galūnių mostus, tik sekėsi sunkiai, lyg jai truktų amfibijos plaukmenų. Staiga jos akys kažką išvydo. Kažkur tolumoje tamsą sekundėj perskrodė blankios šviesos pluoštelis.
Automobilis?
Jei taip, ar ji suspės nusigauti iki kranto? Išlipti? Dar reikės nubėgti iki kelio ir kas svarbiausia, jei visa tai padarys: ar mašina sustos? Galimas daiktas vairuotojas pašaipai nuspaus signalą, numins iki dugno greičio pedalą ir nulėks tolyn į naktį...
Šviesos pleištas vėl praplėšė tamsą apšviesdamas pakrantę ir nuo kelio nuslydusio automobilio sudarkytus krūmus, atrodė, lyg juos kas nukirpo, dailiai padalino per apželdinimo darbus. Šį kart šviesa nedingo... Ema išgirdo tolumoje ūžiančio variklio gausmą. Garsas buvo nepaprastai malonus, teikiantis, kad ir labai menką, bet vilties kibirkštėlę.
Nusigavusi iki kranto Ema suprato, kodėl jai būnant užsimerkus pasirodė tarsi automobilis krenta į bedugnę. Šlaitas buvo status. Status ir dumblinas. Net jei būtų vasara ir šiltas oras, ir ji turėtų kelis kart daugiau jėgų nei dabar, jei jos nekaustytų šaltis, panika ir baimė, net ir tada jai prireiktų gelbėtojo rankos, kad tokiu stačiu ir slydžiu šlaitu užliptų į viršų.
Šviesos ūkas vis platėjo, variklio gausmas garsėjo, bet Emos viduje blėso tikėjimas. Jie pravažiuos, paprasčiausiai pravažiuos nė neįtardami, kad netoli nuo kelio, upėje skęsta jos vyras, o ji mirtinai sušąla įsikibusi į kranto dumblą.
Ji užsimerkė ir pasidavė sukuždėdama:
- Atleisk man...
Norėjosi, kad viskas baigtųsi kuo greičiau, jog ji nebe sugebėtų nieko jausti ar galvoti, kad pagaliau ją apgaubtų ramybė ir bent truputis šilumos. Tik tiek... šiluma ir ramybė. Vaikais pasirūpins jos tėvai, jie jau nebe jauni, bet jėgų turi pakankamai.
- Ei, alio... ar yra ten kas nors?
Ema sukluso. Gal jai vaidenasi? Bet ne... virš galvos plytėjo šildanti šviesa, niūriai apnuoginanti priešingo kranto medžius, dar net nespėjusius išleisti pumpurų. Kažkur netoliese riaumojo mašinos stūmokliai. Ema nebeįstengė valdytis, pravirko.
- Alio... žmonės?
- Padėkit man. -Ema šaukė iš visų jėgų, - mano vyras liko automobilyje.
- Romai privaryk mašiną prie pat kranto... aš kažką išgirdau.
- Prašau....
Pakėlusi galvą, ji pamanė, jog virš jos, ant aukšto kranto stovi angelas pasidabinęs švytinčia aura, bet tai tebuvo žmogaus siluetas automobilio šviesų panardintas į  aureolės vizualinę apgaulę. Vienaip ir kitaip, tas žmogus dabar Emai buvo tikresnis angelas, nei tie, kuriais ji tikėjo anksčiau.
- Romai, tegul Indrė kviečia pagalbą, ištrauk iš automobilio virvę, pririšk ją prie medžio ir atsistok čia... kur aš dabar stoviu.
- Ką tu sugalvojai?
- Šoksiu į vandenį... Indre, surask antklodę... ten kažkur miegmaišis mėtosi.
- Vanduo šaltas... labai.
Nepaisant perspėjimo angelas atsispyrė nuo kranto ir pliūptelėjo kažkur už Emos nugaros. Po sekundės ramus vyriškas balsas jos paklausė:
- Ar jūs sužeista?
- Nemanau... tik nebėra jėgų judėti... ten Vilius, jis po vandeniu.
- Nuo kranto mačiau jūsų automobilio stogą, pasisekė, kad jis baltas. Čia negylu...
- Padėkite jam... prašau... jei neteksiu jo...
- Viskas bus gerai. Ar seniai jis po vandeniu?
- Nežinau. Neįsivaizduoju. Gal kelias minutes...
- Tai gerai... Romai, velnias, kur sumauta virvė?
- Gaudyk...
- Aš jus aprišiu, o Romas ištrauks. Ant kranto nusimeskite drabužius, Indrė jums duos antklodę. Romai trauk.
- Traukiu. 
Jau būdama ant kranto Ema beveik nebe suprato kas dedasi aplink: jos kažko klausė, bet žodžiai skambėjo iš taip toli, kad jų esmė buvo pašlijusi ir neteisinga. Prie jos priėjusi mergina padėjo nusirengti ir apgaubė šilta, o kas svarbiausia, sausa antklode. Ema nejautė savo galūnių, nejautė pirštų, net skruostai rodėsi esą ne jos, o svetimi, lyg vaškiniai. Ji atsisukusi žvelgė į upę, tik vaizdas pamažu liejosi ir ji nebe įstengė išskirti kažkokių konkrečių detalių tame vaizde.
- Atsisėsk, kitaip nualpsi... aš Indrė. Viskas bus gerai. Tik tu atsisėsk. Pagalbą jau iškviečiau. Važiuodami ant kelio pamatėme padangų žymes ir šukes, todėl ir sustojome.
- Ačiū.
- Ar tau ką nors skauda?
- Nežinau...
- Termose turiu karštos kavos... tuoj atnešiu. Sėskis.
Ema pakluso. Pamėgino nurimti... prisiminti maldos žodžius. Tačiau galvoje plytėjo begalinė tuštuma. Lyg ją kas išsunkė. Ji neįsivaizdavo kiek laiko Vilmantas yra po vandeniu. Atrodė, jog visą amžinybę. Jei jį išgelbės, nė per žingsnį nesitrauksiu nuo jo, -galvojo Ema, - visą likusį gyvenimą sėdėsiu ant kelių ir bučiuosiu jį...
- Kava. Karšta... nenusidegink. Kuo tu vardu?
- Ema.
- Gražus vardas. Tavo vyras.  Jį ištraukė... oi, nesiblaškyk taip. Duok, aš tau padėsiu.
Ema įsikibo Indrei į parankę. Ji matė Viliaus kūną gulintį tarp dviejų vyriškių. Jos vyras nejudėjo. Ema bijojo prieiti arčiau ir pažvelgti į savo vaikų tėvo veidą.
- Indre, ar moki daryti dirbtinį kvėpavimą?
Dieve, jis nekvėpuoja? Ema priėjusi suklupo ant kelių. Buvo blogai... ji net neįsivaizdavo kaip viskas yra blogai. Vilmantas gulėjo, jis ne tik, kad nekvėpavo, bet buvo sunkiai sužeistas. Netoli dešinio smilkinio, jo kaukolėje, buvo įstrigusi metalinė durelių nuolauža. Aplink ją lėtai pulsavo kraujas, lyg mėgindamas išsiveržti fontanu.
Praradusi bet kokią viltį Ema neteko sąmonės. Prieš nuvirsdama ji dar suvokė girdinti kaip iš tolumos jos ausis pasiekė greitosios pagalbos automobilio sirena. Po to sekė tamsa ir užmarštis.

2.

Ji stebėjo kaip mama mezga, pati niekada nesuprato ir neišmoko šio amato. Bet stebėti kaip virbalai mikliai pina vilnonius siūlus buvo išties nuostabu. Beveik magiška. Kartais ji galvodavo: kas privertė pirmykštį žmogų mokytis ir kurti? Taip, teorijas ir hipotezes ji girdėjo universiteto auditorijose, bet jomis niekada netikėjo, Emos manymu, tai turėjo būti užkoduota galvoje, užkoduota galingos jėgos, kuri žino viską, gal būt ta jėga ir yra žinojimas, absoliutus ir tobulas.
- Mama, man truputi keista?
- Kas, dukrele? -sustojusi megzti ji akinius nuleido ant nosies ir per jų viršų žvelgė į besišypsančia dukrą.
- Tu tėtį ištraukei iš kaimo į miestą. O aš atvirkščiai. Kaip manai: kodėl?
- Tavo tėvo iš kaimo aš niekada neištraukiau. -Padėjusi mezginį ir virbalus ant stalo, pridūrė: - Taip, jis gyvena čia, dirba čia, miega čia... bet pasitaikius menkiausiai galimybei trenkia durim ir lekia į pievas. Visada teisinasi: reikia pagauti žuvies, pririnkti grybų ar uogų, riešutų. Bet taip jis tik teisinasi... jis nekenčia miesto, čia persikėlė tik todėl, kad beprotiškai mylėjo mane ir dabar myli. Na, bent jau aš taip manau.
- Myli, aišku, kad myli, gali tuo neabejoti. O tau pačiai kaimas nelabai?
- Oi ne. Aš bijau vorų, bijau visko kas maža ir ropoja, o kaime tokių šliaužiojančių ir geliančių pilna. Visada gyvenau Vilniuje.
- Bet mūsų namas tau patinka?
- Dukrele, dabartinis jūsų kaimas į kaimą nepanašus. Prie jūsų sodybos net karvės nepamatysi. O šunys? Jus net šuns nelaikote, nei vištų.
- Bet mums to nereikia...
- Ema, dešimt kilometrų nuo sostinės, tai ne kaimas, o turtingas priemiestis. Tu man geriau pasakyk kaip Vilius jaučiasi?
Ema atsiduso.
- Gerai... dabar jau gerai. Tik randas liko. Jis vėl daug dirba. Kai pagalvoju apie tą naktį tai šiurpas nukrečia. Gydytojai sakė, kad keli milimetrai aukščiau... tos trys savaitės komos būsenoje. Siaubas kažkoks...
- Jokių pasekmių?
- Ne... Jis mažiau rūko.
Mama nuoširdžiai nusijuokė.
- Greit bus metai?
- Poryt bus metai ir vienas mėnuo.
- Ar jis sakė kodėl nesuvaldė mašinos?
Ema pakraipė galvą.
- Ne. Jis kartą užsiminė, jog ant kelio kažkas buvo. O kai jo paklausiau: kas būtent? Jis atsakė, kad nežino...
- Turbūt žvėris koks laukinis?
- Taip... mama, aš jau lėksiu, dar į parduotuvę reikia užsukti. Aistė ledų prašė, Domui ką nors pažiūrėsiu. Mama, atvažiuokit savaitgaliui į svečius. Vaikai pasiilgo. Pati žinai, pas mus vorų nėra.
- Gerai, Ema. Atvažiuosim, manau tavo tėvo įkalbinėti ilgai nereiks. Atsargiai vairuok, dukrele. Anūkus ir vyrą pabučiuok nuo manęs.
- Mama, savaitgalį pati pabučiuosi.
Leisdamasi liftu žemyn Ema galvojo ar tik nebus sumelavusi mamai? Ji paklausė ar nėra jokių pasekmių? Nė nepagalvojusi Ema atsakė: ne. Tačiau pačiai atrodė, jog Vilmantas kažkaip pasikeitė po to įvykio. Koks jis buvo iki avarijos? Visada linksmas, trisdešimt ketverių metų vyras, nuolat judantis kažką darantis. Jis negalėdavo nusėdėti vietoje, Ema nepažinojo nė vieno žmogaus iš, kurio energija trykštų tokiais srautais. Vilius ir kitus užkrėsdavo tuo savo judėjimo sindromu. Panašus buvo ir jos tėtis, bet kiek ramesnis...
O po avarijos?
Ema užvedusi variklį pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį ir ten nuliūdusio savo atvaizdo tarsi pasalūniškai paklausė:
- Man atrodo, kad jis tapo... nesavas?
Atvaizdas sutikdamas linktelėjo. Suprantama, kad jos vyras grįžęs iš ligoninės buvo ramus, to reikalavo gydytojai, trauma buvo sunki, jam atliko sudėtingą operaciją: suknežintą kaukolės kaulą pakeitė metalo plokštele. Bet laikas bėgo, o Vilius taip ir neatgavo to buvusio savo judrumo. Net su vaikais žaisdavo mažiau, dažniausiai juos stebėdavo. Kartais jis tiesiog išnykdavo, o gal aplinkinis pasaulis atsitraukdavo nuo jo sąmonės gelmių. Jis tarsi nieko negirdėdavo ir nematydavo, žvelgdavo į vieną tašką, bėgdavo sekundės, minutės, o vyro lyg nebuvo, tik vaškinė statula išoriškai panaši į Vilmantą.
O ir tie jo vakarai studijoje, įrengtoje rūsyje, kur jis kurdavo savo architektūrinius brėžinius. Iki avarijos jis ten praleisdavo nedaugiau trejų valandų per dieną, niekada rūsyje nelindėdavo savaitgaliais... o dabar? Jis beveik niekada neina su ja miegoti, studijoje sėdi iki paryčių.
Ema galvojo ar verta su pačiu Viliumi pakalbėti apie jo elgseną? Tik nežinojo nuo ko pradėti, kad viskas neatrodytų kaip bereikšmis zirzimas, problemos ieškojimas tuščioje vietoje. Juk jis nepasidarė piktas, agresyvius? Jis ir toliau ją apkabindavo ir bučiuodavo? Kartais net paimdavo ant rankų ir sukdavo ratu, o ji rankomis apsivijusi jo kaklą prašydavo sustoti.
Tai ko tada nerimauji? Gal tikrai keli bangas stiklinėje?
Emai nepatiko dar kai kas: atrodė, jog vyras lyg nori jai kažką pasakyti, tik nedrįsta. Jis dažnai prieidavo prie jos, apkabindavo, gylai įkvėpdavo, tarsi prieš sakydamas kažką svarbaus ir viskas, nieko neištardavo.
Kodėl?
Ar jis ką nors slėpė nuo jos?
Ne, buvo panašu į tai, jog Vilmantas neišsakydamas jį slegiančių minčių saugo Emą nuo to niūraus sąstingio į, kurį klimpo pats. Ar jo nerimas turėjo kažkokį materialų pagrindą? Ir ar tai siejosi kaip nors su nelaimingu atsitikimu? Ar buvo kažkokia priežastis kodėl jis nesuvaldė automobilio? Jei taip, ar ta priežastis ir slegia vyrą?
- Aš nežinau, nekibk prie manęs.
Garsiai, suerzintu tonu vidiniam balsui atsakė Ema. Tu juk ir pati pasikeitei: iki to lemtingo vakaro gyvenime nesi garsiai kalbėjusi pati su savimi, o dabar tauški dialogais it pamišėlė, kuri prašosi įspraudžiama į tardomuosius marškinius.
Prekybos centro aikštelėje išlipusi iš automobilio Ema pajuto įsibėgėjusio pavasario karštį, kiek prisidengusi ranka akis nuo saulės pažvelgė aukštyn: nė vieno debesėlio. Kiek prisiminė sinoptikai prognozavo panašius orus dar kelioms savaitėms į priekį... bet kas jais tiki? Nėra labiau klaidinančios profesijos nei sinoptikas, jo prognozės vargu ar kada išsipildo penkiasdešimties procentų tikslumu. Net advokatai dažniau sako tiesą.
Ema apsižvalgė: aikštelė atrodė apytuštė ir tylesnė nei įprastai. Tarsi visi vengtų tvankumos. Didžiausią šurmulį kėlė būrys vaikų prie ledų ir gaiviųjų gėrimo kioskelio. Kita teritorijos dalis tarsi išmirė. Ji įsimetė raktelius į rankinę ir patraukė prie pagrindinio įėjimo. Mėgino prisiminti ko labiausiai reikia namie: pieno, vandens, ledų vaikams, vaisių...
Ji sustojo. Galėjo prisiekti, kad sekundei atsidūrė šešėlio zonoje. Vėl pažvelgė į dangų... žydruma ir kepinanti gegužės saulė. Pasijuto keistai, juk tikrai regėjo šešėlį, kažkuriuo momentu nustojo blizgėję visų aplink stovinčių automobilių stiklai, o dienos šviesa tapo sodresnė ir paprastesnė. Gal taip tik pasirodė? Taip greičiausiai.
Vėl judėjo pirmyn. Išgirdo kaip kažkur parduotuvėje, dusliai per garsiakalbius skamba prekes reklamuojantis pranešėjos balsas, vyras sėdintis tiesiog ant betoninio bloko telefonu kažkam skundžiasi, jog niekur negali rasti rūkytų kalmarų, didėjantį šurmulį prie ledų kioskelio, mat kažkas lenda be eilės.
- Ar tai jūsų šuniukas?
Ema pasisuko į klausimą uždavusią kokių aštuonerių metų mergaitę dėvinčią melsvus šortus, kurie niekaip nesiderino prie jos ryškiai raudonų sportinių batelių.
- Koks šuniukas, gražuole?
- Ten... už jūsų. -nusišypsojusi mergaitė pirštu parodė kažkur Emai už nugaros. Pati Ema pasijuto nejaukiai. Mergaitė staiga nustojo šypsotis, bet pirštas ir toliau rodė ta pačia kryptimi.
- Aš neturiu šuns.
- Bet jis išlipo iš jūsų automobilio ir seka paskui.
- Ar žinai, kad nelabai gražu apgaudinėti vyresnius? - Ema išsigando savo grubaus balso. Na taip, mergaitė įkyri, aprengta kažkaip netinkamai, ne tais drabužiais kokius šiais laikais dėvi jos metų paaugliai, tokie drabužėliai buvo nešiojami prieš dvidešimt metų, ji pati turėjo panašius šortus dar lankydama pradinę mokyklą. Bet tai tik vaikas mėginantis save pralinksminti nevykusiais pokštais.
- Jūsų šuo labai piktas...
- Aš tikrai neturiu jokio šuns... - tada už nugaros Ema išgirdo urzgimą. Garsas buvo toks netikėtas, jog jos kūnų perbėgo bjaurus šiurpulys.
Tuomet mergaitė klyktelėjo ir nubėgo lyg ketindama pasislėpti iš už vieno iš priparkuotų automobilių. O urzgimas netilo... Ema bijojo šunų, jie jai atrodė tokie nekontroliuojami ir agresyvus, kad dažniausiai traukdavosi jiems iš kelio. Tiesa, tėvas jai sakydavo: svarbiausia šuniui neatsukti nugaros, jei stovėsi ramiai ir nesitrauksi jiems iš kelio, jie tik los, bet kąsti nedrįs. Tik mergaitė sakė, jog šuo išlipo iš Emos automobilio... ir dar ji dėvėjo šortus iš tavo vaikystės spintos, lyg pasityčiodamas priminė vidinis balsas.
Ema pajuto kaip nuo paskutinės minties ją supykino. Burna išdžiuvo, o urzgimas už nugaros netilo. Atvirkščiai – darėsi vis piktesnis, agresyvesnis tarsi garsą skleidžiantis keturkojis ruoštųsi pulti ją, tiesiog suplėšyti.
Nebijok, atsisuk, piktai pažvelk į jį ir šuo nubėgs. Ema taip ir padarė... besisukant tarsi vėl dingo saulė, vėl jausmas lyg ji stovėtų pavėsyje. Staiga Ema suvokė, jog jai iš gerklės ima veržtis panikos ir siaubo riksmas. Visas jos kūnas sustingo apgaubtas bjaurios baimės gniaužtų...
Ten buvo ne šuo.
Ji nežinojo, kas tai per padaras. Tokių gyvūnų apskritai nebūna... pieno baltumo oda, lyg sparnai ant nugaros ir nėra akių, tik gilios, juodos akiduobės. Padaras šnervėmis godžiai į save traukė kvapą, Emos kvapą, po to jis ištiesė leteną, besibaigiančią trimis ilgais pirštais į Emą ir juos sugniaužė.
Ema atšoko atgal, greitai sukosi mėgindama bėgti kiek tik leis jėgos ir įsirėžė į moterį su tamsias akiniais nuo saulės ir pilka skrybėlaite. Mergina sugriebė Emą už rankos ir palinkusi pradėjo kalbėti į ausį. Tik vienintelis dalykas, kurį girdėjo Ema buvo jos pačios širdies dūžių gausmas. Ji virpėjo... Nepažįstamoji skaudžiai suko ranką, lyg norėdama sutraiškyti kaulus.
- Atsiprašau... - sukuždėjo. Išsilaisvinusi atsisuko pažiūrėti į...
Į ką? Paklausė savęs... į padarą albinosą su sparnais ir be akių? Baik, Ema. Ten juk buvo paprastas šuo, kuris tavęs išsigando ir nubėgo, o visa kita tik optinė šviesos ir šešėlių apgaulė. Pažvelk, nieko nėra... nėra nei šuns, nei albinoso, tik tvankus karštis ir ranką tau mėginusi išlaužti dama su skrybėlaite nuo, kurios bjauriai dvokia trūnijančiais medžių kamienais.
Kojos vos laikė. Jokio šuns ar kito padaro niekur nesimatė. Velniop parduotuvę, pagalvojo, bus gerai jei taip susijaudinusi sugebėsi parvairuoti iki namų. Ji svirduliavo eilėse tarp automobilių, pamanė, jog jei tokią ją pamatys policijos pareigūnai, tai būtinai privers atlikti įvairius testus padedančius nustatyti ar vairuotojas neišgėręs.
Vienu metu Ema pamanė, jog pasiklydo, jog stovėjimo aikštelė išsiplėtė šimtus kartų pradangindama jos automobilį. Nusiramink, tu dairaisi ne savo mašinos, o šuns, kuris tave išgąsdino. Mergaitė sakė, kad jis išlipo iš mano automobilio... mergaitė krėtė pokštus, tavo automobilyje nerasi nė šuns plauko, ką jau kalbėti apie urzgiantį padarą. Iš kur jis ten atsirado?
- Nežinau. - sušuko delnais užspausdama ausis.
Nežinai? Perkaitai saulėje per pora minučių? Ko taip drebi?
- Liaukis.
Pastebėjusi savo mašiną Ema atsiduso. Pradėjo rankinėje ieškoti raktelių. Nesisekė. Nagi greičiau... Pagaliau. Kas čia dabar? Ema žvelgė į savo riešą. Jis tiesiog akimirksniu pajuodavo. Ta mergina išsuko jai riešą? Emos skruostais pradėjo tekėti ašaros. To jau per daug. Ji paprasčiausiai atsitrenkė, juk išsigando didelio šuns. Bet kodėl taip spausti ranką, kad net oda pamėlynuoja?
Nusišluosčiusi ašaras ji įkišo raktelį į duris. Atsigręžė ketindama ką nors išrėkti merginai su skrybėle. Ji tebestovėjo ten pat ir mojo ranka, tarsi kviesdama prieiti. Tas rankos mostas buvo keistai peršantis paklusnumą. Ema suvokė, kad po sekundės gali pasiduoti ir...
Nusisuko, plėšte atplėšė duris, atsisėdo, įkišo raktelį į užvedimo spynelę, pasuko. Užriaumojus varikliui pasijuto kiek geriau. Bet liko nemalonus jausmas, jog ji praranda savikontrolę, atrodė tuoj pradės raudoti ir neįstengs sustoti. Iš jos pasityčiojo mergaitė, bandė užpulti keistas padaras... tai tik šuo, po velnių, paprastas šuo. Ir dar poniutė su pilka skrybėle vos neišsuko rankos.
Judėk, tau reikia grįžti pas šeimą. Tas buvo tiesa. Namuose ji jausdavosi saugiai, taip saugu kaip šalia Vilmanto jai niekur ir niekada nebūdavo. Įjungusi pavarą ji pajudėjo. Riešą maudė aštrus skausmas. Sustojusi prie šviesoforo Ema iš dėklės ištraukė butelį vandens ir godžiai beveik viską išgėrė.
Vėliau važiuodama per miestą ji mėgino nuvyti mintis apie tai kas nutiko stovėjimo aikštelėje. Tik, kad ir kaip stengėsi jos neapleido įtarimai, jog tarp mažos mergaitės, šuns ir tos poniutės yra  kažkoks ryšys, kurio ji niekaip neįstengia sujungti į vieną visumą.  Ir kažkur pusiaukelėje tarp namų ir prekybos centro pažeisdama taisykles ji staiga kirto išilginę juostą, įlėkė į tamsų skersgatvį ir užgesino variklį.
Aukšti pastatai čia užstojo saulę, keli paaugliai tiesiog ant šaligatvio spardė futbolo kamuolį, kitoje gatvės pusėje jauna mama atsisėdusi ant suoliuko maitino kūdikį. Ema vėl pažvelgė į savo atvaizdą: plaukai netvarkingai susitaršę, blakstienų tušas juodais upeliais nubėgęs skruostais, veido oda išbalusi it ją kankintų anemija. Ji neatrodė panaši į ta Emą, kuri nuolat juokiasi ir krečia pokštus, taip gera nuotaika užkrėsdama būrį draugų, vyrą ar tėvus.
- Tu kraustaisi iš proto...
Kodėl?
- Nes vis dar galvoji, jog ten buvo ne šuo...
O kas tada?
- Padaras be akių... su sparnais.
Ir kas tai per padaras?
- Nežinau. Atstok... palik mane ramybėje.
Paaugliai nustojo spardę kamuolį ir žvelgė į mašinoje šaukiančią moterį. Emai pasidarė gėda. Ji nebesivaldė. Juk negalėjo tokia grįžti namo? Vilmis iškart užduotų šimtus klausimų. O ką ji jam galėtų atsakyti? Jog matė padarą ir yra beveik įsitikinusi, jog tai kažkokia mistinė būtybė, gal net pranašaujantį blogį?
Servetėle nusivaliusi veidą ji vėl pasidažė. Rankinėje suradusi kelias apyrankes užsidėjo jas ant ištinusio ir pajuodavusio riešo. Taip, Vilmantas bent jau iškart nepastebės, o kai pastebės ji improvizuodama ką nors sumeluos, kad susitrenkė ar panašiai, o po to pakeis temą kokiu nors svarbiu klausimu, pavyzdžiui, kuo vyras vaišins jos tėvus, kai šie atvyks į svečius? Planas rodėsi kvailokas, bet kito ji neturėjo.
Tik kai pravažiavo paskutinį šviesoforą, ji lengviau atsikvėpė. Baimė kiek nuslūgo, o kai miestas ėmė tolti Ema net nusišypsojo. Jei ji išgyveno tą siaubingą naktį upėje ir mirtinai nesušalo, tai dėl to kas nutiko šiandien, ji turėjo paprasčiausi juoktis. Šuo su sparnais?
Ema nusijuokė. Pamažu pradėjo rimti.
Privažiavusi vartelius į kiemą ji sustojo. Sodas aplink namą žydėjo. Dabar ji galvojo, jog nėra pasaulyje gražesnės vietos nei ši: paskendusi žydėjime, sodyba už miesto, net tyla čia kitokia, lyg tai kas atsklinda iki ausų būtų neaktualu. Miestas niekada jos nežavėjo, jame viskas sugrusta, tarsi suspausta suvaržant  erdvę, o tuo pačiu ir emocijų neutralumą. Mieste niekas negali būti natūralus, juk pati erdvė yra dirbtinė. Ema išlipo iš automobilio, atvėrė vartus.
Vilmantas stovėjo kieme, vienomis glaudėmis. Aplink jį ratus suko Domas ir Aistė. Emai buvo sunku nuspręsti: tai sūnus vejasi dukrą ar atvirkščiai. Domui tik prieš mėnesį sukako dveji, Aistė buvo ketveriais metais vyresnė. O Vilius... Ema vis dar negalėjo atsikratyti tos šypsenos, kas kart kai vyras pažvelgdavo į ją. Drauge jie gyveno jau aštuonerius metus ir ji vis dar tvirtai tikėjo, jog meilė nė trupučio neblėsta. Taip buvo todėl, jog ji niekaip negalėjo perprasti savo vyro minčių. Jis nesileido būti prognozuojamas. Kartais ji mėgindavo nuspėti, kaip vyras pasielgs po kelių minučių ir dažniausiai prašaudavo pro šalį.
Ir dabar ji nesitikėjo grįžusi rasti tokį vaizdą: jis deginasi saulėje leisdamas vaikams nutrūktgalviškai lakstyti aplink? Vilmantas dažniausiai atidžiai stebi vaikus, kad šie nepargriūtų ir nesusižeistų, tokiomis akimirkomis jis įsitempia ir atsiriboja nuo visko išskyrus vaikus. O dabar atrodė, jog vyras toli nuo visų, stovi atsukęs veidą į saulę ir nieko nemato, bei negirdi.
- Ledų nupirkai? - Ji vėl suklydo. Nepaisant ramios ir lengvabūdiškos išvaizdos jis stovėjo budrus ir glaudžiai bendravo su aplinka.
- Ne... nieko nenupirkau.
- Mama, o ledai?
- Jei pabučiuosi tėtį, manau jis nulėks iki pakelės užeigos ir parneš tau ledų.
- Tėti, pasilenk.
- Ne... jei nori ledų, privalai pati mane pabučiuot, jei aš pasilenksiu... vadinasi aš tave pabučiuosiu ir tu turėsi man parnešti ledų.
- Bet tu didelis. Mama, pakelk.
- Oi gudri mergytė.
Ema pakėlė dukrą. Netrukus ir Domas panoro pabučiuoti tėvą. Vėliau ir pati Ema pasekė vaikų pavyzdžiu.
- Turbūt aš skolingas tris porcijas ledų?
- Šešias. Senai saulėje?
- Pora valandų.
- Bent kremu vaikus ištepei?
- Vaikai mane ištepė.
Ema virpančiais pirštais palietė vyro kaktą, randas tapo kiek mažesnis, susitraukė į baltą, mažyti brėžį odoje.

Deividas

Kiek vėliau mano gyvenime atsirado dviratis. Kai išmokau minti pedalus, stabdyti juos, kai išmokau sukti vairą ta kryptimi, kuri man buvo reikalinga aš išsivadavau iš namo, kuriame niekas ir niekada neatrakina vienų durų, tik žvelgia pro rakto skylutę, aš išsivadavau iš kiemo, kuriame džiūsta skalbiniai.  Pamažu ėmiau pažinti miestelį ir jo apylinkes. Netrukus, mano mintyse, kiekvienas miestelio namas gavo pavadinimą, priklausomai nuo išvaizdos ir jame gyvenančių žaidimo dalyvių. Pavyzdžiui, ant kalno stovinti bažnyčia tapo apelsinu, nes ji buvo geltona, o į ją aš patekdavau rečiau, nei valgydavau tą saldų vaisų iš Maroko. Dviratis veždavo mane nuo namo prie namo, pro šalis lėkdavo medžiai, krūmai, kaimynų veidai, o kai kepindavo vasaros saulė, juo aš skriedavau prie ledų kioskelio, kuriame dirba žilagalvė močiutė, o aplink kioskelį visada kvepia šlapiomis kartono dėžėmis. Ir kartą ten nutiko tai, kas ir privalėjo nutikti. Atrėmęs dviratį į apšvietimo stulpą aš pribėgau prie langelio ketindamas nusipirkti pačių saldžiausių šokoladinių ledų, o kai pakėliau akis aš nepamačiau žilagalvės. Ten buvo pati gražiausia, pati nuostabiausia mergaitė, kokią tik kada buvau regėjęs. Nežinau ar ilgai į ją žvelgiau, žvelgiau užmiršdamas ledus ir jų skonį, užmiršdamas savo vardą, man atrodė, jog tapau smėlio laikrodis į, kurį tuo momentu subyrėjo visa amžinybė, o kadangi amžinybė nesuvokia laiko tėkmės, todėl man ir nerūpėjo minutės, kurių metu aš žvelgiau į mergaitę. Tada ji neištvėrė ir paklausė: tai spoksosi ar pirksi? O aš jai išrėkiau: tu beprotiškai graži. Ir pabėgau. Lėkiau taip greitai, jog nieko nemačiau aplink, tik girdėjau, kaip ant manęs šaukia praeiviai, kaip iš kišenių byra žalvarinės monetos. Bėgau, nes mane vijosi baimė ir gėda. Sustojau tik tada, kai baigėsi miestelis, namai, šaligatvis, miesto ribos. Teko pasilenkti įrėmus rankas į šonus, kad atgaučiau kvapą... tada ir pastebėjau, jog nuo mano kaktos prakaitas varva ant įkaitusių saulėje akmenų ir iškart išdžiūsta. Kai atsitiesiau, suvokiau kur esu: akmenų alėja. Vieta kur niekas per daug nesilanko, kur nežaidžia vaikai, kur retai kada pamatysi šunį ar katę. Tai akmenimis grįstas takas prasidedantis tuoj pat už vakarinių miesto ribų, iš abiejų jo pusių dygo krūmai ir medžiai, o pati akmenų alėja tęsėsi iki pat žalios girios, senos, senesnės nei mūsų miestelis, gal senesnės nei visa šalis ir jos istorija. Girdėjau gandus, jog tie kas čia lankosi, labai greit išnyksta, lyg pati vieta juos prakeiktų. Vienus sugrauždavo liga, kiti savo noru pasitraukdavo iš gyvenimo, o treti... tiesiog išeidavo iš namų ir nebegrįždavo, tarsi juos pasiglemždavo akmenų alėjos paslapties šydas. Ar tos kalbos buvo tiesa? Dabar žinau, jog taip. O tada tai tebuvo paskalos ir gandai. Bent jau iki to momento kol priešais nepastebėjau vešlaus alyvų krūmo ant, kurio sparnais mosavo drugys. O tada, pajutau kaip šaltu vėju man į kaklą atsimuša: Deividai...
Pašokau ir staiga pasisukau. Manė krėtė šiurpas. Aiškiai girdėjau savo vardą, bet nemačiau to, kuris jį ištarė. Temačiau alyvų krūmą, pageltusiais lapais, be žiedų ir ant jo šakos, drugelį skaičiuojantį paskutines savo akimirkas. Nors bijojau... bet vis tiek nutariau prasibrauti pro krūmus ir pasikalbėti su tuo, kuris mane išgąsdino. Taip ir padariau. Tik kitoje krūmo pusėje nebuvo nieko. Nieko gyvo... tik senas antkapis. Vaiko smalsumas pastūmėjo mane artyn paminklo, mat mačiau ant jo užrašą, bet perskaityti galėjau tik priėjęs per žingsnį, raidės buvo senos, nublukusios aptrauktos lengvo samanų pūko. Perskaitęs pavardę aš tik nusišypsojau: žmogus įamžintas akmenyje buvo gyvas i sveikas, gyveno per du namus nuo mūsų, dirbo miesto taryboje, vairavo naują automobilį ir kiekvieną savaitgalį su mano tėvu jiedu važiuodavo gaudyti ungurių... ir tada įvyko kažkas keisto, akmuo patamsėjo, net pažvelgiau į viršų, galvodamas, jog saulę užstojo debesis. Bet ne, ten danguje nebuvo nė menkiausios debesų skraistės tik akinanti ir kaitri saulė. O akmuo vis tamsėjo, beveik tapo juodas ir po akimirkos tarsi sujudėjo. Aš suspiegiau ir atšokau, užkliuvau už šakos, skaudžiai susitrenkdamas alkūnę. Bet skausmas išnyko baimėje, tokią baimę patyriau tik tada, aš nutilau, net nustojau kvėpuoti, tik žvelgiau į antkapį iš, kurio išlindo mano kaimynas, perlipo per mane ir patraukė pievų link. Ant mano kūno visi plaukai stovėjo piestu, drebėjau, o gerklėje džiuvo pagalbos riksmas. Nuo antkapio raidės buvo dingusios, tejutau iš tos pusės sklindantį kvapą, bjaurų šlapios supelijusios žemės kvapą, sutrūnijusios medienos kvapą, toks kvapas sklando kapinėse, kai duobkasiai kažkam iškasa paskutinio poilsio vietą.
Atsistojau. Kaimynas tolo... tik tolo jis keistai, lyg plaukė oru, beveik neliesdamas žemės. Nutariau jį pasivyti ir tiesiog aprėkti, jog negalima taip gąsdinti vaikų, tai nėra gražu, negalima šiaip sau vaikščioti kiaurai antkapiais ir skraidyti lyg burtininkui nesiekiant žemės. Kojomis teko dirbti sparčiai, buvo momentų kai pamesdavau sekimo objektą iš akių, kažkur pievose, bet netrukus, jis iškildavo ant vienos iš kalvų ir tada aš lėkdavau į tą pusę.
Nežinau kiek laiko sekiau kaimyną, žinau, kad saulė jau krypo į vakarų horizontą, kai prasibrovęs pro lazdynų brūzgynus aš pamačiau... juos. Iš kart atpažinau naują automobilį stovintį  klevo pavėsyje ir ant jo kapoto sėdintį kaimyną. Tik tai buvo ne viskas: kaimynų buvo du, identiškai vienodi, vienodesni nei dvyniai, jų negalėjai atskirti, lyg veidrodžio atspindys. Kitas jų stovėjo ant automobilio stogo, nėrė sau virvę ant kaklo, kitą jos galą permetė per klevo šaką ir tvirtai ją surišo. Ir netrukus jie susiliejo į vieną... sėdintis ant kapoto staiga pakilo, užlipo ant stogo, lyg sulindo į savo antrininką. 
Klevas stovėjo ant kalvos ir kai kaimynas pradėjo šokti kažkokį keistą šokį ant mašinos stogo, net būdamas devynerių aš supratau, kas atsitiks po minutės ar dviejų. Mano įtarymus patvirtino pajudėję automobilio ratai, pastebėjau, kad vienas jų buvo paremtas nedideliu akmeniu. Kaimyno šokis darėsi vis įnirtingesnis, virvė pamažu tempėsi. Tuo metu mūsų akys susitiko. Kaimyno žvilgsnyje švytėjo beprotybė.
Tada virvė išsitempė, o kaimyno kojos nuslydo nuo automobilio stogo...
Po to įvykio namo grįžau nebylys. Tiksliau negrįžau, mane sugrąžino. Nežinau kiek laiko aš stebėjau pakaruoklį besišypsantį pievų vėjuose. Gal tikėjausi, kad jis staiga pratrūks kvatotis ir pasakys: tai ką, mažiau, išsigandai? Kaip pokštas, a? Bet jis neištarė nė vieno žodžio per visą naktį. Neištarė ir kai pradėjo švisti, kai dangų aptraukė juodi lietaus debesys, kai žaibai perkirto dangų į tūkstančius erdvių. Pakaruoklis neištarė nieko, net kai pradėjo pliaupti vasarinė liūtis, merkianti mano rūbus kiaurai iki paskutinio siūlo. Tada aš it kareivis apsisukau ant kulno ir nužygiavau į tą pusę, kuri man visai nerūpėjo. Žygiavau mintyse kartodamas: viens du, viens du... viens du. Aš nieko nemačiau, nieko negirdėjau ir nejutau išskyrus tą: viens du. Manęs nekankino lietus, negąsdino žaibai ar griaustinis. Tik viens du, viens du. Kur ėjau? Atsakymo nežinau. Mano protas tada buvo jau lūžęs, jį suskaldė akmenų alėja, suskaldė antkapis ir kaimyno kūnas kabantis po klevo vainiku. Todėl tuo metu mano teritorija buvo beribė, plati, besitęsianti iki begalybės. Svarbiausia buvo žygiuoti ir tiek, žygiuoti pievomis, kurias siaubė liūties sutvertas potvynis. Greičiausiai aš taip keliavau be tikslo, kol apėjau ratą ir grįžau prie klevo po kuriuo vis dar tylėdamas kabėjo kaimynas. Tada nutiko dar vienas keistas dalykas: į klevą trenkė žaibas. Nemanau, kad aš krūptelėjau, ne to nebuvo. Sustojau ir lyg užhipnotizuotas stebėjau kaip liepsnos liežuviai ryja klevą, virvę ir kaimyną. Manęs nesupykino net svylančios mėsos dvokas. Galiausias virvė nutrūko ir kūnas nukrito ant žemės paskleisdamas šnypštimą panašų  į tą, kurį iš savo vidaus išpučia supykusi gyvatė. Nukritau ir aš... žvelgiau į dangų mėgindamas suskaičiuoti iš ten krentančius lietaus lašus.
Tuo metu manęs jau ieškojo beveik visas miestelis, policija, gaisrininkai. Kažkas iš paieškos grupės lietuje išvydo klevą apgaubtą liepsnų ir sušvilpė į signalinį švilpuką. Mane atrado jau be sąmonės, gulintį dauboje ir beveik visą apsemtą vandens.
Aš susirgau. Girdėjau žodžius, bet jų nesuvokiau, mačiau žmonių veidus, bet jų nepažinojau. Gulėjau lovoje krečiamas šalčio, jutau kažkieno rankas glostančias mano veidą, adatas besiskverbiančias pro odos audinius ir iš jų tekančius antibiotikus. Tarp manęs ir tų kas buvo šalia lyg kas pastatė nematomą sieną, per kurią neprasikalė joks ryšys, aš buvau pasaulis, už sienos buvo taip pat pasaulis, tik tuos du pasaulius skyrė milijonai, milijardai šviesmečių. Buvo juntamos gravitacinės jėgos ir matomi ūkų šešėliai, bet susisiekimo priemonės priminė akmens amžiaus plaustus mėginančius kirsti vandenynų platybes.
Neskyriau dienos nuo nakties, šalčio nuo šilumos, net garsas ir tyla prarado savo reikšmę. Kartais man atrodydavo, kad mano lova stovi akmenų alėjoje, toje pusėje kur krūmų žiedai nuvytę, lapai pageltę, o drugiai merdi apgaubti voratinklinių kokonų. Aš atsisėsdavau lovoje ir dairydavausi aplink, mane supdavo antkapiai, seni, apaugę samanom, iš jų lįsdavo vaiduokliški dvyniai tų, kas gyveno mūsų miestelyje, kai kurie jų mirktelėdavo man akį ir pridėdami pirštą prie lūpų ištardavo: ššššš. Tada aš atsisukdavau į miestelio pusę kur link traukdavo padarai išlindę iš akmenų. Virš visko geltonavo bažnyčia, o kiek žemiau aš pastebėjau ir savo namą virš, kurio kabėjo stori, aukštos įtampos laidai. Keisčiausia buvo tai, kad namas, kuriame aš gyvenau, tarsi buvo akmenų alėjos tęsinys...  o tiksliau langas už kurio buvo kambarys, kambarys su savaime besi sūpuojančia lovele. Ir pati alėja tiesė akmenines rankas į namą, kuriame gyvenau aš ir tėvas.
Sakau, kad man „atrodydavo“, nors iš tiesų greičiausiai tai buvo ne sapnai, ne košmarai, ne kliedesiai... tėvas sakydavo jog aš „atsiradau“... keistas mūsų namo langas žvelgė į alėją. Man buvo tik devyni metai ir aš sirgau atitrūkęs nuo pasaulio. Bet ar tai buvo mano pasaulis? Ar tai buvo mano realybė? Ar tikrai ta jėga valdanti mano kūną, kurią kai kas vadina siela, negalėjo būti dviejose vietose tuo pačiu laiku? Kas jei mano skylimo ir nebuvo, tiksliau aš grįžau ir radau save, radau save tokiu, kokiu man buvo lemta būti? Kas buvo tame kambaryje, kurį tėvas laikė užrakintu? Kodėl niekada negavau jokių žinių apie savo motiną?
Artėjant prie tiesos nutyla vidus, aš tai pajutau, karštis nuslūgo. Tėvas buvo pasistatęs krėslą prie mano lovos ir snaudė jame. Tada aš išrėkiau: papasakok man apie motiną... Jis pašoko ir žvelgė į mane taip, lyg matytų baidyklę, kuri kėsinasi perkasti jam gerklę. Nusiramink, -sušnibždėjo jis. -tu karščiuoji jau kelias paras. Bet nė nemaniau nurimti. Tiesa pasakius aš buvau ramus kaip niekada, ramiausias vaikas visatoje prašantis tėvo atskleisti teisybę. Tada pamačiau kaip jis atsistoja ir į kumštį sugniaužia raktelį nešiojamą ant kaklo. Kas tame kambary? -paklausiau. Nieko. -atsakė jis. Tik aš jau žinojau, jog tai melas. Tėvas nuo stalo pagriebė švirkštą ir priėjo prie manęs. Aš nesipriešinau...  nė neabejojau, jog laiko sužinoti viskam turiu į valias, joks žmogus neturėjo laiko tiek, kiek turėjau aš.
- Tai tik raminamieji.
- Gerai...
- Tau reikia pamiegoti.
Taip. Sutikau. Bet prieš užmigdamas pamačiau kai ką tėvo akyse: liūdesį ir beviltišką pralaimėjimą. Mudu abu žinojome, jog tiesa niekur nedingo ir aš pradėjau kapstytis prie jos. Tai tebuvo pradžia, bet jau ir tada mano senis jautė tą sunkų netekties artėjimą. Jo žyli plaukai tapo baltesni ir jis suseno taip staiga, per vieną naktį, jog beveik nebejutau jo noro priešintis. Suleidęs man vaistus jis sudribo atgal į krėslą ir pravirko...